Trumpai:
Branduolinė energetika yra toks dalykas, kurio aptarimas garantuoja lūžtančias ietis: vieniems taikusis atomas — pats saugiausias, švariausias ir pigiausias energijos gamybos būdas, koks tik gali būti, kitiems — labai brangūs ir pavojingi žaidimai su fizikos jėgomis, kurios dar nėra iki galo pavaldžios žmonijai. Šis straipsnis nėra apie atominių elektrinių naudą ar žalą, o apie naują, sulig Fukušimos katastrofa atsiradusia tendencija — branduolinę energetiką pozicionuoti kaip švarią ir žalią, beveik atsinaujinančią, suprask, praktiškai niekuo nesiskiriančią nuo vėjo jėgainių ar saulės elektrinių. Rinkodara, arba suprantamiau — marketingas, yra pritaikoma ne tik mobiliesiems telefonams, drabužiams, kosmetikai ir gaiviesiems gėrimams, pasitelkus marketingą yra parduodami finansiniai instrumentai, infrastruktūra, net karai ir, atspėjote, — atominės elektrinės. Šis tekstas kaip tik apie tai — branduolinės energetikos marketingo anatomiją.
Išsamiai:
Prieš 2007-2008 m. pasaulio ekonomikos krizę Lietuvoje buvo susiformavęs nesuvokiamų apimčių nekilnojamo turto burbulas — žmonės, neretai net neturėdami tam lėšų, prisipirkdavo po 7-8, kartais po keliolika butų, ažiotažas buvo didžiulis, statybininkai vos spėjo suktis, o nekilnojamo turto sektorius turėjo licenciją spausdinti pinigus — gudresni jo dalyviai ar žvitresni spekuliantai sugebėdavo pasitrigubinti ar keturgubinti savo pradines investicijas. Krizė daug ką pakeitė — statybininkų algos nebeprasidėdavo nuo 3 tūkst. litų į rankas, už kartoninius butus naujuose Vilniaus rajonuose niekas nebemokėdavo 500-600 tūkst. litų, nekilnojamo turto brokeriai nebedirbo su šimtus procentus viršijančiais pelnais, vienas po kito pradėjo byrėti statybų gigantai — atėjo kur kas kuklesni laikai.
Iki maždaug 2011-2012 metų įvairiose žiniasklaidos priemonėse labai reguliariai, kas dvi tris savaites, rodydavosi nekilnojamojo turto ekspertų komentarai apie tai, kaip tuoj tuoj butų kainos kils, buvo net raginusių nesėdėti sudėjus rankų, mat nekilnojamo turto kainos atšoks, sugrįš į prieškrizinį lygį ir dar jį gerokai pralenks. Maždaug penkerius metus ėjo ši informacija ir, pažvelgus atgal, tie paskviliai ir užsakyti straipsniai kelia tik piktdžiugišką, ironišką šypseną, nes net nekilnojamojo turto rinkai atsikūrus, spėjus susiformuoti naujiems burbulams, kainos (skaičiuojant realiais pinigais ir atsižvelgiant į infliaciją bei perkamąją galią) į prieškrizinį lygį negrįžo ir dar, ko gero, nesugrįš labai ilgai.
Kodėl šio teksto autorius jus vedžioja naujausių laikų istorijos labirintais? Tos desperatiškos, pokrizinės žinutės apie tai, kaip netrukus NT kainos šaus — suskubkit pirkti, nes po to galėsit kaltint tik save — labai primena branduolinių lobistų bandymus skelbti artėjantį branduolinį renesansą ir žalinti atominę energetiką. Neinicijuotam žmogui gali būti sunku suprasti šio teiginio absurdą, bet įsivaizduokite, jog kažkas bando parduoti tolerantišką rasizmą arba sionistinį antisemitizmą, — branduolinės energetikos priskyrimas prie žaliosios yra tokio pat lygio oksimoronas.
Taip ir neateinantis naujasis branduolinis aukso amžius
Apie branduolinės energetikos renesansus ir revoliucijas girdime maždaug nuo 2009-ųjų metų — užsienio žiniasklaidos priemonėse nebuvo mėnesio, kad nebūtų iššokęs bent vienas pranešimas apie šviesų, rožinį ir šiltą taikaus atomo rytojų. Jau vienuolika metų praėjo, bet to renesanso kaip nėra taip nėra. Nuo 2011-ųjų žadėti nauji, saugūs torio druskų reaktoriai, kurie turėjo išjudinti merdėjantį branduolinės energetikos sektorių, taip ir neatsirado — vienur kitur su jais eksperimentuojama, tačiau visiškai komercializuotų, vartotojams ir pramonei energiją gaminančių tokių projektų yra lygiai nulis. Tuomet buvo ažiotažas dėl trečiosios kartos reaktorių — buvo šnekama apie šimtus statybų, daug skambių deklaracijų, ambicingų projektų, tačiau iki šios dienos pastatytų arba pradėtų statyti III ir III+ kartos reaktorių yra 18 — mažiau nei 5 proc. nuo visų veikiančių reaktorių skaičiaus. Pompastiškai žadėta IV karta, kurios energetinis efektyvumas ir saugumas turėjo būti toks, kad nuo jo bet kokiam energetikos specialistui turėjo tįsti seilės? Kol kas nieko — net mokslininkai patys nežino kaip atrodys ta ketvirtoji karta, nes šių reaktorių kūrimo ir komercializavimo darbai yra tik prasidėję.
Tas renesansas vis kažkur užsilaiko ne šiaip sau, nes tai yra fikcija — krūva pritemptų skaičių, daug laisvos interpretacijos ir desperatiški atomininkų bandymai išjudinti savo pasyvų rinkos sektorių. Remiantis Pasaulio branduolinės energetikos asociacijos (World Nuclear Association) — Londone įsikūrusios lobistinės institucijos, atstovaujančios su atomine energetika susijusiems rinkos subjektams, duomenimis, bendras vaizdas jokio renesanso nerodo. Kalbant skaičiais, branduolinių reaktorių kiekis yra daugmaž pastovus ir dramatiškai nesikeitė nuo devintojo dešimtmečio pabaigos, nuo to paties devintojo dešimtmečio pabaigos juose pagamintos energijos kiekiai augo, bet neįvyko nieko fenomenalaus, o pastarųjų kelerių metų branduolinės energijos kilimą nulėmė viso sektoriaus atsikūrimas po Fukušimos nelaimės. Pagrindo optimizmui esama, bet vadinti tai artėjančiu bumu būtų ne itin sąžininga.
Kur tie šimtai, gal net tūkstančiai naujų reaktorių, kurie mums buvo žadami šios naujos branduolinės aukso epochos pradžioje? Iš tūkstančių jie virto į šimtus, šimtai — į vieną šimtą, vėliau tų planuojamų projektų skaičius dar sumažėjo, kol galiausiai sumenko iki 50 vienetų — tiek dabar yra numatyta pastatyti naujų atominių reaktorių. Atrodo neblogai, tačiau viena detalė — po devintojo dešimtmečio vidurio, kada didysis septintojo-aštuntojo dešimtmečių reaktorių statybos ciklas atslūgo – bet kuriuo duotuoju momentu numatomų statyti reaktorių skaičius svyruoja ties 40-60 vienetų, nes reaktoriai turi galiojimo laiką — jie yra uždaromi, modernizuojami, arba po išmontavimo jų vietoje yra statomi nauji, — ir tas skaičius atspindi būtent tai. Kitaip tariant, atominis rinkos sektorius neypatingai auga, ir galima būtų įtarti, kad jo laukia ilgalaikė stagnacija.
Apskritai tos kalbos apie branduolinės energetikos renesansą labai primena Rusijos propagandinių žiniasklaidos priemonių kiseliovščiną, kur nuo Krymo aneksijos laikų yra šnekama kaip Rusija jau tuoj tuoj atsistos ant kojų, pralenks tą pūvančią Ameriką ir išsigimusią Geiropą — tik kažkodėl Rusijos BVP jau kelintą dešimtmetį tik kiek telenkia Ispanijos – valstybės su triskart mažesne populiacija, trisdešimt kartų mažesniu plotu ir neturinčios nė vienos dešimtosios tų gamtos išteklių, kuriuos turi rusai. Tas taip laukiamas renesansas yra gerai mums pažįstama pakazūcha, kuri sklisdavo iš sovietinių pravdų, vremių ir panoramų apie tai, kiek tonų špižiaus primelžė Baltarusijos medvilnės rinkėjai — vienais lozungais tuščių parduotuvių lentynų neužpildysi ir branduolinės revoliucijos nepradėsi, tam reikia rimtos politinės valios ir kritinės masės žmonių tikėjimo šviesiu branduoliniu rytojumi — nei vieno, nei kito nėra, o sprendžiant iš to, kaip Vakarų visuomenėse sparčiai auga žalieji sentimentai, gali ilgai ir nebūti.
Nepatogi tiesa apie branduolinę energetiką
„Taikusis atomas“ yra Šaltojo karo vaikas – esama priežasčių, kodėl apytikriai pirmąjį branduolinės energetikos dešimtmetį nei vienas reaktorius negamino elektros energijos, netgi atvirkščiai — godžiai pats ją vartojo. Logiškas klausimas: tai negi pasaulio vyriausybės ir energetikos korporacijos buvo tiek įtikėjusios atomine energetika, kad ištisą dešimtmetį ją gausiai subsidijavo iš savo kišenės, kantriai laukdamos kada pagaliau tai atsipirks? Žinoma, kad ne! Bet koks ilgalaikis ir brangiai kainuojantis projektas, ypač liberaliose demokratijose, būna negailestingai rinkėjų ir opozicijos kritikuojamas kaip tuščias pinigų, kuriuos būtų galima skirti darželiams, ligoninėms, keliams ir mokykloms, švaistymas — retas politikas norės susideginti vardan nepatikrintos technologijos. Jokios mistikos čia nėra — pirmieji atominiai reaktoriai gamino kurą branduolinėms galvutėms — elektra buvo šalutinis produktas. Net ir tada, kai reaktoriai pradėjo gaminti daugiau elektros negu suvartodavo, į juos nebuvo žiūrima kaip elektros energijos gamintojus, o kaip į strateginę įrangą: branduolinių užtaisų gamybai ir miniatiūrizacijai, kad reaktoriai varytų lėktuvnešius, povandeninius laivus, palydovus, o ilgainiui – bombonešius, traukinius ar net tankus. Tik įpusėjus septintajam dešimtmečiui, branduolinė energetika tapo aktuali elektros ir šilumos energijos gamintojams.
Būtent tas „strategiškumas“ ir lėmė branduolinės energetikos atsiradimą. Žodis „strateginis“ signalizuoja kitą žodį — „subsidijos“, nes strateginis — tai svarbus, o jei svarbus, tai finansuotinas iš valstybinių biudžetų. Ir čia dar vienas nutylėtas dalykas apie branduolinę energetiką — jos kaina. Yra daug šnekama apie tai, kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai (pvz., saulė, vėjas, bangos) yra nerentabilūs ir brangūs, bet mažai kas kalba apie tas milijardines subsidijas, be kurių branduolinė energetika neišgyventų. Reikėtų gerai paieškoti atominės elektrinės, kuri būtų pastatyta ir eksploatuojama be valstybinės paramos — jeigu tokių ir yra, tai tik vienetai, nes tai itin brangūs projektai, jų atsiperkamumas trunka 30-40 metų — be subsidijų būtų labai mažai ekonominių paskatų juos statyti.
Čia nėra nieko stebėtina — branduoliniai reaktoriai yra super-komplikuoti mechanizmai, jiems reikia itin daug egzotiškų (t. y. brangiųjų) metalų, lydinių ir elementų, tokių kaip titanas, magnis, auksas, platina, paladis, cirkonis, safyras ir t. t., jiems reikia branduolinio kuro, kuris vamzdynais nėra transportuojamas, todėl keliauja gerokai taršesniais laivais ir geležinkeliais, galiausiai — dramblys kambaryje — panaudotą kurą reikia saugoti dešimtis tūkstančių metų, nes be deramos priežiūros jis gali milžiniškas teritorijas paversti dykvietėmis. Čia dar nesileidžiant į diskusijas apie černobylius — taip, atominės elektrinės yra palyginti saugios — buvo pastatyta bemaž tūkstantis reaktorių, tačiau įvyko tik trys rimtos avarijos. Vis dėlto esmė nesikeičia — vėjo elektrinė gali triukšmauti, ji gali numušti vieną kitą paukštį, blogiausiu atveju gali nugriūti, kažką negyvai prispausti, bet nėra tokios avarijos, dėl kurios vėjo elektrinė galėtų radiacija užteršti ištisus regionus. Žinoma, saulės ir vėjo energetika, kuri įprastai yra pozicionuojama kaip žalioji, irgi nėra be nuodėmių — vėjo turbinoms, saulės veidrodžiams, fotovoltiniams elementams ir baterijoms, kurios kompensuotų šių energijos šaltinių nepastovumą, reikia nemažai retųjų žemės mineralų, kurių gamyba yra užtektinai tarši, tačiau tai yra visiški niekai su tuo resursų kiekiu, kurio reikia atominei elektrinei, — čia tas pats kas lyginti iškylautojų šašlykų lauželį ir Alytaus padangų gaisrą ir teigti, kad jei ir vienur, ir kitur esama dūmų bei ugnies, tai kalbama apie tą patį.
Geresnio arklio beieškant
Henry Fordui yra priskiriama frazė: jei aš būčiau klausęs, ko nori žmonės, jie būtų manęs prašę greitesnių arklių. Kaip minėta, branduolinė energetika buvo sumanyta kaip strateginis Šaltojo karo projektas, bet tuo pat metu ji ilgą laiką buvo laikoma tarpine stotele, nes energetikos Šventasis Gralis visada buvo branduolinė sintezė — pigi, švari, beveik neribota energija. Tačiau žmonės yra įpročio padarai — pora dešimtmečių branduolinių reaktorių statybos sukūrė naują rinkos sektorių — turtingą, įtakingą, viešais pinigais mintantį, lobistus samdantį sektorių, kuris labai žmogiškai inertiškas ir neskuba keistis. Būtent iš ten atsiranda tokie paradoksai kaip švarioji, žalioji branduolinė energija — subsidijos yra smagu, o dar smagiau yra pastatyti reaktorių, kurio pagrindu būtų galima melžti valstybių biudžetus 30-40 metų — dėl tokių pajamų apsimoka įrodinėti, kad žemė plokščia ir kad mėnulis yra iš sūrio, nekalbant apie atominės energetikos žalumą.
Tačiau reikalo esmė yra ne nesąžininga branduolinė pramonė, o tai, kad mėgindami žalintis, jie patys netiesiogiai pripažįsta žaliosios energetikos pranašumą. Atominėje ekonomikoje gali dalyvauti nebent tik valstybės ir transnacionaliniai pramonės gigantai, o pastarosiose dirba ne kvailiai — tie žmonės skaičiuoja, planuoja ir prognozuoja, jie žiūri dešimtmečius į priekį ir mato, kad Europos Sąjungoje ir Šiaurės Amerikoje — dviejose didžiausiose branduolinės energetikos rinkose — opozicija atominėms elektrinėms auga, jei ne aplinkosaugos, tai finansiniu pagrindu, o bendras sentimentas sukasi į atsinaujinančią energetiką. Kada pasidaro nebemadinga gerti limonadą, kokakola pradeda gaminti dietinę kolą, mineralinį vandenį ir prisiperka visą krūvą sulčių gamintojų, nes taip veikia didysis verslas — jie užmeta labai platų tinklą ir nediskriminuodamas bando pagauti visus klientus. Tie patys „Westinghouse“, „Siemens“, „General Electric“, „Hitachi“, „Mitsubishi“ ir daugybė kitų industrinių gigantų, kurie kuria, stato ir eksploatuoja atomines elektrines, — yra vieni iš pagrindinių žaliosios energetikos technologijų kūrėjų, nes jei negali nugalėti – prisijunk.
Kova už būvį yra itin natūralus reiškinys, atomininkai akivaizdžiai supranta, kad pagrindo optimizmui nėra, nes, žiūrint į dabartinius skaičius, teoriškai gal pagaliau ir ateis tas lauktasis branduolinis renesansas, bet yra lygiai tokia pati tikimybė, kad smogs rimta krizė, po kurio Fukušimos nuosmukis atrodys kaip vaikų žaidimai. O dar abejose Atlanto pusėse gali prasidėti Naujieji žalieji kursai (Green New Deal) — milžiniškos žaliųjų investicijų programos, į kurias, patikėkite, nepraleis progos papulti nei viena savęs gerbianti transnacionalinė korporacija — dar vienas pretekstas, kodėl žalinti viską, ką matai aplinkui, ilgainiui gali apsimokėti. Šio teksto autorius nesiima nieko prognozuoti, nes paprasčiausiai dar per mažai duomenų, kad galima būtų skelbti apie neišvengiamą atominių elektrinių mirtį, tačiau lygiai taip nesąžininga yra laukti atominės bonanzos, kuriai lygiai taip pat nėra užtektinai normalaus pagrindimo. Žodžiu, šio straipsnio tikslas nėra kažką įkalbėti ar perkalbėti — branduolinė energetika yra instrumentas elektrai išgauti, kiekvienas instrumentas turi savo vietą ir laiką, tas pats galioja ir atominėms elektrinėms — jos turi savo panaudojimą, tačiau esminė šio teksto mintis yra parodyti kaip iš oro yra kurpiami naratyvai, kaip iš juodo galima padaryti balta, o iš siaubingai taršios branduolinės energetikos padaryti švarią, žalią ir beveik atsinaujinančią.