Aušra Maldeikienė
Pirmoji maloni šios plenarinės Europos Parlamento savaitės žinia yra ta, jog Europos Sąjungos asamblėjos pirmininkas šių metų Sacharovo premijos už minties laisvę laureatu paskelbė Baltarusijos demokratinę opoziciją, kuri nuosekliai kovoja už savo valstybės demokratinę ateitį.
Kita gera žinia, kad vasarą visose valstybėse narėse atlikta apklausa parodė, jog beveik 80 proc. europiečių pritaria tam, kad ES parama valstybėms narėms turėtų būti skiriama su sąlyga, jog jos laikosi teisinės valstybės ir demokratijos principų.
Tai rimta žinia Lenkijai ir Vengrijai, kurios bando atmesti savo pačių pasirašytą stojimo sutartį ir kuria teisinę erdvę, paminančią pagrindines žmogaus teises.
Malonu, jog ir Lietuvoje per Seimo rinkimus daugiau balsų gavo tos partijos, kurioms žmogaus teisės nėra vien užkeikimas, o partijos, kurios praktiškai atvirai reikalavo paminti bazinius teisės viršenybės principus, per rinkimus patyrė absoliutų fiasko.
Na bet grįžkime į Europos Parlamento salę. Savaitė buvo įtempta.
Be kitų klausimų, šios savaitės sesijoje verta paminėti priimtus aktus dėl skaitmeninių paslaugų reglamentavimo ir ypač išskirti diskusijas bei net keturias dienas vykusius balsavimus dėl ES žemės ūkio politikos ateities. Apie tai dabar plačiau.
Visą minėtą solidžios apimties dokumentų dėl Europos agrarinės politikos rinkinį Europos Komisija asamblėjai svarstyti pateikė dar 2018 metų birželio pradžioje, vos pradėjus ruoštis daugiametei finansinei 2021-2027 metų perspektyvai.
Tiesa, iš esmės žemės ūkio politikos pokyčiai apibrėžti pasikeitus aplinkybėms dar 2013 metais. Jau tada tapo akivaizdu, kad labai sumažėjo žemės ūkio produktų kainos; nuo daugiašalių susitarimų labiau pereita prie dvišalių; Europos Sąjunga tapo atviresnė pasaulio rinkoms. Tuo pačiu metu Sąjunga prisiėmė naujų tarptautinių įsipareigojimų dėl klimato kaitos švelninimo, dėl bendrų tarptautinio vystymosi aspektų; kilo didelio masto migracija.
Koks svarbus šis žemės ūkio politikos klausimas, rodo ir išskirtino masto lobistinė kompanija.
Dar dokumento ruošimo metu buvo gauta daugiau kaip 322 tūkst. įvairių paklausimų ir pasiūlymų.
Svarstant įstatymus Europos Parlamente jo nariai ir jų grupės pateikė gerokai daugiau kaip 5000 pataisų.
Po sunkių derybų pranešėjai (taip Europos Parlamente vadinami politinių grupių deleguoti nariai, atsakingi už tai, jog galutiniame dokumento variante būtų kiek įmanoma mažiau politinei grupei nepriimtinų išlygų) susiderėjo dėl 117 kompromisų. Antradienį per keturių valandų debatus pasisakė 85 parlamento nariai.
Kad ir kaip vertintum, skaičiai tikrai įspūdingi.
Kalbant bendrai, Europos Parlamento balsavimui pateiktą įstatyminį paketą sudaro trys reglamentai ilgais ir biurokratiškai klampiais pavadinimais, kuriuose apibrėžiamas žemės ūkio politikos finansavimas, valdymas, tiesioginių išmokų ir kaimo plėtros reguliavimas bei bendrosios rinkos organizavimas.
Jei diskutuojant apie žemės ūkio politikos tikslus, rizikos valdymą, kaimiškų vietovių vystymą ar sektorinės intervencijos priemones politiniai sutarimai buvo pasiekiami santykinai lengvai, tai išmokų apimties, ar jų dalies, kuri privalomai turėtų būti skiriama aplinkos apsaugai, klausimai kėlė tikras aistras.
Akivaizdu, jog žemės ūkio politiką apibrėžiantys dokumentai nėra skirti išimtinai ūkininkams ir kaimo vietovių gyventojams.
Tad kalbant apie šią sritį, ypatingai svarbu rasti balansą tarp visuomenės poreikių, ekologijos ir ūkininkų interesų.
Įstatymiškai tokie klausimai gali būti reguliuojami ir išmokomis, ir administracinėmis priemonėmis. Tik pastarosios, ir tai taip pat svarbu, negali virsti pernelyg didele administracine našta tiek sistemai, tiek ūkininkams. Įstatymų pakete ir bandyta rasti pusiausvyrą tarp šių dažnai prieštaringų tikslų.
Kokie svarbūs agrarinės politikos finansavimo klausimai, rodo ir milžiniškos agrarinei politikai skiriamos lėšos.
Vien tiesioginėms išmokoms daugiametėje finansinėje perspektyvoje numatoma per 38 mlrd. eurų kasmet, o per visus septynerius metus — daugiau nei 270 mlrd. eurų. Bendrai visai žemės ūkio politikai per minėtą laikotarpį numatyta beveik 390 mlrd. eurų.
Lietuvai šiame pakete per septynerius metus planuojama skirti daugiau kaip 6,5 mlrd. eurų, tarp jų tiesioginėms išmokoms — per 1,1 mlrd. eurų. Palyginimui, Danijai per visą finansinį periodą yra numatyta tik 515 mln. eurų, arba 12 kartų mažiau.
Galutinis balsavimas dėl viso paketo vyks šiandien, tačiau jau dabar galima kalbėti apie tai, kokie sprendimai priimti ar tikėtina bus priimti.
Paminėsiu tik keletą, mano galva, svarbesnių momentų.
Lietuvoje kalbant apie žemės ūkio reguliavimą mažiau diskutuojama dėl gyvenimo ar maisto kokybės, ekologijos, socialinių standartų, nors čia Briuselyje, priešingai, būtent šios temos sulaukia išskirtinio dėmesio.
Lietuvoje ypatingai akcentuojamas tiesioginių išmokų klausimas, vis pabrėžiant, jog Lietuvai svarbiausia, kad tos išmokos būtų „konkurencingos“ ir atitiktų Vakarų ūkininkų gaunamas išmokas.
Kaip balsuojant sudėtinga įvertinti tuos ar kitus teiginius, tarkime vadinamąjį konkurencingumą, rodo, kad ir toks faktas.
Taip, Lietuvos ūkininkai kol kas gauna gerokai mažesnes tiesiogines išmokas, tačiau jie yra praktiškai vieninteliai Europos ūkininkai, kurie nuo jų nemoka mokesčių.
Įvertinus, jog bendras Lietuvos apmokestinimo lygis, palyginti su senosios Europos valstybėmis, yra tikrai nedidelis, o pajamų apmokestinimo progresyvumas itin menkas, jau dabar Lietuvos ūkininkų gaunama tiesioginė ir netiesioginė (mokestinė, kitaip sakant) parama realia verte tikrai gali būti palyginama.
Tad balsavau prieš pakeitimą, kurį parėmė keli mano Lietuvos kolegos, kad (cituoju) „finansiniai asignavimai valstybėms narėms paskirstomi taip, kad iki programavimo laikotarpio pabaigos būtų pasiekta visiška tiesioginių išmokų išorinė konvergencija“.
Pataisa 421 balsu „prieš“ palyginus su 244 balsais „už“ (dar 22 balsavusieji susilaikė) buvo atmesta.
Dar vienas klausimas, kuris balsuojant man buvo politiškai labai svarbus, tai viršutinės išmokų ribos, vadinamųjų lubų, nustatymas.
Pasirašiau grupės Europos Parlamento narių pasiūlymą ir už jį balsavau, kad didžiausia tiesioginių išmokų suma per metus neviršytų 1 mln. eurų.
Žinant, kad vidutiniškai per metus Europos Sąjungoje vienas ūkininkas gauna tik 4 tūkst. eurų tiesioginių išmokų, būtų tikrai pagrįsta ir teisinga, kad didžiausioms žemės ūkio įmonėms būtų nustatyta maksimali tiesioginių išmokų riba.
Šis dalykas man itin svarbus ir todėl, kad atitinka mano nuostatą ir programą, jog visų pirma reikia remti smulkų ūkį, ir ypač nedidelius ar vidutinius šeimos ūkius.
Gaila, bet ši pataisa 326 balsais „prieš“ palyginus su 255 balsais „už“ (susilaikė 113 europarlamentarų) buvo atmesta.
Tokia tad buvo ši agrarinė, pasakytume, savaitė.