Europa pastaruoju metu sulaukė dviejų naujienų — geros ir blogos. Gera naujiena ta, jog koronaviruso pandemija pamažu atslūgsta, o tai reiškia, kad pagaliau bus galima grįžti prie normalaus gyvenimo tempo. O bloga ta, kad šis palengvėjimas gali būti trumpalaikis. Praėjus maždaug dešimtmečiui nuo 2009 m. finansų krizės, Europos Sąjungos, panašu, laukia giliausia ekonominė recesija per visą jos istoriją.
Apokaliptinės prognozės
Europos Komisija šią savaitę paskelbė prognozę, kad ES ekonomika šiais metais susitrauks 7,4 proc., o tai, anot už ekonomiką atsakingo komisaro Paolo Gentiloni, reiškia giliausią ekonominę recesiją ES istorijoje [1.]. Dar baisiau šis rodiklis atrodo, palyginus jį su ankstesnėmis prognozėmis, jog bloko ekonomika šiais metais turėjo augti 1,2 proc., o užvis labiausiai gąsdina tai, jog 2009 m. pasaulinės finansų krizės metu ji susitraukė tik 4,5 proc. [2.]. Šios naujos prognozės ES lyderius neabejotinai paskatins imtis iniciatyvos dėl tolesnio bendro atsako į krizę, kuris savo ruožtu užtikrintų kuo spartesnį ekonominį atsigavimą, padėtų išsaugoti bendrą valiutą ir išvengti politinių neramumų silpnesnėse ekonomikose [3.].
Kita vertus, nors ES finansų ministrai jau yra sutarę dėl pusės trilijono eurų vertės ekonomikos gelbėjimo priemonių, kuriomis siekiama stimuliuoti skurdesnių, labiausiai nuo pandemijos nukentėjusių šalių ekonominį atsigavimą, jos vis tiek buvo kritikuojamos kaip nepakankamos. Mat valstybių narių ekonomikos atsigavimas vis tiek bus netolygus, o tai gali kelti grėsmę euro stabilumui [4.]. Europos lyderiams besiginčijant, ką daryti toliau, belieka tikėtis, kad ši krizė bus tik vadinamasis „V formos“ nuosmukis, po kurio ekonomika turėtų tarsi atšokti atgal.
Jeigu taip visgi neatsitiks, gilus ekonominis nuosmukis, pernelyg lėtas ekonomikos atsigavimas ar antroji pandemijos banga turės neigiamų pasekmių ne tik pačios ES bendrajai rinkai, valiutai, verslui, pramonei, bankams ir žmonėms, bet atsilieps ir visam likusiam pasauliui. Krizė taip pat gali kelti ir politines įtampas tarp turtingesnių ir skurdesnių šalių, o tai neišvengiamai atsilieptų gana trapiai globaliai pusiausvyrai, visų pirma, dėl ekonominės valstybių tarpusavio priklausomybės.
Kaip veikia globali tarpusavio priklausomybė?
Taip pat liūdna ir gana ironiška tai, kad globali tarpusavio priklausomybė, pasaulio valstybėms suteikusi virtinę pranašumų, pandemijos akivaizdoje iš galimybės tampa savotiška grėsme. Nuo pandemijos nukentėjo kone visas pasaulis, ir netgi tuo atveju, jei ji būtų visiškai suvaldyta, globalus ekonomikos nuosmukis truktų ištisus mėnesius (jei ne metus). Galima sakyti, jog globali tarpusavio priklausomybė iš esmės gali veikti dviem kryptimis — gerais laikais ji neša naudą visiems, sėdintiems vienoje valtyje, tačiau, užklupus krizei, skatina tik dar didesnį nuosmukį, kuris paliečia visus, suveikdamas kaip savotiškas „domino efektas“.
Tarkime, ES yra didžiausia JAV ir antra pagal dydį Kinijos prekybos partnerė, taip pat didžiausia užsienio investuotoja Afrikoje į pietus nuo Sacharos ir kitose besivystančiose šalyse. Ekonomikos nuosmukis Europoje turės didelę įtaką JAV, nes šiedvi ekonomikos glaudžiai susijusios — ES ir JAV yra didžiausios prekybos partnerės, pernai apsikeitusios prekėmis ir paslaugomis, kurių vertė siekė 1,3 trln. dolerių, be to, tokiose Europos įmonėse kaip „Daimler“, BMW ar „Siemens“ JAV dirba daugiau nei 4 mln. žmonių, o Jungtinės Valstijos, be kita ko, jau šiuo metu susiduria su milžiniška nedarbo problema [5.].
O štai Kinijoje, kurioje koronaviruso protrūkis, galima sakyti, buvo suvaldytas, pagaliau atidarius gamyklas, nuo kurių stipriai priklauso pasaulinės tiekimo grandinės, ekonomika vis tiek atsigauna lėtai, nes niekas neskuba pirkti kiniškų prekių, [6.]. Tam įtakos neabejotinai turi (ir dar turės) krizė Europoje, nes ES yra antra didžiausia (po JAV) Kinijos prekių pirkėja.
Pavojus eurozonai
Netolygus ES valstybių narių atsigavimas gali kelti grėsmę euro stabilumui. P. Gentiloni teigimu, neabejotina tai, kad valstybių narių recesijos gylis ir atsigavimo greitis bus nevienodas. Tai lems karantino priemonių švelninimo (ir galiausiai panaikinimo) greitis, paslaugų, tokių kaip turizmas, svarba kiekvienoje ekonomikoje ir valstybių narių finansiniai ištekliai — anot jo, visi šie skirtumai kelia grėsmę bendrajai rinkai ir euro zonai [7.]. Taigi, atsižvelgiant į šiuos skirtumus ir norint išvengti didelių ekonominio atsigavimo netolygumų, būtina koordinuoti nacionalines priemones ir bendrus europinio lygmens veiksmus (kas šiaip jau dažnu atveju būtų sveikintina ne tik krizės sąlygomis).
Artėjanti ekonominė krizė ir vėl skatina atkreipti dėmesį į pietines valstybes nares — jos šiuo metu turi didžiules valstybės skolas, kaip, beje, ir prieš dešimtmetį, kai eurozoną krėtė skolų krizė. Vyriausybių pastangos įlieti pinigų į ekonomiką šiemet padidins visos eurozonos deficitą iki 8,5 proc. nuo jos BVP, kuris praeitais metais buvo 0,6 proc. nuo BVP (tiesa, remiantis prognozėmis, ateinančiais metais eurozonos deficitas turėtų sudaryti 3,5 proc. nuo BVP) [8.]. Visos eurozonos valstybių skolos, kaip prognozuojama, turėtų išaugti iki 102,7 proc. nuo BVP, kai tuo tarpu praėjusiais metais jos buvo 86 proc., o ateinančiais metais, kaip prognozuojama, sudarys 98,8 proc. nuo BVP [9.].
Dėl to labiausiai nukentės Graikija, Italija ir Ispanija, kurių ekonomikos, kaip prognozuojama, susitrauks daugiau nei 9 proc., o antra pagal dydį eurozonos — Prancūzijos — ekonomika turėtų susitraukti daugiau nei 8 proc. [10.]. Trečios pagal dydį eurozonos ekonomikos — Italijos — skola šiais metais išaugs iki 158,9 proc. nuo BVP, kai praeitais metais ji buvo 134,8 proc. (Europos Komisijos teigimu, 2021 m. ji sumažės iki 153,6 proc. nuo BVP) [11.]. Italijos skolos ir BVP santykis išlieka antras didžiausias po Graikijos — kaip prognozuojama, Graikijos skola šiemet padidės iki beveik 200 proc. nuo BVP, tačiau, nepaisant to, Europos Komisija mano, jog Graikijos skola yra tvari ir gali būti aptarnauta [12.].
Dar keletas liūdnų prognozių ir tolesni gelbėjimo(si) planai
Europos ekonominė produkcija dėl staiga užklupusios pandemijos beveik per naktį sumažėjo trečdaliu — taip pat prognozuojama, jog šiais metais infliacija sulėtės iki 0,2 proc., investicijos sumažės 13,3 proc., o nedarbas ES išaugs iki maždaug 9 proc. [13.]. Tiesa, 2021 m. Europos Komisija tikisi tam tikro ekonominio atsigavimo, tačiau to nepakaks visiškai kompensuoti šių metų nuostolius.
Europos Komisijos prognozės remiasi optimistiniu scenarijumi, pagal kurį laipsniškas grįžimas prie ligšiolinio gyvenimo tempo visoje Europoje bus pradėtas gegužę — taigi šias prognozes tektų koreguoti, jei pandemija užsitęstų ilgiau, būtų įvesta daugiau apribojimų arba kiltų antroji pandemijos banga. Tiesa, šalims, kurios turi stipriai išvystytą turizmo sektorių, esama pagrindo abejoti Komisijos prognozėmis jau dabar, nes bent jau šiuo metu nepanašu, kad šis karantino priemonėms ypatingai jautrus sektorius ims atsigauti taip greitai, kaip prognozuojama, — taigi, galima sakyti, jog šios prognozės iš tiesų galbūt yra perdėm optimistinės. Be kita ko, pandemija taip pat gali paskatinti daugiau protekcionizmo pasaulio prekyboje, o tai dar labiau pakenktų Europos ekonomikai [14.]. Komisija taip pat neatmeta to, kad vis dar įmanoma suirutė finansų rinkose [15.].
Pastaruoju metu ES lyderiai ieško sprendimų, kaip padėti nuo pandemijos labiausiai nukentėjusioms valstybėms narėms, patiriančioms didžiausią ekonominį nuosmukį, taigi nenuostabu, kad tokios valstybės kaip Italija, Ispanija ar Prancūzija pasisako už didesnio masto naštos pasidalijimą, o kitos valstybės narės, tokios kaip Vokietija ar Nyderlandai, nedega per dideliu noru finansuoti kitų šalių skolų [16.]. Vėliau šį mėnesį Europos Komisija taip pat turėtų pateikti daugiamečio ES biudžeto pasiūlymą kartu su ekonominio atsigavimo iniciatyvomis, kuriomis bus siekiama savotiškai sutaikyti abi minėtas stovyklas. Klausimas, kaip jai seksis, išlieka aktualus ir intriguojantis.