2009 m. į Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkus išrinkus laikiną ir kompromisinį Algirdą Butkevičių, iškilo labai opus klausimas — kas užpildys buvusio partijos patriarcho Algirdo Mykolo Brazausko batus? Tai bandė padaryti po A. Butkevičiaus LSDP mėginęs pirmininkauti Gintautas Paluckas, o dabar į senus AMB medžioklinius kaliošus laikraščius kemša naujoji socialdemokratų lyderė ir visos Lietuvos teta Vilija Blinkevičiūtė. Laikas parodys kaip jai tai pavyks, tačiau šio teksto autorius nelaukia sulaikęs kvėpavimo ir mano, jog veikiausiai bus A. Butkevičiaus žanro pakartojimas, kai nuolatinę kandžią kritiką visais pasaulio klausimais opozicijoje, pakeis visiškas neveiksnumas valdžioje. Autoriaus giliai subjektyvia ir labai šališka nuomone, pamaina Algirdui Brazauskui šįkart ateis ne iš LSDP vidaus, o iš išorės, visai nesusijusios su šia partija.
Ne politikas, o politinis spektras
Pirmiausia vertėtų pakalbėti apie patį prelegentą Algirdą Mykolą — atšviežinti atmintį ir suvokti, kuo jis buvo toks ypatingas? Mylėkite jo ar nekęskite, bet Algirdas Brazauskas paliko savo žymę Lietuvos istorijoje. Šis žmogus turėjo nepaprastai gerą laikmečio uoslę — jis virtuoziškai mokėjo prisitaikyti prie visų epochų ir santvarkų. A. Brazauskas kažkuo primena matriošką — tuščiame kiaute telpa daug skirtingų žmogeliukų. Jis buvo ne politikas, o politinis spektras. Pradėjęs kaip idėjinis komunistas, kovojęs už Sovietų Sąjungos išlikimą, jis baigė kaip katalikybę praktikuojantis didis globalistas, euroentuziastas ir transatlantinis integratorius. Ypatingi gabumai laviruoti Algirdui Mykolui Brazauskui leisdavo sausam išlipti iš visų balų. Garsioji „Draugystės“ viešbučio privatizavimo istorija, kada valstybės turtas atsidūrė tuometinės meilužės, vėliau antrosios žmonos Kristinos Butrimienės-Brazauskienės rankose, dar kažkaip tame dalyvaujant Rusijos „Lukoil Baltija“ koncernui jam nė truputėlio nepakenkė. A. Brazauskas metaforinės kulkos išvengė ir per vadinamąjį Abonento skandalą. Trys raidės AMB aptiktos slaptoje „Rubicon group“ (dabar – ICOR) buhalterijoje, galimam tų inicialų savininkui nieko nekainavo. Tuo tarpu šis skandalas baigėsi vienos ryškiausios tuometinės politinės žvaigždės – Artūro Zuoko – karjeros pabaigos pradžia. Tų skandalų ir skandaliukų buvo daug, tačiau Algirdas Brazauskas ne tik išlikdavo švarus, kai ventiliatoriai taškėsi žinomomis substancijomis, jis kiekvieną kartą sugebėdavo dar labiau įtvirtinti savo pozicijas.
Panaši biografija
Sauliaus Skvernelio biografija yra kraupiai panaši į Algirdo Mykolo Brazausko, jo idėjinio pirmtako. Lygiai taip pat kukliai pradėjęs jis nužingsniavo visą kelią nuo kuklaus provincijos teisėsaugininko iki valstybės vadovo. Kaip ir AMB, SS savo karjeros pradžioje turėjo gero užduočių vykdytojo reputaciją. Daug išlošė laiku išdavęs savo politinius patronus. A. Brazauskui tai buvo sovietinis isteblišmentas Maskvoje, Sauliui Skverneliui — iš nežinios jį ištraukusi tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė, o dabar — dvejuose Seimo ir vienuose prezidento rinkimuose jį gausiai parėmęs Ramūnas Karbauskis. Kaip A. Brazauskas, taip ir S. Skvernelis neturi jokių pažiūrų — jis kalba tik tai, kas tuo metu jam parankiausia. Kaip ir AMB, SS faktiškai neišlenda iš skandalų. Dar net nespėjęs duoti priesaikos, iškart po 2016 m. Seimo rinkimų lėkte lėkė pas de facto Lenkiją valdantį Teisės ir Teisingumo (lenk. Prawo i Sprawiedliwość – PiS) partijos vadovą Jaroslawą Kaczynskį. Išsprendus „PKN Orlen“ ir Lietuvos geležinkelių konfliktą, Sauliaus Skvernelio žmona žmona Silvija Skvernelė, susirado darbą Lenkijos angliavandenilių giganto atstovybėje. Vardan teisybės – čia jokių pažeidimų nebuvo rasta, bet tiesiog savo reputaciją saugantis politikas būtų paprašęs žmonos palūkėti, nes esama sutapimų, kurie iš šono gali labai keistai atrodyti. Tačiau Skvernelių namuose prioritetai, matyt, kitokie. Judam toliau. Iki šių dienų nenutyla mįslingai dingusio Vyriausybės posėdžio įrašo istorija. Garsusis keliukas — išasfaltuotasvalstybės pinigais iki pat Sauliaus Skvernelio namų, kurie savo ruožtu buvo statomi „Draugyste“ atsiduodančiomis aplinkybėmis. Tų skandalų buvo daug ir jie jam nekenkė, tik labiau sustiprindavo. Tai labai gerai iliustruoja Molotkovo istorija, kai recidyvistas Igoris Molotkovas pagrobė policijos pareigūnų šturmo karabiną ir su juo lakstė per pusę Vilniaus, o Saulius Skvernelis galimai paskutiniais žodžiais iškoneveikė jam skambinusią tuometinę Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę. Tai jam kainavo vidaus reikalų ministro postą, bet netrukus S. Skvernelis į Vyriausybę grįžo kaip jos vadovas.
Prioritetas — savo interesai
Nežinia kodėl tiriamąja žurnalistika pavadintame Kabinetas 339 yra apstu buvusių Sauliaus Skvernelio komandos narių liudijimų apie tai, kaip visapusišką paramą žadėjęs tuometinis premjeras nerdavo į krūmuspirmai progai pasitaikius, visiškai apleisdamas savo kolegas. Algirdas Brazauskas buvo lygiai toks pats — legionas jo išduotų bendražygių, visa karjera nusėta politiniais lavonais. Tai yra dažno į politiką išlindusio karjerinio biurokrato bruožas — visada, visais atvejais, bet kokiu metu ir aplinkybėmis pirmu ir vieninteliu prioritetu laikyti tik savo interesus. Kaip ir jo įkvepėjas, Saulius Skvernelis niekada neatskleidžia savo kortų. Jis tai dalyvauja, tai nedalyvauja prezidento rinkimuose. Jis tarsi už Ramūną Karbauskį, bet tuo pat metu mėtosi užuominomis, kad ruošiasi kurti savo politinį judėjimą, tačiau iškart neigia kalbas apie trankias skyrybas su valstiečiais ir čia pat leidžia suprasti, kad santykiai su savo dabartiniu politiniu krikštatėviu yra įtempti, o visą šitą šizofreniją S. Skvernelis sugeba sutalpinti į vieną sakinį. Politinis oportunizmas toks ir privalo būti. Tu turi visada išlikti miglotas ir neapčiuopiamas, kad bet kada, be didelių problemų galėtum šokti į tau palankiausią pusę.
Nuosaikus centrizmas
Kokios yra Sauliaus Skvernelio politinės pažiūros? Nuosaikios ir centristinės, pasakytų politologai, trindami monoklį. Kitaip tariant – jokios. Kokios S. Skvernelio iniciatyvos labiausiai įsiminė rinkėjams? Profesionalų Vyriausybė? Tai buvo Naisių vasaros scenaristų sugalvotas šūkis. Draudimų politika? R. Karbauskio fanatiškas puritonizmas. Vaiko pinigai, kultūros pasas, tautiniai kostiumai, universitetų optimizacija — visa tai yra iš Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos kilusios iniciatyvos. Ateities ekonomikos DNR didele dalimi buvo parašytas mokslininkų ir socialinių partnerių. Kokie buvo S. Skvernelio šūkiai prieš 2016 m., 2020 m. Seimo ir 2019 m. prezidento rinkimus? Būtent. Niekas jų neprisimena. Galbūt net pats Saulius Skvernelis. Tas pats pasakytina ir apie Algirdą Mykolą Brazauską. Atkurtos nepriklausomybės aušroje, jis buvo kietesnis ir kategoriškesnis, tačiau ilgainiui A. Brazauskas darėsi vis mažiau apčiuopiamas. Kada reikėjo jis prisimindavo savo politines ištakas, kada reikėjo – buvo aršus laisvarinkininkas, modernizacija plakėsi su konservatizmu, globalizmą keisdavo nacionalizmas ir atvirkščiai – kuo daugiau AMB grimzdo į nekonkretumo pelkę, tuo jam tai labiau atsipirkdavo.
Moratoriumas Lietuvos vardui politikoje
S. Skvernelio įsteigto parlamento darinio pavadinimas – Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“, nejučiomis pasigirsta duslus AMB balso baubimas: „Ir tuomet dirbom Lietuvai…“ Algirdas Mykolas taip pat mėgo viską daryti „vardan tos“, be jokios abejonės, nepamiršdamas lygiagrečiai išspręsti virtinę savo klausimų – bet viskas žmonėms, viskas už Lietuvą! Teksto autoriaus nuomone, reikėtų skelbti bent dešimties metų moratoriumą Lietuvos vardui ir simbolikai politikoje. Viskas pasidarė per daug nuspėjama — kada tik pasigirsta panašūs šūkiai ir kaip Egipto mumijoms imama vyniotis į trispalvę – lauk neįtikėtino cinizmo viražų. Ar tai būtų vietos nacionalistėliai, šiuo metu aktyviai kolaboruojantys su prokremline vata, bet apsimetantys jog aplinkui nieko nemato ir negirdi, ar tai Petras Gražulis – didysis vertybių gynėjas, nepripažinęs savo nesantuokinės dukros, tikėjęsis iš tėvystės išsipirkti už keletą tūkstančių eurų, arba savo „vertybinę politiką“ pardavinėjęs šaldytų pusfabrikačių pavidale ar Ramūnas Karbauskis, nepaliaujamai kalbantis apie tautiškumą, kai tuo pat metu, iš jo spintos veržiasi Rusijos interesų skeletai, galiausiai – maršistai bei orlauskininkai, kurie tik už Lietuvą tekovoja, bet geriau neklauskite ką jie žino apie jų šalies istoriją, ar tiesiog — paprašykite prisimint bent vieną posmą iš Tautiškos giesmės — nesibaigianti komedija garantuota.
Nieko asmeniško — tiesiog verslas
Grįžkime prie aktualios temos. Panašu, jog Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“ gali virsti eiliniu politiniu UAB‘u. Kada nieko asmeniško – tiesiog verslas. Tuos žmonės vienija trys dalykai: 1) S. Skvernelis; 2) priešiškumas R. Karbauskiui; 3) negalėjimas pasidėti kitur. Į šią frakciją telpa ir neoliberalas Lukas Savickas, nei tai kairysis, nei tai žaliasis, nei tai liberalas Algirdas Butkevičius, ilgametė „valstietė“ Rima Baškienė, visiškai nepriklausomai išsikėlęs viemandatininkas Domas Griškevičius, itin principingas teisėsaugininkas Vytautas Bakas – jų daug, jie skirtingi ir jie stovi po viena vėliava. Tai visiškai atkartoja LVŽS veiklos metodus — surinkti pačią margiausią publiką: nuo medikų iki antivakserių, nuo pagonių iki krikščionių fundamentalistų ir stumdyti tą masę ten, kur viršūnėms parankiausia. Pas Saulių Skvernelį atsiriša rankos. Naujos frakcijos narių ryškūs ideologiniai skirtumai reiškia, jog absoliuti dauguma klausimų privalės būti derinami per SS. Tai jam leis bendradarbiauti su visais, pyktis su visais ir turėti maksimalią naudą iš kiekvienos kontraversijos. Oficiali frakcijos pozicija, kaip tai dažnai yra būdinga jos įkvepėjui, – jokia. Kokia jos ideologija? Visokia. Gal 2024 m. rinkimams steigs partiją? Galbūt. Gal būsimiems prezidento rinkimams iškels savo kandidatą? Laikas parodys. Gal šliesis prie jau esančių partijų? Nuo daug ko priklauso. Gal grįš atgal į Ramūno Karbauskio glėbį? Neatmetam tokios galimybės. Mes nieko nežinom, nes pats S. Skvernelis nieko nežino, nes jo politika yra nulis strategijos, tik greito reagavimo taktika. Viskas gali įvykti – tikrąja to žodžio prasme – viskas, ir čia reikia vadovautis vienu principu – kur jam bus parankiausia, ten Saulius Skvernelis ir judės. Verslas – nieko asmeniško.
Kolektyvinės amnezijos ciniškumas
Tačiau ciniškiausia ne tai – ne S. Skvernelio politinis merkantilizmas, o kolektyvinė amnezija, kuri tuoj ištiks visus Lietuvos sėdmaišininkus ir užingridus. Tuoj bus pamirštos visos pradanginto Vyriausybės įrašo paieškos, Andriaus Tapino bylinėjimais su S. Skverneliu, jo atvira panieka žiniasklaidai ir progresyvioms vertybėms, tarsi ištisos kartos didmiesčių progresyvuolių bestseleris Kabinetas 339 nebuvo parašytas apie šitą žmogų – visos nuodėmės išsitrins kaip tas įrašas. Tuoj bus prisiminta, jog S. Skvernelis niekada neprieštaravo partnerystei, nestojo į Ramūno Karbauskio partiją ir leisdavo sau atsargiai nepritarti jo politikai, jog jis buvo vienas iš tų teisėsaugininkų, kuris koordinavo 2009 m. riaušių prie Seimo malšinimą – jau labai greitai Saulius Skvernelis gali tapti taip vadinamojo elito numylėtiniu. Kita vertus, šita publika skrupulingumu niekada nepasižymėjo. Kai po Tulpių pašto skandalo tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, jog Prezidentūra jokio susirašinėjimo „neišsaugojo“, — nei šuo nesulojo. Juk tie, kam vėliau labai rūpėjo, kodėl Vyriausybės kanceliarijoje dingsta įrašai, – tai žiauri nekompetencija ar klaiki galingųjų savivalė – šiek tiek anksčiau nekvaršino sau galvos tokiais klausimais dėl Daukanto aikštės. Paprasčiausiai D. Grybauskaitė jiems buvo paranki ir simpatiška, o S. Skvernelis — ne. Tiek tų principų, tiek tų vertybių.
Sergantis valstybės aparatas
Saulius Skvernelis nėra blogas žmogus. Tačiau jis yra giliai sergančio valstybės aparato simptomas. Taip atrodo du dešimtmečius beveik nefinansuotas išsilavinimas ir viešasis sektorius. Tie valstybės pinigai, kurie galėjo išmokslinti ištisą kartą ir vėliau ją geromis algomis motyvuoti eiti į valstybės tarnybą, buvo užbetonuoti į trinkeles po mūsų kojomis. Todėl dabar gyvename visuomenėje, kuri nori sprendimų tuojau pat ir kad tai nieko jai nekainuotų. Ji nori skandinaviškos gerovės, prašmatnios infrastruktūros, sąžiningų politikų, bet už dyką – tegu ta valstybė pati išsiaiškina, iš kur tam ras pinigus – aš mokesčių mokėti nenori! Tą pačią akimirką, kai paaiškėja jog dalykai gyvenime kainuoja, didelė dalis mūsų visuomenės sukyla ir pradeda žiauriai puldinėti tuos, kurie bandė kažką pakeisti. Ar atsiranda klausimų, kodėl S. Skvernelio tipo sklandūs operatoriai yra pandemiški Lietuvoje? Tai ne charakterio bruožas, ta dešimtmečiais rafinuota ir tobulinta labai pasiteisinanti išgyvenimo strategija. Veikė prie AMB, veiks ir prie SS.