Klausimas, kurį vis dažniau sau užduodu, skamba ironiškai, nors tikrai klausiu visiškai rimtai: ar turi Lietuva prezidentą?
Sunku pasakyti, kiek žmonių, nuoširdžiai balsavusių už Gitaną Nausėdą, juo vis dar džiaugiasi, bet stebint iš Europos Parlamento, abejonių dėl prezidento veiklos logikos daugėja.
Nuo ko reikia atšalti?
Aišku, aš žinau, kad internetus yra užplūdę memai, nuolat klausinėjantys, kur pasislėpė Nausėda. Tie memai manęs neįtikina. Klausti reikia ne, kur Nausėda dingo, o kodėl jis su komanda taip aktyviai dirba ne savo darbą?
Va ir pastarosiomis dienomis praradusi žadą klausiau, kaip politiko Nausėdos patarėja televizijos eteryje gėdino buvusį ministrą, kad tas drįstąs prašyti grąžinti jį į teisėjo pareigas, eitas prieš tampant vyriausybės nariu.
Argumentas? Jūs gi buvote politikas, o tai reiškia, jog dabar turite už tai kurį laiką atšalti, mekena patarėja (įsitikinti, kad ji mekena ne perkeltine, o tiesiogine šio veiksmažodžio reikšme galite pažiūrėję televizijos žinių įrašą).https://www.tv3.lt/naujiena/video/1078865/prezidento-sprendimai-del-misiuno-linkeviciaus-ir-karoblio-nustebino-kitus-politiku
Vis dėlto paklauskime savęs, o ar ta teisininkė (?) ir savo viršininkui Nausėdai (o ir sau pačiai) paskirs atgailavimo laikotarpį pasibaigus kadencijai ir eis pelenais galvos barstytis?
Juk remiantis jos ir jos viršininko logika, politika yra kažkas labai gėdinga, po ko reikia atšalti. Nuo ko? Nuo konstituciškai išskirtinai rimto valstybės stiprinimo darbo?
Mandato apimties ribos
Atšalimo sąvoka politikoje turi savo aiškų vaidmenį, kad asmenys, priiminėję sprendimus ir/ar įstatymus, pasibaigus įgaliojimams negalėtų užimti pareigų (paprastai) verslo organizacijose, kurių veiklą reguliavo.
Minimu atveju norint identifikuoti kokias nors grėsmes, galima pasitelkti tik išskirtinę demagogiją.
Pastarasis akibrokštas, o ir kitų dviejų buvusių ministrų — Lino Linkevičiaus ir Raimundo Karoblio — istorijos bei jas lydintys argumentai byloja tik apie pikdžiugišką mokyklos vidutinioko Nausėdos kerštą politikos pirmūnams.
Negana to. Panašios istorijos, kaip ir tie atvejai, kai Nausėda lenda į vykdomosios valdžios daržą, aiškiai demonstruoja, kad prezidentas nesuvokia valdžių atskyrimo principo.
Kita vertus, jei prezidentas nesuvokia savo mandato, t. y. jam Konstitucijos ir rinkėjų suteiktų įgaliojimų apimties, ar jis nepradeda kenti valstybei.
Ironiškas Politico dūris
Akstinas dar kartą užduoti panašų klausimą iškilo po šią savaitę pasirodžiusio ganėtinai ironiško Politico teksto apie Baltijos valstybių vadovų — Latvijos ir Estijos premjerų ir … Nausėdos — laiško dėl geležinkelio transporto projekto „Rail Baltica“ finansavimo aplinkybių.
Jau vien tai, jog prezidentas Nausėda yra paminėtas Politico, kelia susidomėjimą: tai būna išskirtinai retai, ir — atmetus inauguracinį interviu 2019 metų vasarą — išimtinai sankcijų Rusijai ir Baltarusijai kontekste.
Dalia Grybauskaitė, be jokios abejonės, buvo gerokai labiau Europoje matoma politinė figūra.
Galima prisiminti to paties Politico paskelbtą anekdotinę situaciją, nuspalvintą švelniu sarkazmu, kai Grybauskaitę su dviem apsauginiais Briuselio žurnalistai užklupo prabangiame Belgijos sostinės prekybos centre dar nesibaigus Europos Vadovų Tarybos darbui.
Vis dėlto ta ar kita proga (norėjosi dažniau, bet yra kaip yra) tikrai buvo galima rasti ir jos samprotavimų visai Sąjungai svarbiais klausimais.
Darbo iliuzijos kūrimas
Deja, Nausėdos atveju to pasakyti negalima. Tinkamai išnaudotas nebuvo net europiniame kontekste įdomus Prancūzijos prezidento vizitas pernai rugsėjo pabaigoje.
Negirdėjome ir jokios rimtesnės prezidento vizijos apie Europos ateitį, kam dabar yra skiriamas ypatingas dėmesys.
Beje, gal prisimenate, ką ir kaip Vilniuje akcentavo Prancūzijos prezidentas?
Atvirų debatų su studentais metu jis svarstė, kad „turėti savo epochos viziją labai svarbu“ ir „[Ž]inoma reikia tikėti idėjomis. Jos gali pakeisti realybę, jei įpareigotume veikti ir kitus“.
Kodėl tokiu momentu, kai į Vilnių buvo nukreiptos visų akys, mes neišgirdome nieko, kas būtų inspiravę platesnius nei Baltarusijos klausimas debatus, kurie sudomintų jei ne Europą, tai bent Lietuvą?
Net Baltarusijos klausimas Nausėdos pristatymuose taip ir neišbrido iš sankcijų lygmens.
Prezidentas nesugeba užčiuopti gilesnių vidinių autoritarizmo ir demokratijos sąveikos veiksnių, tad nestebina ir faktas, jog praėjus pusmečiui nuo Baltarusijos įvykių pradžios prezidento vyriausioji patarėja užsienio reikalams vis dar aiškina, kad „reikia parengti ilgalaikę Lietuvos strategiją Baltarusijos klausimu“.
Kad ir kaip bandytum glaistyti situaciją, tokia frazė tereiškia, kad net toje vienintelėje užsienio politikos srityje, kur Nausėda pastaruosius pusantrų metų bandė ir bando lyderiauti, jis tik kūrė darbo iliuziją.
O jeigu pats nežinai, ką darai ir kur kreipi procesus, ar daug vilties, kad pavyks įtikinti oponentus? Atsakymas, manau, peršasi savaime.
Privalu turėti draugų
Kita vertus, net jei prezidentas ir turėtų platesnę geopolitinę strategiją autoritarinių Lietuvos kaimynių atžvilgiu, tai norint kad ją išgirstų kitos 26 ES valstybės narės, privalu turėti draugų.
Tarkime, ar kada girdėjote apie Lietuvos poziciją labai sudėtingu plataus spektro įtampų Viduržemio jūroje klausimu? O juk Turkijos problema, įvertinus tai, kad šis šalis yra NATO narė, Vilniui išskirtinai aktuali.
Tarkime, nuolat akcentuojame, jog NATO sutarties 5-asis straipsnis esąs mūsų saugumo garantas, tačiau kai dvi NATO valstybės — Turkija ir Graikija — atvirai viena kitai pradeda grasinti karo veiksmais, mes neturime, ką pasakyti.
O kad tikrai šiuo atveju neturime rišlios pozicijos, rodo ir prezidento patarėjos Astos Skaisgirytės apmaudas, kad šis klausimas apskritai gali būti svarstomas sankcijų Baltarusijos režimui kontekste.
Neturint pozicijos dėl Turkijos ir Viduržemio jūros regiono valstybių konfliktų, sunku tikėtis tų valstybių palaikymo, kalbai pasisukus į mums tokius aktualius kaimyninių autoritarinių režimų klausimus.
Savos rožės nuvysta
Sprendžiant sankcijų trečiosioms šalims klausimą, ES valstybės narės gali pasinaudoti veto teise. Tai reiškia, jog privalome įvertinti pietinių kaimynių interesus, be kurių palaikymo procesai tikrai strigs.
Beje, prezidentas aiškiai nėra pasisakęs ir dėl paties veto taikymo ES užsienio politikoje. Kai nuolat triūsi svetimame darže, savos rožės nuvysta.
Dar vienas tokio mandato rėmus perlipančio aktyvumo pavyzdys buvo ir šią savaitę užsienio (pabrėžiu, būtent užsienio) žiniasklaidos paviešintas Nausėdos ir Latvijos bei Estijos premjerų laiškas šiuo metu ES blokui pirmininkaujančiai Portugalijai.
Kodėl susirūpino du premjerai ir vienas prezidentas? Laiškas nėra viešai skelbtas ir jokių oficialių jo komentarų girdėti neteko.
Vertinant pagal žiniasklaidos informaciją laiške reiškiamas susirūpinimas, kad projektui „Rail Baltica“ numatyti 1,4 mlrd. eurų gali būti neišskirti tiesiogine biudžeto eilute, kaip norėtų Nausėda ir kompanija.
Maža to, šie trys lyderiai imasi ir pigoko šantažo, o negavę, ko nori, svarsto galimybę užvilkinti 750 mlrd. eurų Atsigavimo nuo koronaviruso pandemijos fondo ratifikavimą.
Kitaip sakant, Baltijos valstybių lyderiai susinervino, kad daugiamečiame biudžete gali išnykti žodžiai „Rail Baltica“.
Būtent to pageidautų Europos Parlamentas, kuris savo poziciją grindžia įprasta praktika tiesiogiai biudžeto tekste neišskirti specifinių nacionalinių valstybių projektų.
Biudžete yra pateikiamas bendras infrastruktūros krepšelis, ir šalys turi teisę pretenduoti į tas lėšas.
Vertinant bendrai ir žinant procesų logiką, labai sunku įsivaizduoti, kad Baltijos šalys negautų laukiamo finansavimo.
Europos Komisijoje sėdi itin aukšto kalibro profesionalai, jie mato bendrą vaizdą ir tikrai šios transporto jungties, turinčios sujungti Varšuvą per Kauną ir Rygą su Talinu, bei keltu ar tuneliu — su Helsinkiu, reikšmė jiems akivaizdi.
Pasikeitimas būti tik tas, kad tektų vėl derinti galutinius projektus. O tai papildomas darbas, etc.
Nesinori papildomo darbo
Taigi galima įžvelgti kažkokių techninių bėdų, bet grįžkime į politikos (kitaip sakant, sutarimų) laukus.
Vertinant iš politinės perspektyvos premjerų, kurie atsakingi už vykdomuosius veiksmus, interesas labai aiškus — jiems nesinori papildomo darbo.
Bet dėl ko kovoja prezidentas, kuris buvo išrinktas tam, kad Lietuva turėtų daugiau draugų ir galėtų įsiterpti į sudėtingą politinių interesų derinimo lauką?
Jis kovoja dėl trupinių, kurie nukris nuo Sanglaudos fondų stalo, stumdosi alkūnėmis su kitais nuolat apie naudą sau ir tik sau kalbančiais vadinamųjų „skurdžiųjų“ valstybių lyderiais, kaunasi dėl centų (konkrečiu atveju dėl milijardų, bet rimtai vertinant jau tikrai gautų milijardų), o apmoka tas savo finansines pretenzijas valstybės pozicija.
Pigaus merkantilizmo sietas
Klausimas, kur ir kaip save mato Lietuva — kaip strateginį žaidėją ar ubagėlį su ištiesta ranka, vėl savotiškai aktualizuojasi.
Lietuvoje, kaip jau įprasta, visi politiniai interesai tiek Europoje, tiek užsienyje pateikiami perleidus per pigaus merkantilizmo sietą, išimtį darant tik Baltarusijos ir Rusijos autoritariniams režimams. Va tada staiga prabylama apie vertybes, žmogaus teises ir t. t.
Patikėkite, tas dvilypumas matosi ne tik Lietuvoje.
Ir tą dvilypumą galima būtų bent jau bandyti pridengti darbų pasidalijimu: premjeras galėtų kalbėti apie pinigus, o prezidentas — apie vertybes.
Tiesa, dabar viskas atrodo priešingai.
Kapojasi dėl išmokų ir lengvatų
Jokio politinio (o tai ir yra pasiaukojimo vertybėms) darbo nedirbęs prezidentas kapojasi dėl išmokų ir lengvatų, lyg tenai slypėtų jo mistinė gerovės šalis.
Liūdnoka, kai prezidento veiksmuose ieškodamas gylio, strategijos ir rimtesnių politinių sąsajų, regi tik ūgį.