Ekonomistai turi labai daug pagundų. Jie yra bemaž vieninteliai akademikai, kuriuos mėgsta plačioji visuomenė. Tam tikra prasme jie yra akademijos roko žvaigždės — ekonomistus kviečia į televiziją, apie juos rašo straipsnius, kai kurie turi minias fanų, o svarbiausia — kartais jų itin įdėmiai klausosi pasaulio galingieji.
Šlovė yra labai radioaktyvus izotopas, kuris gali išprovokuoti labai sunkias, groteskiškas mutacijas. Ko gero, ne kartą yra tekę stebėti, kaip ekonomistai, užsidarę savo akademiniuose dramblio kaulo bokštuose, kuria nuo realybės atitrūkusias teorijas, kuriose žmonės yra utopiniai racionalūs ekonomikos agentai, labai puikiai paverčiami į skaičius, kurie gražiai „gulasi“ į ekselius, o ekonominės krizės yra paprasčiausiai neįmanomos. Tačiau esama išimčių.
Esama ir aršių antiisteblišmento ekonomistų, tokių kaip Johnas Maynardas Keynesas, Jamesas K. Galbraithas, Yanis Varoufakis ar Markas Blythas, kurie labai garsiai kritikuoja iš didelio rašto išėjusius iš krašto bei savo apdovanojimais ir davosais giliai susirūpinusius dvaro ekonomistus. Vienas jų, M. Blythas, kartu su investicinio fondo valdytoju Ericu Lonerganu parašė knygą Angrynomics, kurią ir aptarsime šiame tekste.
Techniniu požiūriu M. Blythas nėra ekonomistas — visų pirma jis yra politikos mokslininkas (tokius kažkodėl Lietuvoje vadina politologais), jis pats mėgsta prisistatinėti politekonomu (kurie, anot Gitano Nausėdos, neegzistuoja) ir dėsto tarptautinę ekonomiką Browno universitete. M. Blythas yra keistas paukštis, jis geba suprasti matematinę ekonomikos pusę, moka mąstyti filosofiškai, nepamiršta ir moralinių klausimų, o visai tai apjungęs savo dalyką pateikia ypatingai aiškiai ir šmaikščiai. O juk skaitydami ekonominius komentarus ne dažnai pamatysite, jog sudėtingi reiškiniai būtų pateikiami taip, kad juos suprastų ir profesionalus ekonomistas, ir suvirintojas iš Pasvalio.
Nieko keisto, kad M. Blythas su savo 2013 m. knyga Austerity: The History of a Dangerous Idea, kuri pasirodė kaip tik per euro zonos skolų krizę, tiesiog sprogo tarptautinėje žiniasklaidoje, o šiandien jo šmaikščių, bet labai įžvalgių komentarų yra pilnas visas anglakalbis internetas. Angrynomics bendraautorius E. Lonerganas taip pat ne ką mažiau įdomus veikėjas, iš tolo šiek tiek primenantis legendinį J. M. Keynesą. Jis buvo biržų spekuliuotojas, ekonomistas, bet, nusivylęs rinkų amoralumu, parašė gana įtakingą knygą (Eric Lonergan: Money), kurioje į šuns dienas išdėjo šiandieninio kapitalizmo fetišus ir pasiūlė naujus sprendimus, turinčius kapitalizmą padarytų prieinamesnį visiems, o ne tik siaurai grupei išrinktųjų.
M. Blytho ir E. Lonergano parašytas 2020 m. vasaros ekonomikos skaitinių bestseleris — Angrynomics (lietuviškai pavadinimas galėtų būti verčiamas kaip „Pykčio ekonomika“ arba tiesiog „Pykčionomika“) labai skiriasi nuo tipinio ekonomikos bestselerio. Visų pirma į akis krinta pats pavadinimas. Vieno žodžio pavadinimas yra labai neįprastas, nes paprastai po jo dedamas dvitaškis ir rašomas pompastiškas, knygą apibendrinantis sakinys, kuris žmonių kalba skamba kaip „Klausykit manęs, Viešpaties vietininko, runkeliai neprausti ir maudykitės mano svarbos spinduliuose.“ Negana to, knyga yra neįprastai trumpa — vos 192 puslapiai, kai tipiškas ekonomikos bestseleris turi bent 300 puslapių, ir galiausiai ji yra parašyta kaip pačių autorių — M. Blytho ir E. Lonergano — dialogas. Knygoje pyktis yra aptariamas kaip socialinė funkcija, kaip veiksnys, galintis peraugti į moralines panikas, o pakeliui yra apžvelgiama kapitalizmo raida — nuo 19 a. postmerkantilizmo iki šių laikų neoliberalizmo. Autoriai taip pat kelia klausimą, kaip ekonomika gali sukelti individų ir jų grupių pyktį, o viską užbaigia jų pasiūlymai, kaip spręsti visuomenėje susikaupusį pyktį?
Pati įdomiausia Angrynomics mintis ta, jog žmonės nėra kvailiai. Galbūt jie nesimokė ekonomikos, galbūt jie rašo su klaidomis, neskaito Prousto ir mėgsta „Greitus ir įsiutusius“, bet jie labai gerai jaučia, kada jų gyvenimas blogėja. Nepaisant (iki COVID-19 pandemijos) kaip ant mielių augusios pasaulio ekonomikos, Vakarų demokratijose vis daugiau žmonių „iškrenta“ iš gyvenimo — jie palaipsniui praranda darbo garantijas, jų pajamos menksta, santaupos tampa prabanga, o tokie dalykai kaip kokybiškas išsilavinimas ar nuosavas būstas tampa tolima, nepasiekiama svajone.
M. Blythas ir E. Lonerganas „ant pirštų“ paaiškina, kad jeigu pas šituos žmones ateina susireikšminęs technokratas ir pradeda aiškinti, jog tai, ką jie jaučia, yra netiesa, nes ekonomika auga ir, tik pažiūrėkit, kiek žmonių Indijoje ar Kinijoje buvo „ištraukta“ iš skurdo (tarsi tai kažką turėtų duoti trečios kartos pašalpiniui iš Šiaurės Anglijos) — Brexitai, Donaldai Trumpai su kitokiomis disfunkcinio populizmo apraiškomis yra tiesiog neišvengiami. Pagrindinė šios knygos tezė ta, jog rasizmas, seksizmas, ksenofobija, homofobija bei kiti „-izmai“ ir „-fobijos“ didele dalimi yra prastos ekonomikos politikos išraiška. Kai žmonės praranda saugumą, jie pradeda pykti, o supykę eina smurtauti — kartais tai išsiveržia prie balsadėžių, kartais šturmuojant parlamentus, o kartais engiant ir niekinant mažumas. Pykčio priežastys gali būti racionalios, tačiau jo išveikimo metodai — nebūtinai.
Angrynomics pabaigoje iš sociologijos ir politekonomikos yra sklandžiai pereinama prie konkrečių pasiūlymų dėl to, kaip būtų galima taisyti susidariusią padėtį. Idėjų yra nemažai: tai ir vadinamieji anglies dioksido mokesčiai (angl. carbon tax) dvigubos palūkanų normos, duomenų apmokestinimas ir t. t., tačiau viena iš ryškesnių — pasiūlymas krizės ekonomikas stimuliuoti ne per bankus, o per namų ūkius.
Įprastai centriniai bankai „atspausdina“ pinigus, kuriuos „nuleidžia“ privatiems bankams, o šie, skolindami juos verslui ir žmonėms, paskirsto plačiajai visuomenei. M. Blythas ir E. Lonerganas tokią sistemą kritikuoja, nes kol pinigai pasiekia namų ūkius, jau gali būti per vėlu — finansų elitas reikšmingą jų dalį pasisavina, arba jie tiesiog nuvertėja. Autoriai siūlo šią piramidę apversti, kad pinigai iš pradžių atsidurtų namų ūkiuose (pvz., reguliariai pervedant lėšas visiems pilnamečiams gyventojams), iš ten iškeliautų į verslą, o iš jo jau į bankus bei finansines institucijas. M. Blytho ir E. Lonergano nuomone, socialiniu požiūriu tai būtų kur kas sąžiningesnis pinigų paskirstymo būdas.
Turbūt daugiausiai dėmesio susilaukė Angrynomics aprašytas nacionalinis turto fondas. Knygos autorių siūlymu valstybėse turėtų veikti fondai, nepriklausomi nuo valstybės institucijų, kurie, sulėtėjus BVP augimui ir atpigus skolinimui, leistų obligacijas, o iš jų pardavimų surinktas lėšas investuotų į labai platų aktyvų krepšelį. Kiekvienas šalies pilietis tokiame fonde turėtų sąskaitą, ir į jas būtų pervedamas visas institucijos pelnas. Pagal M. Blythą ir E. Lonerganą šios lėšos turėtų būti leidžiamos naudoti tik specifiniams tikslams, tarkime išsilavinimui, sveikatos apsaugos paslaugoms, darželiams, pirmajam būstui, pirmajam verslui ir t. t.
Jų nuomone, toks fondas yra progresinis mokestis, kurį pasiturintieji labai noriai mokėtų. Mat jie savo nuvertėjantiems pinigams gautų saugią užuovėją ir užsitikrintų garantuotą grąžą, o žemesnieji ekonominiai sluoksniai būtų aprūpinti gausesnėmis ir geriau finansuojamomis socialinėmis paslaugomis. „Ant popieriaus“ tai atrodo kaip vienas iš tų retų atvejų, kad ir avys sveikos ir vilkai sotūs. Belieka tik palaukti ir pamatyti, ar tokie fondai bus įgyvendinti ir kaip jiems seksis veikti?
Šio teksto autorius knygą Angrynomics vienareikšmiškai rekomenduoja. Joje labai paprastai ir aiškia sudėliota, kaip pasaulis atsidūrė ten, kur jis yra dabar, kuo tai gresia ir kaip to galima išvengti? Labai gaila, jog ši knyga dar nėra išversta į lietuvių kalbą ir gali būti, jog mes jos arba visai nepamatysime, arba išvysime ją Lietuvos knygynuose nebent už poros ar trejeto metų.
Didelę dalį mūsų vietinio finansinio bei ekonominio isteblišmento, kuris būtų pagrindinė Angrynomics auditorija, sudaro klaikiai neišsilavinę, vaizduotės ir humoro jausmo stokojantys elitistiniai snobai. Šie žmonės tokios knygos per transkontinentinės balistinės raketos šūvį neprisileis. Kaip ir bet ko, kas kėsintųsi sugriauti jų išpuoselėtą saviapgaulės ir iliuzijų pasaulį. Todėl nevertėtų jos laukti sulaikius kvėpavimą ir veikiau pamėginti susirasti šią knygą ta užsienio kalba, kurią mokate.