Pastaruoju metu vis dažniau imama globaliu mastu kalbėti apie iškastinio kuro subsidijų panaikinimą. Šis ketinimas kartojamas kiekviename viršūnių susitikime, įtakingiausios pasaulio institucijos vieną po kitos leidžia rekomendacijas valstybėms reformuoti jų energetikos sektorius, palaipsniui nutraukiant subsidijas iškastiniam kurui, bankai dažnai kartoja nebefinansuosiantys iškastinio kuro energetikos projektų, Europos Sąjungoje šioje srityje jau yra priimti konkretūs sprendimai.
Dar 2009 m. Didžiojo Dvidešimtuko lyderių susitikime didžiosios pasaulio ekonomikos įsipareigojo nutraukti iškastinio kuro subsidijas. Šis pažadas buvo pakartotas Didžiojo Septyneto susitikime 2016 m., kur taip pat buvo susitarta tai padaryti ne vėliau kaip iki 2025 metų.
Visuotinai pripažįstama, kad laipsniškai naikinti subsidijas iškastiniam kurui reikia dėl keleto priežasčių. Visų pirma, iškastiniam kurui subsidijuoti skirtas lėšas, kurios globaliu mastu kasmet sudaro šimtus milijardų eurų, galima leisti efektyviau, tarkime, investuojant į kovos su klimato kaita, kurią ir sukelia iškastinio kuro naudojimas, priemones. Iškastinio kuro subsidijų panaikinimas ne tik padėtų greičiau pereiti prie klimato atžvilgiu neutralios ekonomikos, bet ir spręsti energetinio neefektyvumo problemas, su kuriomis susiduria daugelis pasaulio valstybių.
Dengiamos mokesčių mokėtojų pinigais
Iškastinio kuro subsidijavimui skirtas lėšas taip pat galima panaudoti sveikatos apsaugai, švietimui ar bet kuriai kitai sričiai, iš kurios naudą turėtų ne tik didžiosios iškastinio kuro korporacijos, bet ir visa visuomenė, juolab, kad subsidijos iškastiniam kurui dažnai yra dengiamos visų mokesčių mokėtojų pinigais.
Tarptautiniai ir nacionaliniai bankai pastaruoju metu sumažino paramą iškastinio kuro projektams [1.]. Pasaulio banko grupė smarkiai sumažino anglių sektoriaus finansavimą ir paskelbė, kad po 2019 m. nebefinansuos ir naftos bei dujų išgavimo, nors aplinkosaugininkai teigia, kad per pastaruosius penkerius metus Pasaulio banko finansavimas naftos ir dujų projektams išaugo, o anglių sektorius buvo toliau finansuojamas netiesiogiai [2.].
Tokios organizacijos kaip jau minėtas Pasaulio bankas, Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija, Tarptautinė Energetikos Agentūra ir Tarptautinis Valiutos Fondas jau kuris laikas ragina pasaulio valstybes reformuoti savo energetikos sektorius ir nebesubsidijuoti iškastinio kuro.
Tačiau tokie ir panašūs sprendimai bei rekomendacijos iš tiesų neretai primena šokį, kai, žengus vieną žingsnį į priekį, vienas ar netgi du žingsniai žengiami atgal. Kodėl taip nutinka? Į šį klausimą atsakyti galima pasitelkus Europos Sąjungos pavyzdį.
Kokiu greičiu turi būti judama
Europos Sąjungoje nuo 2013 m. iškastinio kuro finansavimui buvo skirta maždaug 13,4 mlrd. eurų, o vien praėjusiais metais parama iškastinio kuro projektams sudarė beveik 2 mlrd. eurų [3.]. Teigiama, kad iškastinio kuro subsidijų atsisakymas atlaisvintų perėjimui prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų reikalingus finansinius išteklius, o tai savo ruožtu padėtų kuo greičiau pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu [4.]. Tačiau reformos sunkiai skinasi kelią dėl politinės inercijos, iškastinio kuro pramonės interesų ar politinės valios stokojančių institucijų [5.].
Nors Europos Parlamentas paskelbė klimato kaitą ir aplinkos būklę ekstremalia situacija, o Europos Sąjungos lyderiai tarsi sutinka, jog klimato kaita yra viena didžiausių pastarojo meto grėsmių, tarp jų vis dar egzistuoja nemažas susiskaldymas, kokiu greičiu turi būti judama, pereinant prie neutralumo klimato atžvilgiu.
Didžiausia opozicija šiuo atveju kyla iš vadinamųjų naujųjų, po 2004 m. plėtros bangos įstojusių narių ir visų pirma dviejų Višegrado šalių — Lenkijos bei Vengrijos, kurios nepritaria tikslui, kad iki 2050 m. Europos Sąjunga taptų neutralia klimato atžvilgiu. Tuo tarpu Vokietija yra įsitikinusi, kad dujos bent jau pereinamuoju laikotarpiu, kol bus galutinai pereita prie atsinaujinančių išteklių energetikos, yra būtinos energetiniam saugumui užtikrinti, nes padeda laipsniškai atsisakyti anglių ir atominės energetikos [6.].
Europos Komisija yra ne kartą raginusi ES nares palaipsniui atsisakyti aplinkai kenksmingų iškastinio kuro subsidijų. Konkrečias priemones, kaip tai padaryti, narių vyriausybės turi išdėstyti vadinamuosiuose integruotuose nacionaliniuose energetikos ir klimato planuose, kurių galutinės versijos turi būti parengtos iki šių metų pabaigos. Toks europinės politikos sričių, pirmiausia, energetikos ir aplinkosaugos politikų integravimas Europos Sąjungoje atliekamas pirmą kartą, jis taip pat apima keletą skirtingų sektorių, tokių kaip energetika, žemės ūkis, transportas, pramonė ir kt. [7.].
Šių metų lapkričio mėnesį Europos Sąjungos valstybių narių finansų ministrai pirmą kartą išplatino jungtinį pareiškimą, kuriame paragino Europos investicijų banką ir kitas tarptautines skolinimo institucijas nutraukti finansavimą naftos, dujų ir anglių sektorių projektams, tokiu būdu kovojant su klimato kaita [8.].
Gali pratęsti priklausomybę nuo iškastinio kuro
Europos investicijų banko valdyba (beje, sudaryta iš tų pačių valstybių narių finansų ministrų) balsavimą dėl iškastinio kuro finansavimo nutraukimo jau buvo svarsčiusi šių metų spalio mėnesį, tačiau po to jį vis dėlto buvo nuspręsta atidėti, pasipriešinus Vokietijai, Italijai ir Lenkijai [9.], kurios dėl įvairių priežasčių iki šiol yra suinteresuotos iškastinio kuro projektų vystymu. Nepaisant to, šių metų lapkričio 14 d. sprendimas nutraukti iškastinio kuro finansavimą buvo priimtas. Jis bus taikomas nuo 2021 metų.
Vis dėlto šis Europos investicijų banko sprendimas turi keletą išimčių, kurios gali pratęsti Europos valstybių priklausomybę nuo iškastinio kuro dešimtmečiams, nes Bankas ir toliau rems visus projektus, įtrauktus į vadinamąjį Europos Sąjungos bendro intereso projektų sąrašą iki 2022 m. [10.]. Šiuo metu daugiau kaip 50 dujų projektų gali būti įvardijami kaip tinkami finansuoti [11.].
2013-2017 m. Europos investicijų bankas suteikė beveik 12 mlrd. eurų paskolų iškastinio kuro projektams, kurių didžioji dalis buvo paremta dujomis [12.]. Dujų pramonės šalininkai tvirtina, kad šiuo atveju dujos esąs „pereinamasis kuras“ laikotarpiu, per kurį bus galutinai pereita prie atsinaujinančių išteklių energetikos, mažinantis tokių taršių iškastinio kuro išteklių, kaip anglys, paklausą, ir kartu užtikrinantis energetinį saugumą [13.]. Tuo tarpu klimato aktyvistai tvirtina, kad dujų projektai kaip tik suteikia galimybę atitolinti perėjimą prie vėjo ir saulės energetikos, taip pat išskiria daug metano, kuris sukelia kur stipresnį šiltnamio efektą nei anglies dioksidas [14.].
Situacija negali ilgiau tęstis
Europos investicijų bankas yra suteikęs daugiau kaip 65 mlrd. eurų atsinaujinančių išteklių energetikos projektams, tačiau Banko prezidentas W. Hoyeris mano, kad to negana, siekiant atsisakyti iškastinio kuro [15.]. Jo teigimu, emisijos iš dujų yra per didelės, ir tokia situacija negali ilgiau tęstis. Jis taip pat teigia gerai žinantis, kad šiai situacijai pakeisti reikalingas pereinamasis laikotarpis, taip pat — pagalba regionams, priklausomiems nuo anglių ir dujų, tačiau, jo įsitikinimu, nereikėtų slapstytis už šių argumentų [16.].
Jam antrina ir už energetiką atsakingas Europos investicijų banko viceprezidentas A. McDowellas. Jo įsitikinimu, naujoji skolinimo politika energetikoje yra svarbus žingsnis Europos investicijų banką transformuojant į Europos Sąjungos Klimato banką [17.]. Tokį tikslą savo programoje iškėlė ir naujoji Europos Komisijos pirmininkė U. von der Leyen.
Vis dėlto Europos Sąjungos narės, panašu, neskuba galvoti apie konkrečius žingsnius siekiant atsisakyti iškastinio kuro finansavimo. Tai matyti iš jau minėtų nacionalinių energetikos ir klimato planų pirminių versijų.
Neseniai atlikta studija parodė, kad tik devynios narės įsipareigojimą nutraukti iškastinio kuro subsidijas įtraukė į savo nacionalinius planus — tuo tarpu tik šešios iš jų planuose išdėstė konkrečius žingsnius, kaip tai padaryti, tačiau ir šie žingsniai neprimena visapusiškų, konkrečių planų [18.].
Maža to — tokios valstybės narės kaip Vokietija, Lenkija, Slovėnija ar Graikija yra išreiškusios ketinimus įvesti naujas subsidijas iškastiniam kurui iki 2030 m., iš kurių daugelis pristatomos kaip parama perėjimui prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų (pvz., subsidijos suskystintų gamtinių dujų transportavimo sistemoms Lenkijoje ir t. t.) [19.].
Pamažu judama subsidijų nutraukimo linkme
Tačiau iškastinio kuro subsidijų nutraukimo linkme vis tiek pamažu judama. Europos Sąjungos lygiu valstybėms narėms pavyko susitarti nuo 2025 m. nutraukti subsidijas jau veikiančioms anglių elektrinėms. Vienuolikos valstybių pastangomis pavyko įtikinti ir Lenkiją, kuri yra labiausiai nuo anglių priklausoma Europos Sąjungos narė, tiesa, pritaikius jai gana dosnių išlygų.
Kai kurios valstybinės įmonės, anksčiau dėmesį telkusios į anglių sektorių, ypač Kinijoje ir Indijoje, pradėjo plėsti savo veiklą į atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių, tuo tarpu Kinija, Saudo Arabija ir Pietų Afrika ėmėsi iškastinio kuro apmokestinimo, tokiu būdu gaudamos daugiau pajamų, tuo pat metu mažindamos iškastinio kuro panaudojimą [20.].
Kol kas sunku įvertinti, kiek laiko truks vadinamasis pereinamasis laikotarpis nuo iškastinio kuro prie žaliosios energetikos. Tai priklausys nuo didžiųjų pasaulio valstybių politinės valios laikytis įsipareigojimo iškastinio kuro subsidijas sustabdyti ne vėliau kaip iki 2025 m. ir atitinkamai šiam įsipareigojimui pasiekti taikomų teisės aktų ir kitų reguliavimo mechanizmų.
