Deja, bet principas „skaldyk ir valdyk“ yra toks pat senas kaip pati politika.
Žmonija dažnai kalba apie vienybę ir solidarumą, tačiau lemiamą valandą susivienyti labai sudėtinga. Kodėl? Atsakymas paprastas. Žmones valdo jausmai, o valstybes — interesai.
Ilga klausimo istorija
Puikus tokios išoriškai draugiškos ir visiems naudingos, bet viduje labai prieštaringos sutarties pavyzdys yra priešpaskutinę praėjusių metų dieną įvykęs Europos Sąjungos lyderių ir Kinijos vadovų principinis sutarimas dėl plačios apimties investicijų.
Klausimo istorija ilga. Dėl abipusiai naudingo investicijų sutarimo ES ir Kinija tartis pradėjo dar 2013 metais, ir iki šiol įvyko net 35 derybų raudai.
Tiesa, vos prieš metus, 2019 metų gruodį, klausimas atrodė įstrigęs ilgam. Būtent tada Kinijos užsienio reikalų ministras pareiškė, jog artimiausiu metu sutarties tikėtis neverta, mat komunistinė milžinė esanti „besivystanti ekonomika“.
Tikėtina, jog anapus tokio kuklaus įsivertinimo slypėjo netikėjimas, jog kintančioje Europoje pavyktų prastumti Kinijos pusei naudingą sutarimą. Jei vynuogės žalios, tai kam jas skabyti.
Entuziastingi džiaugsmo šūkiai
Vis dėlto vos po metų, 2020 gruodžio 30 dieną, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas ir Europos lyderiai — Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles‘is Michelis, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen bei Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas susėdo prie savo ekranų dalyvauti bendroje vaizdo konferencijoje, kurios pabaigoje pasipylė entuziastingi džiaugsmo šūkiai.
U. von der Leyen aiškino: „Šios dienos sutarimas yra svarbus tiek mūsų santykiams su Kinija, tiek mūsų vertybėmis paremtai prekybos dienotvarkei.“
Jai antrino prekybos komisaras Valdis Dombrovskis. Pasak jo, „sutartis Europos verslui suteiks didelį postūmį vienoje iš didžiausių ir sparčiausia augančių rinkų, ir padės jam veikti bei konkuruoti su Kinija.“
Maža to, pasak šio labai aukšto Europos Komisijos pareigūno, suderėtas dokumentas esą įtvirtins „vertybėmis besiremiančią prekybos darbotvarkę su vienu iš didžiausių mūsų [Europos] prekybos partnerių“.
Skambūs vaizdo draugystės bučinukai
Vis dėlto būtent įkyriai peršama mintis, jog sutartis remiasi daugiau nei ekonominiais atskirų grupių interesais, o žymi vertybinį posūkio tašką (U. von der Leyen pasirinktas žodis landmark turi ir tokią reikšmę) kaip tik ir kelia daugiausia abejonių.
Norint, kad klausytojai patikėtų, jog prekyba su komunistine Kinija gali remtis vertybėmis, reikia, akivaizdu, imtis labai agresyvios propagandos.
Taigi, o kokie procesai juda anapus skambių vaizdo draugystės bučinukų?
Vokietijos pramonės interesai
Pradėkime nuo pinigų. Europos Komisijos pateikiami duomenys rodo, jog sukauptas Kinijos investicijų ES srautas sudaro apie 120 mlrd. eurų.
ES investicijos dar didesnės, ir siekia 140 mlrd. eurų, o apytikriai pusė iš jų yra nukreipiama į Kinijos pramonę.
Pasitelkus detalesnę struktūrą, sužinai, jog beveik trečdalis visų ES investicijų Kinijoje, o jei visai tiksliai — 28 proc., yra investicijos į automobilių pramonę.
Žinant šitą skaičių, ir Vokietijos kanclerės pasirodymas vaizdo konferencijoje jau gali būti siejamas ne vien su tuo, kad Berlynas pernai pirmininkavo ES, tad turėjo atstovauti visai Sąjungai, kiek su Vokietijos pramonės interesais.
Tokią prielaidą dar labiau patvirtina tai, jog kita didelė tiesioginių investicijų dalis nukreipiama į chemijos pramonę.
Jau įvykusių sandėrių apsauga
Ką aptariama sutartis reiškia Europos Sąjungai? Visos 27 ES bloko valstybės, išskyrus Airiją, yra pasirašiusios dvišales investicijų sutartis su Kinija. Šių sutarčių detalės gali skirtis, bet jas vienija tai, jog tai — investicijų apsaugos sutartys. Ir tai reiškia, jog jos apima jau įvykusių sandėrių apsaugą, tačiau negarantuoja patekimo į rinką.
Dabar pasiektas principinis sutarimas, nors ir yra vadinamas visapusišku [angl. comprehensive], taigi turėtų apjungti tiek rinkos prieigą, tiek investicijų apsaugą, vis dėlto kol kas apsiriboja patekimu į rinką. Investicijų apsauga palikta tolimesnėms deryboms.
Kalbant konkrečiau, kol kas iš principo sutarta, jog Kinija liberalizuoja savo rinką ir pašalina kiekybines investicijų apimties, turto lubų ar privalomą bendrų įmonių steigimo tam tikruose kertiniuose sektoriuose reikalavimą.
Tarkime, investuojant į Kinijos automobilių pramonę nebeliktų reikalavimo kurti bendrą įmonę ir būtų leidžiama įeiti į elektrinių automobilių sektorių.
Arba (ir tai ypač svarbu galutiniame derybų raude dalyvavusio prezidento E. Macrono Prancūzijai) Kinija pasižadėjo panaikinti barjerus, ribojančius privačių ligoninių steigimą.
Kinijos pažadai menkesni
Svarbu ir tai, jog sutartyje numatoma ne tik atsisakyti reikalavimo steigti bendras įmones, bet ir prievolės perduoti įmonei technologines žinias, stiprinama verslo informacijos apsauga (atsisakoma prievolės ją privalomai pateikti Kinijos valdžios institucijoms).
Dar daugiau, žadama, jog Kinijos valstybinės įmonės veiks remdamosi verslo kriterijais.
Vis dėlto Kinijos pažadai ES investuotojams suderintoje sutartyje yra menkesni nei ES įsipareigojimai Kinijos investuotojams. Sutartyje nenumatyta jokios apsaugos individualiems investuotojams, o visi ginčai galimi tik valstybių lygmeniu remiantis politine stebėsena.
Bene daugiausia ironiškų šypsenų kelia Europos Komisijos vadovų aiškinimai, jog sutartis įpareigoja Kinijos pusę remtis vertybėmis.
Esama neginčijamų įrodymų, jog Kinijoje klesti priverstinis darbas (ypatingai šiauriniuose uigūrų gyvenamuose teritorijose) ir nėra nepriklausomų profsąjungų. Kinijos pusės pažadas jungtis į Tarptautinę darbo organizaciją irgi neįpareigojantis, nes nėra numatyta, iki kada tai turėtų įvykti.
Priešingai nei Ursula von der Leyen ar Angela Merkel (abi tikina, jog Kinija, pasirašiusi sutartį, galų gale tikrai žengs sąžiningų darbo sąlygų kūrimo link ir panaikins priverstinį darbą), asmeniškai aš nematau jokių priežasčių, kodėl turėčiau tikėti komunistų žodžiais.
Naujoji geopolitika
Ką išlošia Kinija? Iš pirmo žvilgsnio labai nedaug.
Kinija jau dabar labai laisvai investuoja Europos Sąjungoje.
Pernai rugsėjį Europos Audito Rūmų pateiktoje apžvalgoje tiesiai konstatuojama, kad praktiškai neįmanoma įvertinti Kinijos valstybės valdomos investavimo Sąjungoje strategijos.
Auditoriai konstatavo, jog neįmanoma gauti išsamių ir savalaikių investicijų duomenų. Nėra ir visapusiškos ES dėl Kinijos investicijų kylančių rizikų bei atsiveriančių galimybių analizės, o tai reiškia, jog neįmanoma aiškiai suvokti proceso tendencijų ir pavojų.
Dabar suderėtas sutarimas Kinijai turėtų dar plačiau atverti duris į energetikos sektorių, nors patekimas į žemės ūkio, žvejybos, audiovizualinių priemonių sektorius, viešųjų paslaugų teikimą ir toliau apsaugotas. Iš esmės ypatingų pokyčių nenumatoma.
Tada norom nenorom kyla klausimas, o kodėl Kinijos pusė taip noriai sutiko atverti savo rinkas? Atsakymas slypi ne ekonomikoje, o politikoje. Tiksliau, naujame geopolitiniame pasaulio paveiksle.
Pirma, sutartis ir toliau saugo kinų investicijas, ir net jas skatina, o tai spartina Kinijos technologinę pažangą ir jos ekonomikos augimą.
Antra, sutartis legitimizuoja komunistinį režimą tarptautinės bendruomenės akyse. Pabrėžtina, jog komunistinės Kinijos vertinimas po įvykių Honkonge, Taivane, uigūrų gyvenamose teritorijose pastaruoju metu tikrai menko.
Trečia, sutartis būtina pačiam prezidentui Xi, siekiančiam stipresnio palaikymo tiek namuose, tiek už Kinijos ribų.
Pleištas tarp ES ir JAV
Vis dėlto svarbiausia ir, mano galva, pavojingiausia tai, kad toks sutarimas tampa, — net jeigu jis nepasirašytas ir net jeigu niekada nebus pasirašytas, — pleištu tarp ES ir JAV.
Pasirašius sutarimą su Kinija, ES tikrai bus daug sudėtingiau ieškoti bendros atsvaros su JAV administracija Kinijos pretenzijoms.
Beje, išrinktasis prezidentas Joe Bidenas prašė savo partnerių koordinuoti veiksmus reaguojant į Kinijos pretenzijas. Tad dabartinė padėtis tikrai nestiprina tarpusavio pasitikėjimo.
Ir tai, beje, vyks tuo metu, kai Kinijos pasaulinės pretenzijos pučiasi ne dienomis, bet valandomis.
Naujas prekybos blokas
Tik viena detalė. Pernai lapkritį penkiolika Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalių, tarp jų Australija, Naujoji Zelandija, Japonija ir Kinija sutarė, kad kuria bendrą prekybos bloką, skambiai pavadintą Regionine visapusiškos ekonominės partnerystės sutartimi.
Daugybė ekspertų šį susitarimą vadino pirmu žingsniu link Europos Sąjungos analogo Azijos regione, tačiau jau dabar aišku, kad tokia sąjunga iš esmės pakeistų pasaulio vaizdą.
Minimoje teritorijoje jau dabar sukuriama apie 30% viso pasaulio BVP (tai tik keliais procentais mažiau už bendrą Europos Sąjungos ir JAV BVP apimtį). Čia gyvena apie 30% viso pasaulio žmonių (dvigubai daugiau nei sudėjus JAV ir ES). Neabejotina galia.
Kinija tokio bloko atsiradimą drąsiai priskiria sau. Nesileidžiant į detales, tai nėra visa tiesa, bet pavojus akivaizdus.
Ir visų pirma pavojus politinis, tad galiausia būtent vertybinis.
Pasipriešinimas bus didžiulis
Kas toliau? Iki tol, kol sutartis pradės veikti, o tai gali įvykti ne anksčiau kaip po metų, ją dar turės išnagrinėti teisininkai, pasirašyti abi pusės ir po to ratifikuoti Europos Parlamentas.
Būtent čia, manau, pasipriešinimas sutarimui bus didžiulis, ir bent aš tikrai nematau jokių priežasčių, kodėl turėčiau palaikyti tai, ką kol kas girdžiu.