Šiandien jau ir mūsų šalyje visu aštrumu atsivėrė Europai seniai labai aktualūs migracijos ir pabėgėlių klausimai.
Iš karto pasakysiu, jog nesu ypatinga šių klausimų žinovė, nors juos ir kuravau praėjusios kadencijos Seimo Europos reikalų komitete. 2017 metų gegužę net buvau komandiruota į tuomet dėl masinio migrantų srauto labai kentėjusią Italijos Sicilijos salą, kuri visų Europos šalių parlamentarus sukvietė ieškodama paramos ir solidarumo.
Lietuva stengėsi nematyti
Ten iš arti mačiau, kaip sutinkami migrantai, kaip jie registruojami bei skirstomi į grupes. Potencialūs politiniai pabėgėliai sulaukia didesnio dėmesio ir siunčiami į stovyklas, kur laukia galutinio sprendimo. Ekonominiai migrantai atskiriami ir galiausiai keliauja namo. Nepilnamečiams pabėgėliams, kurie į Europos Sąjungą atvyksta be suaugusiųjų palydos, ieškoma globėjų.
Pastaraisiais metais Lietuva, deja, visais įmanomais būdais stengėsi nematyti, kaip buvo manoma, mums svetimų migracijos ir emigrantų problemų, tad minėtos patirtys ir paskatino mane rinkimų programoje atskiru punktu išskirti, jog Lietuvai būtinas didesnis solidarumas su pabėgėlių krizes patiriančiomis Europos sąjungininkėmis.
Europos Sąjunga migracijos ir prieglobsčio prašymo klausimams taip pat skiria labai didelį dėmesį. Trečiadienį Strasbūre europarlamentarai balsavo dėl dviejų Europos Sąjungos fondų, kurie padės stiprinti sienų ir migracijos srautų valdymą.
Pritarta ir beveik 10 mlrd. eurų vertės Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondui, kurio pagalba per kitus septynerius metus numatyta stiprinti bendrą prieglobsčio politiką, remti teisėtą migraciją ir padėti integruoti trečiųjų šalių piliečius.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles‘is Michelis, kalbėdamas Europos Parlamente, irgi prisiminė savo diena anksčiau vykusį vizitą į Lietuvą. Jis pabrėžė, jog Europa solidarizuojasi su Lietuva ir visi jos pajėgumai bus nukreipti imtis veiksmų prieš neteisėtą migraciją.
Ką pasakys dvasininkai
Kalbant apie Lietuvos situaciją, pradžioje būtina apsibrėžti svarstomų klausimų ratą. Ieškant atsakymų, manau, privalu nepamiršti tiek krikščioniškos laikysenos, tiek pragmatiško santykio su tikrove.
Atliepdama migracijos bėdoms Bažnyčia remiasi Bažnyčios socialiniu mokymu ir primena, jog kiekvienas žmogus turi teisę emigruoti, jeigu jo gyvenamoji situacija yra nepakenčiama. Kviečiama kalbėti ne abstrakčiai, o matyti konkretų žmogų. Vengiant egoizmo akcentuojama prievolė paisyti žmogaus teisių.
Tikėsimės, kad ir Lietuvos ganytojai, ypač Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, bei kunigas Algirdas Toliatas, prisimins tai, ką kalbėjo per 2015 metų migracijos krizę, ir kokius įsipareigojimus tada prisiėmė. [https://www.bernardinai.lt/2015-07-02-baznycia-apie-migrantus-lietuvoje-rizika-negali-sustabdyti-nuo-pagalbos-teikimo/]
Arkivyskupas tuomet pabrėžė, jog kartais, tendencingai informacijai visus migrantus ir pabėgėlius suplakant su teroristais, užmirštama, jog tūkstančiai niekuo nekaltų žmonių tiesiog bėga nuo mirties. Pasak jo, pavojai, susiję su žmonių srautais, yra realūs, bet „tai nereiškia, kad dėl to turime atsitverti nuo viso pasaulio – juk esame Europos piliečiai, pasaulio piliečiai.“
Būtų tikrai svarbu sužinoti ir tai, ką per šešerius tarnystės metus koordinuodamas darbą su migracijos aukomis, kuriam tada buvo paskirtas, suprato kunigas A. Toliatas, ir ką jis dabar galėtų pasakyti tikintiesiems.
Ne abstrakčios hibridinio karo kulkos
Krikščioniška laikysena mus neišvengiamai verčia prisiminti, jog Lietuvos sieną kertantis pabėgėlių srautas yra ne abstrakčios hibridinio karo kulkos, o gyvi žmonės. Tai sukuria papildomus sunkumus ir net vienas kitam oponuojančius klausimus.
Vertinant problemą platesniame kontekste, nepamirškime, kad įtampa tarp Baltarusijos ir Vakarų dabar pasiekė istoriškai aukščiausią tašką, ir Lukašenkos režimas savo sieną su Lietuva išnaudoja kaip mūšio lauką su visais Vakarais. Tai aiškiai pabrėžė ir Europos liaudies partijų grupė Europos Parlamente.
Suvokiant, jog tai, kas vyksta, yra hibridinio karo dalis, būtina veikti remiantis prielaida, kad dabartiniai pabėgėlių srautai yra ne vienkartinis mums priešiškų valstybių išpuolis, tačiau gali nuolat kartotis ateityje. Tai reiškia, kad negalima tikėtis, jog padėtis stebuklingu būdu pasikeis, ir būtina ieškoti ilgalaikių sprendimų.
Kaip galima greičiau privalu įsivertinti, kiek pabėgėlių realiai galime priimti Lietuvoje, ir pradėti derybas su europinėmis institucijomis, kaip derėtų elgtis viršijus savo galimybes.
540 teroro išpuolių
Rytinė Lietuvos siena yra visos Europos Sąjungos siena. Tai reiškia, kad ant mūsų pečių gula atsakomybė ne tik suvaldyti pabėgėlių srautus, tačiau ir jų sklaidą po visą Sąjungą. Be abejo, europinės institucijos, kurios turi tokių procesų reguliavimo patirties, Lietuvai padės tiek finansiškai, tiek formuojant ilgalaikę suvaldymo strategiją.
Viena rimčiausių problemų yra gebėjimas atskirti pabėgėlius nuo geresnio gyvenimo ieškančių imigrantų. Nevalia pamiršti kad ir to fakto, jog Afganistane Talibano valdomose provincijose gyvenanti moteris bet kurią dieną gali būti apipilta rūgštimi vien dėl to, kad nori mokytis rašyti.
Pagal globalų terorizmo indeksą, Afganistanas, Irakas ir Nigerija yra trys nesaugiausios valstybės pasaulyje, kur saugumo sąvoka apskritai yra reliatyvi. Pavyzdžiui, Irake 2019-ais metais buvo įvykdyta mažiausiai 540 teroro išpuolių — lygiai 540-čia daugiau nei Lietuvoje.
Todėl bet kokie bandymai lyginti lietuvius, ieškančius geresnio gyvenimo kitose ES valstybėse, su žmonėmis iš minėtų ir panašių šalių yra atviras cinizmas.
Prieglobsčio prašymų vertinimas
Pas mus patekusių žmonių negalima lengva ranka nurašyti a priori teigiant, jog jie visi yra ekonominiai migrantai. Jeigu norime lyginti, tai palyginkime juos su nuo Sibiro lagerių ir tremčių bėgusiais mūsų tautiečiais. Bus tikrai sąžiningiau.
Kita vertus, Europos ir Lietuvos žmonių pirmasis prioritetas turi būti europiečių ir Lietuvos žmonių gerovė ir saugumas. Prieglobstį turime stengtis suteikti kaip įmanoma daugiau žmonių, tačiau privalome žinoti savo galimybių ribas.
Pradžioje, manyčiau, reikėtų atskirti asmenis, kurie neturi jokio preteksto ieškoti pagalbos, ir išsiųsti juos namo.
Tai turėtų tapti signalu, jog tikrai labai dideli pinigai, kurie buvo sumokėti kelionę organizavusiems nusikaltėliams, yra išmesti į balą. Tai, be abejo, turėtų stabdyti pabėgėlių srautą.
Kitą savaitę šaukiamoje neeilinėje Seimo sesijoje taip pat, tikėtina, bus ieškoma teisinių priemonių, kurios padėtų spartinti migrantų prieglobsčio prašymų vertinimą. Tai suteiks galimybę greičiau namo parsiųsti tuos, kurių prašymai nepatenkinti.
Puiku, kad Vyriausybė išskirtinai sparčiais tempais susitarė dėl užsienio reikalų ministro politinių vizitų į Ankarą ir Bagdadą, kur bus deramasi dėl susitarimų, kurių reikia, kad prasidėtų sklandus migrantų, atvykusių į Lietuvą per Baltarusiją ir negavusių politinio prieglobsčio, parsiuntimas namo.
Paremti Danijos iniciatyvą?
Šiame derybų procese Lietuvai visokeriopai talkins ir Europos Sąjunga, kurios vadovai jau įsitraukė į šį procesą. ES galime rasti ir skirtingų patirčių, kurias irgi privalome įvertinti.
Tarkime, Danija prieš mėnesį priėmė įstatymą, pagal kurį pabėgėlių situacija gali būti vertinama jiems esant trečiosiose šalyse.
Idėja paprasta. Visi atvykę tiesiogiai į šalį yra surenkami į lėktuvą ir išskraidinami į pabėgėlių centrą kitoje šalyje, iš kurios pagal tvarką ir pajėgumus yra peržiūrimi jų prieglobsčio prašymai. Tikėtina, kad toks centras gali būti kuriamas Ruandoje.
Tiesa, dėl tokio sprendimo Danija sulaukia didelio tarptautinės bendruomenės ir žmogaus teisių aktyvistų spaudimo. Tokią prieglobsčio prašytojų perkėlimo iniciatyvą pasmerkė „Amnesty International“. Ji kritiškai vertinama ir Europos Sąjungoje.
Vis dėlto, įvertinus esamą padėtį, Lietuvai galbūt vertėtų paremti Danijos iniciatyvą?
Kuklūs socialinės rūpybos pajėgumai
Vengrijos pavyzdys rodo, kad sienos išties padeda valdyti pabėgėlių srautus, nors jų ir nesustabdo.
Nors kai kurios karštos galvos ir Lietuvoje reikalauja tuoj pat pastatyti tą per 650 km ilgio sieną, bet sveikas protas sako, kad net ir priėmus tokį sprendimą laukia mažiausiai penkerių, jei ne dešimties, metų darbas.
Migracijos krizė turi ir politinių pasekmių. Italijoje, Graikijoje, Danijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje būtent imigrantų krizė radikalios dešinės grupėms atvėrė duris į didžiąją politiką. Danų socialdemokratai laimėjo rinkimus įtraukę migracijos valdymo klausimą.
Lietuvoje, tikėtina, to taip pat neišvengsime. Viena ar kita forma pabėgėlių klausimas yra ir Lietuvos politinės ateities klausimas.
Svarstant pastarosios krizės iššūkius, negalime pamiršti ir Lietuvoje vis dėlto pasiliksiančių pabėgėlių socialinės integracijos. Lietuvos socialinės rūpybos pajėgumai yra tikrai kuklūs, o pabėgėlių integracijai būtini labai dideli ištekliai — ir ne vien finansiniai, materialiniai, bet ir žmogiškieji.
Išvengti getų
Tad pirmas neatidėliotinas darbas — realiai įvertinti, kiek išteklių Lietuva gali skirti pabėgėlių prieglobsčio suteikimui bei integracijai į darbo rinką ir visuomenę.
Kad ir kaip būtų, privalome padaryti viską, kad išvengtume neigiamos kitų šalių patirties, kai susikuria pabėgėlių getai.