Esame nedidelė šalis šalia jūros. Esame mažutis laivas dideliame pasaulio vandenyne. Šimtas žygeivių apiplaukė pasaulį vieni. Pasaulio vandenynus suvaldyti pajėgė net viena mergaitė, kuri kelionės pradžioje nebuvo sulaukusi nė 15 metų. Sugebėtume ir mes.
Tačiau net didžiausi vienišiai sutinka, jog kelionė su tais, kuriuos vienija bendras tikslas, yra ne vien saugesnė. Tokia kelionė moko sutarti, ji padeda suprasti, kas svarbiausia. Bendra kelionė parodo, kiek gebame susiburti, matyti kitą, rasti sprendimus, kai laivą pradeda mėtyti, atrodo, neįveikiamos bangos.
Navigacija per audrą
Prieš daugiau nei 30 metų neabejodami drąsiai pasirinkome vieni išplaukti į geopolitikos vandenyną. Mūsų drąsa ir pasišventimas laisvei lėmė, kad po mažiau nei penkiolikos metų mus į bendrą kelionę pakvietė Europos Sąjunga.
Nuo tada ta kelionė tapo saugesnė. Bendrakeleiviai dosniai dalinosi su mumis, kai trūko visko — jie padėjo pertvarkyti ekonomiką, rėmė mūsų žemdirbius ir pramonę, mokė naviguoti pasaulyje, kur niekas niekada nežino, kas laukia rytoj.
2009 metais, kai patekome į didžiausią audrą, Europos Sąjunga teikė mums daugiau nei trečdalį biudžeto lėšų, kurios leido išgyventi, o po trejeto metų sustiprėti tiek, kad sugebėjome įveikti aną išties egzistencinį lūžį.
Praėję metai vėl bandė mūsų laivo korpuso tvirtumą ir komandos valią.
Pavyzdys senosioms demokratijoms
Geopolitikos vandenyno srovės dažnai yra sunkiai valdomos, vis dėlto gera politika turi vieną esminę savybę: išlošia tos valstybės, kurios prognozuodamos savo kelius geba matyti tiek ekonominę naudą, tiek platesnes – kultūrines, įtakų ir ideologijų pokyčių, naujų netikėtų vandenyno srautų kryptis.
Lietuvos užsienio politika ilgai stovėjo ant dviejų kojų: priešpriešos su vis labiau autoritarine Rusija ir ekonominių Lietuvos interesų. Deja, pastarasis dėmuo pernelyg dažnai stokojo žmogaus teisių ir laisvės aspekto, kuris aiškiai dominavo santykiuose su Rusija.
Puiku, kad per metus pozicija pasikeitė iš esmės, ir šiandien gimsta nauja Lietuvos užsienio politikos doktrina.
Santykiuose su Pekinu, Minsku ar Maskva akcentuodama žmogaus teises ir teisės viršenybės principą Lietuva tampa pavyzdžiu netgi senosioms demokratijoms. Kartu su kitais drąsiai keliame ir visapusės paramos Taivanui klausimą.
Būtent todėl „Financial Times“ Lietuvą pavadino naująja laisvojo pasaulio lydere.
Politika, kur žmogaus teisių svarba nugali merkantilinius interesus, visada bus veiksminga. Tik tokia politika išties yra paremta krikščioniška laikysena, kad ir ką aiškintų mūsų neprieteliai.
Priešprieša tarp autoritarizmo ir demokratijos
Tačiau net ir geriausia kryptis pati savaime nepadeda išvengti nei galingų srovių, nei pavojingų kyšulių ar grėsmingų bangų. Kokios galimos išorinės jėgos kitąmet gali blaškyti Lietuvos laivą?
Geopolitinį žemėlapį pastaruoju metu formuoja vis aiškesnė priešprieša tarp autoritarizmo ir Vakarų demokratijos.
Lietuva neabejojo ir neabejoja dėl imperinių Rusijos užmasčių. Jos gali dar labiau sustiprėti menkstant šalies ekonomikos pagreičiui, stagnuojant gyvenimo lygiui bei stiprėjant demokratiniams judėjimams Rusijoje.
Pastaruoju metu ypatingą grėsmę kelia ir besiformuojantis ne vien ekonominis, bet ir bendromis autoritarinėmis vertybėmis paremtas Rusijos ir Kinijos aljansas. Šios neįformintos sąjungos link akivaizdžiai dreifuoja ir Turkija.
Papildoma šio monumentalaus geopolitinio statinio plyta galime laikyti ir Lukašenkos Baltarusiją, nuosekliai skubančią į Rusijos ir — apie tai kol kas Lietuvoje kalbame retai — ekonominį Kinijos glėbį.
Signalas opozicijai
Šį Rusijos, Baltarusijos, Kinijos ir Turkijos bloką akivaizdžiai vienija bendra kova su Vakarų demokratinėmis vertybėms, kurias jie atmeta kaip netinkamas šalims, išpažįstančioms pagarbą vadinamosioms tradicijoms.
Maža to, bet kokius reikalavimus gerbti žmogaus teises, spaudos laisvę ar remtis teisės viršenybe šios valstybės vertina kaip kišimąsi į jų vidaus reikalus.
Anapus šio vertybių karo akivaizdžiai matomas siekis perbraižyti geopolitinį pasaulio žemėlapį, kuriame esą pernelyg daug įtakos turi Vakarų demokratijos — JAV ir Europos Sąjunga.
Beje, būtent todėl visos minėto aljanso narės daugiau mažiau atvirai remia ir Baltarusijos režimą. Jie supranta, kad jeigu baltarusiams pavyks nuversti diktatorių, tai šių šalių viduje bus suprasta kaip argumentas prieš autoritarizmą ir signalas persekiojamai demokratinei opozicijai.
Aštrėjanti priešprieša tarp Kinijos ir Taivano taip pat slepia virtinę rimtų pavojų, kurių didžiausias — realiai labai tikėtinas karinis konfliktas Pietų Kinijos jūroje, į kurį neišvengiamai įsitrauktų ir JAV.
Žaidžia priešininko pusėje
Klausimas, ar šiame konflikte būtų pasitelktos NATO pajėgos, labai sudėtingas vien todėl, kad viena didžiųjų NATO narių — Turkija — akivaizdžiai vis dažniau žaidžia priešininko pusėje.
Žinoma, puiku, kad Lietuva yra visuotinai pripažįstama kaip Rytų partnerystės iniciatorė ir nuosekli rėmėja, tačiau vis dažniau susidurdami su problemomis — tiek Gruzijoje, ir Ukrainoje, tiek ypač Baltarusijoje — privalome vykdyti aktyvesnę užsienio politiką ir kitų pasaulio šalių atžvilgiu. Norėdami laimėti savo lauke, privalome ieškoti šalininkų mūsų programoms ir kitose valstybėse.
Rytų partnerystė nebegali būti vienintelė mūsų užsienio politikos sritis. Nors praeitis mus verčia atsargiai žvelgti į Rytus, vertinant iš mūsų ateities perspektyvos atėjo laikas dar labiau atsisukti į Vakarus.
Lietuvoje bent jau politinis elitas ir išsilavinusi visuomenės dauguma pozityviai vertina NATO.
Vis dėlto atėjo laikas ne tik pasyviai didžiuotis privilegija priklausyti šiai sąjungai, ne tik vykdyti savo finansinius įsipareigojimus bendrai gynybos sistemai, bet ir imtis atsakomybės rūpintis šios bendrijos ateitimi, vizija ir prioritetais.
Bene didžiausia bėda čia yra Turkija, ir tiesiog privalu padėti tiek kitoms NATO narėms, tiek mūsų partnerėms Europos Sąjungos valstybėms narėms Pietuose ieškoti kelių, kaip išbristi iš gilėjančios krizės.
Tai, jog itin prasta demokratijos padėtis Turkijoje ir šios šalies koketavimas su Rytų autoritariniais milžinais meta šešėlį visam NATO aljansui, akivaizdu seniai. Atėjo laikas ieškoti išeities.
Stiprūs esame tik kartu
Praėję pandemijos ženklu pažymėti metai parodė, kokie susitelkę gali būti mūsų bendri europiniai namai. Galime didžiuotis: kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis atlaikėme labai netikėtą audrą.
Nors pradžioje stigo visko — ir žinių, kaip naviguoti iš esmės pasikeitusioje gyvenimo tėkmėje, ir priemonių, kurios leistų suvaldyti situaciją, palaipsniui visi kartu kaupėme patirtis.
Praėjusių metų kelionė dar kartą įrodė: stiprūs esame tik visi kartu. Vėl, kaip ir prieš gerą dešimtmetį, sulaukėme didelės paramos iš Europos Sąjungos, kuri leido išgyventi ir verslui, ir daugybei žmonių, netikėtai per kelias valandas netekusių pragyvenimo šaltinio.
Rėmėme vienas kitą ir savo medikus, mokėmės prisitaikyti prie kasdien kintančios aplinkos ir — svarbiausia — patys savyje radome jėgų atlaikyti gyvenimo smūgius.
Europos Sąjunga yra mūsų namai ir mūsų šeima, tad jau vien todėl joje neišvengiami ir ginčai, ir interesų kova, ir kompromisų paieškos. Kokios įtampos dabar jaudina šių namų gyventojus ir kokie sprendimai skinasi kelią?
Neįveikta totalitarizmo liga
Susitarimas dėl teisės viršenybės proceso ir Europos Komisijos kasmet rengiami valstybių narių situacijos šioje srityje vertinimai, Lietuvoje kol kas didesnio dėmesio nesulaukė.
Vis dėlto puiku, jog net tada, kai Europos Sąjungą kamuoja daugybė iššūkių, ji nepamiršta svarbiausių dalykų.
Europos Sąjunga vėl ir vėl primena, jog tai visų pirma demokratijų sąjunga, kur bendri ekonominiai interesai ir pagalba silpnesniems nariams atsiranda iš neišvengiamo kiekvienos tikros ir stiprios demokratijos palydovo — solidarumo.
Niekas nesiginčija, kad Lenkija yra viena svarbiausių mūsų strateginių partnerių. Vis dėlto norėdami gero savo bendriems namams — Europos Sąjungai, privalome matyti ne tik Lenkijos strateginę svarbą, bet ir grėsmes, kurias gimdo dabartinis Lenkijos flirtavimas su autoritarizmu bei teisės viršenybės pažeidimai šioje šalyje.
Lenkiją ir Lietuvą vienija ne tik saugumo samprata, energetikos projektai. Mūsų draugystė sustiprinta bendros istorijos šimtmečių. O geras draugais nepataikauja ir nelieka abejingas. Matydamas bėdas, jis kalba ir įspėja.
Būtent todėl Lietuva ir toliau turi labai stengtis, kad Lenkija neišklystų iš kelio, kurį pasirinkome po Sovietų Sąjungos žlugimo.
Beje, panašus polinkis autoritarizmo link plinta ne tik gerokai jo paliestose Lenkijoje ir ypač Vengrijoje, bet ir praktiškai visose Rytų Europos valstybėse narėse. Ir tai yra labai rimtas signalas, jog vis dar galutinai neįveikėme totalitarizmo ligos, kuria priverstinai sirgome ilgus penkiasdešimt metų.
Autoritarizmas kalasi ir Lietuvoje
Gaila, jog autoritarizmo simptomai po truputį kalasi ir Lietuvoje, kur vis atviriau kvestionuojamos europietiškos vertybės bei žmogaus teisės.
Autoritarizmo blogis turi daug veidų, tačiau paminėsiu du ypatingai grėsmingus.
Abejodami vakarietiškos demokratijos privalumais senosioms Europos Sąjungos valstybėms pasirodome kaip nepatikimas sąjungininkas, kuris laužo savo paties pasirašytą sutartį ir įsipareigojimą gerbti liberaliosios demokratijos vertybes.
Kita vertus, žmogaus teisės — ir tai gerai žino senosios demokratijos — yra ne tik gerovės valstybės pasekmė, bet neišvengiama tokios valstybės kūrimo sąlyga.
Būtent žmogaus teisės garantuoja, jog bendru ekonomikos prieaugiu, jos didesnėms galimybėms pasinaudos ne visuomenės ar verslo elitas, atskiri ūkio sektoriai ar kažkokių išskirtinių grupių žmonės, bet visi valstybės gyventojai.
Naujas instrumentas
Ir tai ypatingai aktualu dabar, kai visi kartu kovodami su pandemija pasitelkėme naują instrumentą — „Kitos kartos Europos Sąjungą“.
Tai yra niekada anksčiau nematytas susitarimas skolintis Europos Sąjungos vardu ir taip padėti valstybėms narėms įveikti jų ekonomikas ir sveikatos apsaugos sistemas užgriuvusias dideles bėdas.
Pagrindiniai „Kitos kartos Europos Sąjungos“ tikslai — skaitmenizacija ir klimato kaitos įveika yra ne tik savaime labai svarbūs prioritetai, tačiau ir proga padėti valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, atsigauti nuo pandemijos sukeltų padarinių.
Skola turi kainą
Tačiau skola visada turi kainą. Privalome nepamiršti, kad gelbėdami savo žmonių gyvybes ir jų darbus bei verslus ne tik investuojame į ateitį, bet ir skolinamės iš jos. O tai reiškia ir didesnius mokesčius ateityje. Tam turime ruoštis jau dabar.
Lietuva stipri savo žmonių protu ir gera valia. Palinkėkime sau daugiau šypsenų ir rimtų argumentų. Ir, žinoma, mažiau neapykantos.