Žurnalistas ir filmų kūrėjas Adamas Curtisas viename savo interviu yra pasakęs, jog vienas radikaliausių dalykų, kurį galima būtų šiais laikais padaryti, yra kokį rytą išeiti iš savo namų, pasukti į dešinę, skersai pereiti visą Europą, pasiekti Alepo miestą ir niekam apie tai nepapasakoti. Be aktyvizmo šiandien neįmanoma įsivaizduoti gyvenimo. Jeigu jūs aršiai už kažką nekovojate, užsiduokite klausimu, ar iš viso egzistuojate? Prie to smarkiai prisidėjo technologinis progresas — šiandien yra kaip niekad paprasta būti aktyvistu. Internetas suteikia visas galimybes rasti jus konkrečiai audrinančias problemas, radikalizuotis ir ištransliuoti į viešąjį eterį jūsų be galo vertingą bei svarbią nuomonę. Šiandien pasaulis yra jūsų austrė — norite, galite rašyti nesibaigiančius tekstus visais pasaulio klausimais, galite kurti audiovizualinį turinį, galite puoštis rėmeliais, ženkleliais, o vėliavų, marškinėlių ir kitokios nepriekaištingą prelegento dorovę transliuojančios atributikos esama daugiau nei cheminio ginklo Baltijos jūroje. Ir visa tai iš savo fotelio patogumo! Šiais laikais aktyvistams nebereikia protestų, piketų, maršų, ar eitynių — tie dalykai, be jokios abejonės, vyksta, tačiau savo dydžiais jie blanksta prieš virtualias aktyvizmo apraiškas socialiniuose tinkluose ir naujienų portalų komentaruose.
Kaži kaip būtų atrodžiusi Sausio 13-oji, jei tada žmonės būtų turėję tokias komunikacijos galimybes kaip šiandien? Ar būtų buvę kam statyti barikadas prie Aukščiausios Tarybos ir plikomis rankomis stabdyti į taikias minias važiuojančius tankus? O gal žmonės, sulindę į mobiliuosius telefonus, kovotų tuščius kultūrinius karus? Labai nesinori traukti „seniau buvo geriau“ argumento. Dažnai tai yra tuščia jaunystę praradusių nevykėlių aimana. Tačiau sunkoka paneigti, jog seniau žmonės kitaip reaguodavo į neteisybę. Tą 1991 metų sausio naktį dešimtys tūkstančių bevardžių herojų išėjo į gatves ir pasipriešino beginklius žmones šarvuota technika traiškančiam agresoriui. Jie negalvojo, kaip atrodys prieš kameras, jie nerašė manifestų, tiesiog atėjo ir tyliai pasipriešino neteisybei. Šiandieną liaudį vedanti Laisvė atrodytų visai kitaip. Jos rankose neieškokite nei vėliavų, nei muškietų, jos nerasite nei fronte, nei barikadose. Nūdienos Laisvė ar Laisvūnas jus pasitinka riebaluotomis galvomis ir prie kūno priaugusiomis pižamomis. Jie pasyviai lipa iš savo nugulėtų, greitmaisčio išnaromis nusėtų patalų, su mobiliaisiais telefonais, iškeltais it fakelai aukštai virš galvos.
Savanorystės organizacijos dažnai skundžiasi, jog savanorių netrūksta, bet dirbančiųjų nėra. Ateina žmonės su šviesiomis akimis, kupini puikių idėjų, pasirengę keisti pasaulį, o tada sužino, kad jo keitimas prasideda nuo šiūfelio. Visas iki tol kauptas entuziazmas labai sparčiai išgaruoja, nes jie juk pasaulio gelbėti atėjo, o ne palečių krauti! Be savanorystės, šiaip esama iniciatyvų: politinių organizacijų, palaikymo grupių, asociacijų, bendruomenių ir ko tik norite, kurios baigiasi net dorai neprasidėję, nes žmonės paprasčiausiai nesupranta, kad viskas gyvenime susiveda į nykų, nuolatinį, sunkų darbą, o vien idėjų ir šūkių organizacijos egzistavimui nepakanka. Tačiau gausūs pralaimėjimai naujųjų laikų aktyvistų nei truputėlio nestabdo. Tiems žmonėms neužtenka gėdos pusvalandį pavaidinti, jog krauna kruopas, nusifotografuoti, greitai pasiplauti nuo visų įsipareigojimų, o tada net springstant pasakoti, visiems kas turėjo nelaimės pakliūti į jų akiratį, apie TIKRĄ GYVENIMĄ, kokį jie matė savanoriaudami. Tokie žmonės paprastai išsisuka, nes tie, kurie tikrai dirba, dažnai neturi laiko tinginiams ir veltėdžiams demaskuoti. Jau kelinti metai yra skelbiama, jog žmonija gyvena posttiesos pasaulyje, kur faktai seniai reiškia tik tai, kaip jie interpretuojami, tačiau mes dar nelabai įsivaizduojame, kaip stipriai. Socialiniai tinklai virto kažkokiomis siurrealiomis įvaizdžio projektavimo vitrinomis. Ten viskas tobula — tobulos atostogos, tobuli nerūpestingi selfiai, tobuli namai, tobulos šeimos, tobulos vertybės ir tobulas maistas. Nepastebėjome, jog taip įpratome kažką vaidinti, kad pamirštame tiesiog gyventi. Dažnai po tomis kruopščiai sudėliotomis pilietiškumo, patriotizmo bei dorovės projekcijomis, slepiasi priklausomybės, užleistos šeimos, žlugusių santykių virtinės ir, žinoma, kalnai neplautų indų. Jau nekalbant apie tai, kad, be armijos kiemsargių, santechnikų, šiukšlių rinkėjų, policijos pareigūnų, medikų, kurjerių, salės darbuotojų, vairuotojų, krovikų ir kitų gyvybiškai svarbių profesijų, joks aktyvizmas neegzistuotų. Bepigu strakalioti ant barikadų, kai esi sotus, sveikas ir saugus.
Problemų yra ne tik su tuščiu dorovės signalizavimu, bet ir sparčiu vertybių nuvertėjimu. Progresyvieji seniai nebevaikšto į LGBTQ+ eitynes, nacionalistai aktyviai vengia karinės tarnybos, laisvarinkininkai gyvena iš valdiškų algų, kairieji nesirūpina savo pavaldinių gerove, o konservatyvieji neišlenda iš sekso skandalų. Tačiau būkite tikri — visi jie suplėšys ne vieną porą marškinių įrodinėdami kitiems, o svarbiausia — sau, kad jie nemala to, ką dažniausiai mala į juos panašūs sintetiniai aktyvistai. Niekas nebenori rizikuoti, arba, jei yra arčiau liaudies, — atsakyti už savo žodžius. Egzistuoja sąvoka — tuščios, arba šlamštinės, kalorijos. Dažniausiai taip kalbama apie maistą, kuris tiesiog užpildo skrandį, patenkina kūno energijos poreikį, bet neaprūpina organizmo nieku naudingu — nei vitaminais, nei mineralais ar kitokiomis žmogui svarbiomis medžiagomis. Jokia paslaptis, kad nuolat vartojant tokį maistą savijauta prastėja taip sparčiai, tarsi ją būtų kažkas nustūmęs nuo skardžio. Dabar galime stebėti kažką panašaus, tik ne maiste, o žmonių elgesyje. Tuščias aktyvizmas atrodo kaip aktyvizmas, skamba kaip aktyvizmas, skelbiasi esantis aktyvizmas, bet tik kosmetiškai. Lygiai kaip pats vulgariausias šlamštmaistis — atrodo puikiai, nedaug kainuoja, tačiau neturi nei kvapo, nei skonio, o svarbiausia jokios naudos.
Viena iš socialinių tinklų populiarumo paslapčių — jie leidžia pasijusti svarbiam. Pernelyg pasyviai gyvenant, žmonėms kyla nuolatinė kaltė ir nerimas. Per laiką tai susikaupia, ir pamažu išjuda į gyvenimą. Čia tarsi vidinė mama, kuri vis primena, kad reikėtų susitvarkyti kambarį — įkyru ir paprasta, tačiau veiksminga. Socialiniai tinklai yra nuostabus būdas šį mechanizmą išjungti. Visas savo frustracijas jūs galite išlieti į tuščia ekrano maigymą ir jaustis padarę kažką svarbaus. Tik štai problema — nukanalizavę savo neigiamas emocijas, jūs prarandate motyvą kažką veikti. Žmogaus smegenys yra labai netobulos, ir joms yra klaikiai sunku pajausti skirtumą tarp to, kas tikra, ir tarp to, kas ne. Tarkime, žiūrint siaubo filmą, mes krūpčiojame, tarsi mus išties vytųsi kaukėtas maniakas su grandininiu pjūklu. Lygiai taip pat parašę kilometrus manifestų, žmonės jaučiasi ne ką mažiau padarę, negu būtų nuveikę išėję į gatves ar išties nuoširdžiai savanoriavę. Vyksta dialektinis procesas — daugelis tokių virtualių aktyvistų yra tarsi meistriškai parašyto programinio kodo aukos. Kita vertus, internete apstu informacijos apie tai, netrūksta ištisų strategijų, kaip nuo to apsisaugoti, bet asmeninės atsakomybės dar niekas neatšaukė.
Šiais keistais laikais labai trūksta Leonido Donskio, Aurelijaus Katkevičiaus ir Gintaro Beresnevičiaus — būtų labai įdomų paklausyti jų komentarų apie dekadansą, vykstantį aplink. Tačiau labiausiai šio teksto autoriui trūksta Charleso Bronsono. Ch. Bronsonas buvo lietuvių kilmės Holivudo aktorius, dažnai vaidinęs kietus, stoiškus herojus, kurie tyliai ateina, rūsčiu veidu padaro tai, ką reikia, ir ramiai išjoja į saulėlydį. Šiais laikais to labai trūksta. Šiais laikais kiekviena pakelta šiukšlė yra verta Sacharovo premijos. Tie, kas be pasigerėjimo savimi ir svarbiausia nieko už tai nelaukdami eina daryti savo darbo, jau laikomi keistuoliais. Maža to, hipokritiškumas visiškai nesilaikant savo deklaruojamų principų yra naujoji norma. Kada progresyvieji žmogaus teisių gynėjai garsiai agituoja atimti iš močiutės pasą, senberniai, senmergės ir triskart išsiskyrę degradai eina ginti šeimos vertybių, katalikai dedasi nematantys to, kas vyksta po kunigų sutanomis, nacionalistai nepastebi nuo Stalino laikų nematytos Lietuvos rusifikacijos, moralizuotojai nepaliaujamai kritikuoja žiniasklaidą, tačiau neatsispiria nei vienam jos kvietimui, galiausiai visa armija kairiųjų, kuriuos ištinka selektyvus aklumas, kada jų lyderiai nepaliaujamai pataikauja stambiajam kapitalui — visa tai jau seniai sulaukia tik ciniško gūžtelėjimo pečiais. Šita tuštybės puota baigsis, galbūt net greičiau nei to galima būtų tikėtis. Jau ir dabar žmonės bėga lauk iš socialinių tinklų — jų pažadai apie tai, kaip ten galima palaikyti kontaktus su draugais bei artimaisiais, susirasti naujų bendraminčių, apsivertė aukštyn kojomis. Dabar socialiniuose tinkluose galima tik susipykti su draugais ir artimaisiais, o bendraminčių susirasite, bet tik trumpam, nes virtualios draugystės yra būtent tokios — niekas niekam nieko nėra skolingas, todėl šiandien esi draugas, ryt — egzistencinis priešas, o viskas dėl ne vietoje padėto laiko.
Stebint, kaip socialiniuose tinkluose vyksta Didysis egzodas, kada laimingi, veiklūs bei psichiškai stabilūs žmonės palieka juos nesuskaičiuojamais tūkstančiais, o vietoje jų pasilieka iki atviros isterijos angažuoti virtualūs aktyvistai, savaime kyla klausimas — gal reikėtų feisbuką užkalti lentomis ir palikti juos vaidytis tarpusavyje? Gal tai užsimaskavęs palaiminimas? Labiausiai nenaudingi ir niekam tikę visuomenės nariai įstringa kaip valymo filtre savo virtualiuose žaidimuose, o veiklieji, be jų, gali ramiai gyventi gyvenimus. Galbūt? Tačiau vaizdas vis vien lieka apgailėtinas, kada matai legionus talentingų ir daug potencialo turinčių žmonių, dėl tuščio pasitenkinimo aktyviai vagiančių laiką iš savo darbo, šeimos ar asmeninio gyvenimo. Viskas turi kainą. Ir jie ją sumokės, kada senatvėje paaiškės, jog socialiniai tinklai, kuriems buvo skirta šitiek laiko, jiems neatneša vandens, nepalaiko už rankos atėjus paskutiniajai ir net ačiū nepasako už ilgus metus ištikimos tarnybos. Visos paklodės, rašytos negailint savęs, ilgas naktis vykę ginčai, ultimatumai rinktis puses, dorovės signalizavimai, priešų denonsavimai ir šiaip virtualios kovos — viskas bus taip pat tvirtai pamiršta kaip ir kiekviena iki tol buvusi internetinė moralinė panika. Jei tie žmonės ką ir pasiekė, tai viso labo uždirbo pinigų socialinius tinklus valdančioms korporacijoms. Ir tai ne per daugiausiai — jų kuriama vertė skaičiuojama vos centais per valandą. Sena išmintis — jei žaisite kvailus žaidimus, laimėsite kvailus prizus. Išties.