Gegužės 23 dieną Minske priverstinai nutupdžius lėktuvą, skridusį iš Atėnų į Vilnių, ir tokiu būdu sulaikius Baltarusijos režimui opozicinio naujienų kanalo „Nexta“ vieną iš įkūrėjų Romaną Protasevičių, Lietuvą ištiko gilus šokas. Socialiniai tinklai, naujienų portalai staiga sumirgėjo visų — nuo politikų iki politologų, nuo studentų iki prezidentų — komentarais apie visas įmanomas raudonąsias linijas peržengusį Baltarusijos režimą. Šitoje vietoje klausimas — peržengusį!? Mieli ponai ir ponios, tų ribų Minske seniai niekas nebepaisė. Čia jūs, gerieji Lietuvos didmiesčių inteligentai ir intelektualai, prisibraižėte įsivaizduojamų ribų, o Aliaksandrui Lukašenkai su jo parankiniais tos „raudonosios linijos“ niekada nė neegzistavo. Šokas veikia visus panašiai — daug pareiškimų apie siaubą, baimę, bejėgiškumą, nesaugumo jausmą. Staiga didelė dalis Lietuvos susimąstė, o ką jeigu lėktuvas būtų nepaklusęs Baltarusijos reikalavimams ir būtų buvęs numuštas? O ką, jeigu A. Lukašenka, perėmęs lėktuvą, nebūtų paleidęs jo keleivių? O ką, jeigu tai ne pabaiga ir tokių išpuolių tik daugės? Būtent taip atrodo į šipulius dūžtančios iliuzijos.
Ilgą laiką Lietuva sėdėjo šilta, rami ir patenkinta. Kažkur ten Rytuose vyksta negeri dalykai — mes apie juos išgirstame, pareiškiame didelį pasipiktinimą, pamosuojame raudonai baltomis vėliavėlėmis, pervedame pinigų į atitinkamas labdaras ir su stipriu įgyvendinto žygdarbio jausmu patenkinti grįžtame į savo hibridinius krosoverius, priemiestinius kotedžus bei virtualias protmūšių lygas — pilietinė pareiga atlikta, galima gyventi ramiai. Tuo tarpu Baltarusijoje, artimiausioje prezidento aplinkoje, nuo sovietinių laikų nei iškabos, nei darbo metodų nekeitusios KGB, milicijos nuovadose ir ginkluotųjų pajėgų štabuose iš jūsų tų „žmogaus teisių“ ar „demokratinių vertybių“ pasijuoks kaip iš nelabai vykusio anekdoto. Dabartinės Baltarusijos valdžia yra vienas, didelis organizuotas nusikalstamas susivienijimas, kuris gyvena išimtinai tik pagal stipresniojo viršenybės principą. Kada reikia, jie gali prabilti apie teises ar vertybes, tačiau į tai žiūrima išimtinai kaip į spektaklį tiems Vakarų šiaudadūšiams, kurie egzistuoja tik tam, kad juos stumdytų ir apgaudinėtų.
Tai, kas įvyko su skrydžiu FR4978, geopolitiškai buvo apiplėšimo tamsiame skersgatvyje ekvivalentas. Šio teksto autoriaus nenustebintų, jei į nutupdyto lėktuvo pilotus buvo kreiptasi: turi litų, o centų, o jeigu randu!? Sučiupti chuliganai beveik visada be jokio gėdos jausmo pareigūnams dievagojasi, kad jie nieko blogo nedarė, ramiai sėdėjo su draugais, o ta senutė pati juos užpuolė. Tai vadinasi nesaznankė (rus.: несознанка), kai neigiami kaltinimai iki visiško siurrealizmo. Minskas į tarptautinės bendruomenės kaltinimus oro piratavimu atsakė lygiai taip pat — pradėjo mosuoti nežinia iš kur atsiradusiu laišku, kuriame „Hamas“ teroristai žadėjo Minske nutupdytą lėktuvą susprogdinti virš Vilniaus. Tiesiog klasikinis smulkaus gatvės banditėlio elgesys. Tai normalu, nes beveik visas Baltarusijos isteblišmentas užsidirba didžiules pajamas iš nusikaltimų: kontrabandos, pinigų plovimo, prostitucijos, narkotikų gabenimo, prekybos ginklais — įvardijant vos keletą. Tad nieko keista, jog su priverstinai nutupdytu lėktuvu jie pasielgė kaip primityvūs pakelės plėšikai.
Kol čia, Lietuvoje, negalėjimas linksmintis klubuose iki išnaktų yra visiškai rimtais veidais traktuojamas kaip baisus nusikaltimas žmonijai, į rytus nuo Vilniaus, tardymo izoliatoriuose vyksta tokie dalykai, jog legendinė Gvantanamo bazė pasirodytų kaip kurortas. Mes pamiršome, jog Lietuva yra paribio Valstybė — kraštas iš Rytų ir Pietvakarių, besiribojantis su pasauliu, kuriame daugelis mums labai įprastų taisyklių paprasčiausiai negalioja. Matote, čia, Vakaruose, prieš darydami bet kokį žingsnį, politikai dažnai pasitikrina: apsitaria su specialistais, apsvarsto galimas veiksmų pasekmes su patarėjais, kartais net atsiklausia visuomenės nuomonės. O visai čia pat, Rytuose, viskas vyksta remiantis vienvaldžio autokrato komandomis. Gavai tokią — neužsidavinėk jokiais klausimais ir tučtuojau vykdyk, nes tu esi labai pakeičiamas. Jeigu Aliaksandras Lukašenka lieps susprogdinti Vilniuje besislapstantį Baltarusijos opozicionierių, sprogimas bus ir niekas nė sekundei nesustos ir nesusimąstys. Ir blogiausia, kad mes nieko negalime dėl to padaryti. Nič. Nieko.
Ir prie to reikia tiesiog priprasti. Lygiai taip pat kaip gana didelė dalis Izraelio gyventojų, pasigirdus antskrydžių sirenoms be panikos, drausmingai, burbėdami, kad tenka palikti tai, ką darė, leidžiasi į slėptuves ir ramiai žiūri „Netflix“. Tarsi į juos skrendančios mirtinos raketos būtų iškylą sugadinęs lietus. 2008 m. britų žurnalistas Edwardas Lucasas paskelbė apie naująjį šaltąjį karą (būtent tokį pavadinimą jis davė savo knygai) tarp Vakarų demokratijų, Rusijos ir jos satelitų. Lygiai kaip ir senajame šaltajame kare, naujajame egzistuoja nematomos fronto linijos. Kadaise jos ėjo tiesiai per dabartinės Vokietijos širdį, šiandien — apkasai persislinko gerokai toliau į Rytus. Šnipų operacijos, grobimai, nuodijimai ar sprogdinimai vyks nebe Berlyne, Vienoje, Romoje ar Atėnuose, o Varšuvoje, Prahoje, Taline, Rygoje ir Vilniuje. Totalaus saugumo ir visiškos kontrolės užtikrinti neįmanoma — visa tai yra pasakos, kuriomis diktatoriai vilioja paprastus arba desperatiškus protus. Galima pykti ir atsisakyti tai suvokti, bet norite to ar ne — jūs gyvenate labai pavojingame pasaulyje, kuriame suįžūlėję diktatoriai visada leis sau daryti, ką nori, — elkitės atitinkamai.