Lygiai prieš metus, ankstų vasario 24-osios rytą Rusijos pajėgos niekšingai užpuolė Ukrainą ir pradėjo didžiausio masto karą, kokio Europa neregėjo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Nors po vienerių metų sekinančių kovų karo pabaigos, deja, dar nematyti, per visą šį laikotarpį galima įžvelgti tam tikrų viltingai nuteikiančių poslinkių. Apie reakcijas į karą, jo eigą, Vakarų požiūrio pokyčius ir tam tikrus lūžio taškus, visų pirma, susijusius su ginkluotės tiekimu Ukrainai, galinčius pakeisti jėgų pusiausvyrą, skaitykite šiame straipsnyje.
„Vyručiai, kaskite apkasus!“
Įtikinamų duomenų, jog Rusija ruošiasi pulti, regis, būta daugiau nei pakankamai – visgi, pernai vasario 24-ąją agresorių pradėtas plataus masto puolimas Ukrainoje pasaulio lyderius smarkiai šokiravo. Puolimas buvo tokio didelio masto ir toks įžūlus, jog, kaip pastebi The Washingot Post, kai kuriems JAV Baltųjų rūmų pareigūnams tiesiog buvo sunku suvokti Rusijos lyderio ambicijas – kaip teigė vienas iš jų, tiesiog nebuvo įmanoma patikėti, kad racionali šalis galėtų imtis tokių veiksmų.
Tokios reakcijos pačioje karo pradžioje labai nestebina, kadangi net patys ukrainiečiai iš pradžių nesitikėjo tokio nuožmaus ir plataus puolimo – Ukrainos užsienio reikalų ministro Dmytro Kulebos teigimu, iki paskutinių kelių dienų prieš prasidedant invazijai, amerikiečiai neteikė tikslių žvalgybinių duomenų.
Vėliau ministras prisiminė, kuomet vizito Valstybės departamente Vašingtone metu aukšto rango JAV pareigūnas pasveikino Ukrainos delegaciją puodeliu kavos, šypsena ir fraze „vyručiai, kaskite apkasus!“. „Kai mes nusišypsojome“, – prisiminė D. Kuleba, – „pareigūnas pasakė: aš rimtai. Pradėkite kasti apkasus. …Jūs būsite užpulti. [Planuojama] didelio masto ataka, ir jūs turite jai pasiruošti“.
Panašių – galima sakyti, tragikomiškų – situacijų būta ir vėliau. Vienas iš daugiausiai žiniasklaidoje linksniuotų atvejų – Vakarų Europos lyderių tikėjimas, jog karą sustabdyti įmanoma telefono skambučiais. Pats aktyviausias skambintojas Vladimirui Putinui, telefonu su juo prakalbėjęs net apie šimtą valandų, buvo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Kaip ir buvo galima tikėtis, šie pokalbiai sudaužė Vakarų viltis, jog diplomatinės pastangos gali duoti vaisių, ir atskleidė gana naivų jų Rusijos įsivaizdavimą.
Tai dar praeitų metų balandį patvirtino Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock, sakydama, jog Vokietija – o, greičiausiai, ir apskritai Vakarai – nepakankamai atsižvelgė į Baltijos šalių nerimą dėl Rusijos keliamos grėsmės, ir rugsėjį, skaitydama savo metinį pranešimą, pakartojo Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.
Pervertina Rusijos karinę jėgą
2022 metų pradžioje daugelis žvalgybos agentūrų, tarptautinių karo ekspertų, politikų ir tiesiog paprastų stebėtojų prognozavo, kad Rusija neišvengiamai nugalės Ukrainą. Argumentuojama buvo ne tik tuo, kad Rusija pasaulyje tuo metu buvo vertinama kaip viena didžiausių karinių galių, įskaitant ir branduolinę ginkluotę, bet ir tuo, kad šalis disponavo dešimties metų investicijų į karinį modernizavimą pranašumais bei karine patirtimi, įgyta 2014 karo Ukrainoje ir 2015 metų intervencijos Sirijoje metu, o taip pat – dėl nemažo skaitinio pranašumo prieš Ukrainos kariuomenę.
Taigi, nenuostabu, jog pačioje karo pradžioje visas pasaulis nustebo Ukrainai atsilaikius prieš agresorius. Dar iki kovo pabaigos okupantai buvo išstumti iš šiaurinės Ukrainos dalies, tačiau persigrupavo, pastangas sutelkdami į Donbaso regioną. Nepaisant pradinės sėkmės dėl didžiulio artilerijos pranašumo, šis puolimas iki vasaros vidurio iš esmės įstrigo, o iniciatyva perėjo Ukrainai. Agresoriai buvo sumušti Charkivo srityje ir priversti trauktis iš strategiškai svarbaus pietinio Chersono miesto – vienintelės Rusijos okupuotos Ukrainos regiono sostinės. Pasitraukimas iš Chersono buvo asmeninis V. Putino pažeminimas, šiam vos prieš kelias savaites surengus prašmatnią aneksijos ceremoniją Kremliuje ir paskelbus, kad Chersonas „amžiams“ prisijungė prie Rusijos.
Negalėdamas pasiekti pažangos mūšio lauke, pernai spalį V. Putinas pakeitė taktiką ir įsakė metodiškai naikinti Ukrainos civilinę infrastruktūrą – ši bombardavimo kampanija šaliai iki šiol kelia didelių sunkumų, tačiau neatrodo, jog ji kenkia Ukrainos kovinei dvasiai. Pernai rugsėjį V. Putinas taip pat paskelbė pirmąją mobilizaciją nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, į karo mėsmalę pasiųsdamas 300 tūkst. karių.
JAV karo studijų instituto analitiko George‘o Barroso teigimu, Rusijos ir Ukrainos karo kursas įrodo, kad pasaulis jau seniai pervertina Rusijos karinę jėgą. Anot jo, netgi V. Putino vadinamosios dalinės mobilizacijos tikslas buvo tik išlaikyti fronto liniją po visų Ukrainoje patirtų nuostolių, taigi, idėja, kad Rusija turi begalinius dislokuojamų karių – jau nekalbant apie technikos – rezervus, yra pakankamai toli nuo realybės.
Galima sakyti, kad Rusijos nesėkmes kare, visų pirma, lėmė pernelyg optimistiškas karinių veiksmų planavimas ir paradoksalus negebėjimas suvokti, kad okupantai Ukrainoje susidurs su nuožmiu pasipriešinimu. Priežasčių, dėl kurių agresoriai karo lauke patiria nesėkmes, sąrašą galima tęsti be galo, tai – ir prastas vadovavimas bei kontrolė, ir žema karių moralė, ir pasenusi ginkluotė, ir menkas investicijų į karinę modernizaciją efektyvumas, ir autoritarinė politinė kultūra, ir net visoje šalyje įsišaknijusi korupcija.
Parama karo pradžioje
Vos tik prasidėjus intensyviems karo veiksmams į pagalbą užpultai Ukrainai suskubo NATO ir Europos Sąjungos valstybės, tokios kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada, Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, Belgija, Ispanija, Portugalija, Graikija, Čekija, Rumunija, Kroatija, Skandinavijos šalys.
Karinės (ir ne tik) pagalbos srityje ypatingai pasižymėjo ir gana ribotais kariniais pajėgumais disponuojanti Lietuva, dar iki karo pradžios kartu su kitomis Baltijos valstybėmis priėmusi sprendimą į Ukrainą siųsti priešlėktuvinių raketų „Stinger“ ir prieštankinių raketų „Javelin“.
Karo pradžioje precedento neturinčiu sprendimu ES finansavo ginklų tiekimą Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms – blokas skyrė 450 mln. eurų vadinamiesiems mirtiniems (lethal) ginklams, įskaitant oro gynybos sistemas, prieštankinius ginklus, amuniciją ir kitą karinę įrangą. Dar 50 mln. eurų buvo skirta neletalinėms priemonėms, tokioms kaip kuras, šalmai, pirmosios pagalbos vaistinėlės ir kt. Tuo metu Europos Komisijos pirmininkė U. von der Leyen pranešė, jog ES pirmą kartą finansuoja ginklų ir įrangos pirkimą bei pristatymą užpultai šaliai.
Pernai sausį, dar neprasidėjus karui, britų gynybos sekretorius Benas Wallace’as pareiškė, kad Jungtinė Karalystė jau buvo priėmusi sprendimą tiekti Ukrainai lengvųjų prieššarvinių gynybinių ginklų, o tik prasidėjus karui pažadėjo daugiau karinės paramos, įskaitant ir vadinamuosius mirtį nešančius gynybinius ginklus. JAV ir Jungtinė Karalystė iki šiol išlieka didžiausiomis karinės pagalbos Ukrainai tiekėjomis.
2022 metų vasario 25 dieną JAV prezidentas Joe Bidenas nurodė Valstybės departamentui išsiųsti į Ukrainą ginklų iš JAV atsargų už 350 mln. dolerių. Valstybės sekretorius Antony‘is Blinkenas tą kartą sakė, jog per ankstesnius metus JAV Ukrainai jau buvo skyrusios saugumo pagalbos daugiau nei už 1 mlrd. dolerių. Tuo tarpu pernai gana simbolinę dieną – gegužės 9-ąją – JAV įsigaliojo lendlizo įstatymas, numatantis ginkluotės tiekimo galimybę ne tik Ukrainai, bet ir kitoms šalims, tuštinančioms savo arsenalą, o visai neseniai įvyko istorinis didžiulės politinės ir simbolinės reikšmės Valstijų prezidento vizitas Kyjive.
Šio straipsnio tęsinyje skaitykite apie Ramšteino formato susitikimų įtaką karo eigai, globalios antiputiniškos koalicijos formavimąsi, kritiką Vakarų šalims dėl ginklų tiekimo Ukrainai ir tam tikrus lūžio taškus ginkluotės tiekime, potencialiai galinčius pakeisti jėgų pusiausvyrą šiame kare.