Lietuvos užsienio politikos naujienos trumpai: dar vienas „pravalas“. Neseniai premjeras žadėjo paramą Lenkijai prieš Europos Sąjungą, bandančią apginti teisės viršenybės principą. O štai dabar prezidentas lyg niekur nieko sveikina Kinijos Liaudies Respubliką ir pareiškia, kad tikisi abipusiai naudingų santykių, grįstų pagarba žmogaus teisėms ir demokratinėms vertybėms.
Galbūt kas nors pradės rypauti, kad puolame geranorišką ir vėl blogai suprastą vargšą prezidentą, jis gal kaip tik norėjo Kinijos vadovybę tokiu būdu paraginti gerbti žmogaus teises… Kai tave taip dažnai blogai supranta, pats metas pradėti galvoti, ką kalbi.
Kodėl netinka šitaip sveikinti Kiniją?
Pirmiausia derėtų prisiminti, kokią konkrečiai šventę mini kinai spalio 1-ąją. Nacionalinė diena – gražus pavadinimas, bet kas gi slypi už šio vardo?
1949 metais šią dieną buvo paskelbtas Kinijos Liaudies Respublikos — komunistinio režimo, jau pražudžiusio milijonus savų piliečių ir toliau juos persekiojančio, įsteigimas.
Vienas pavyzdėlis. Tą pačią dieną, kai mūsų prezidentas „postino“ tviteryje savo džiugius sveikinimus, Žmogaus teisių ir religijos laisvės gynimo asociacija paskelbė duomenis, kad nuo 2007 metų priskaičiuota mažiausiai 510 disidentų, kurie prievarta „gydomi“ psichiatrinėse ligoninėse.
Taip siekiama juos diskredituoti, esą tik psichiškai nestabilūs žmonės gali prieštarauti tokiam puikiam režimui ir jo aukščiausiajam lyderiui. Mums tai gerai žinoma taktika, juk Lietuvoje dar šiandien gyvi žmonės, kurie sovietmečiu tokį susidorojimą patyrė savo kailiu.
Ar G. Nausėda atsimena, kokios šalies prezidentas jis yra? Ar jis tarptautinėje arenoje tikrai atstovauja pozicijai tautos, kuri dar neseniai kentė tokį autoritarinį komunistinį režimą, iš kurio didele kaina išsivadavo ir kurio pasekmes dar ir dabar neša?
O gal mums tai nesvarbu? Patys išsikapstėme, o kiti tesižino, nes mums dabar rūpi tik „abipusiškai naudingi santykiai“?
O jeigu prezidentas iš tikrųjų norėjo šitaip paakinti kinų komunistus gerbti žmogaus teises, tai, atsiprašau, bet tas, kas jam taip patarė elgtis, yra žioplys.
Tai maždaug tas pats, kaip įkaitus paėmusiems teroristams kalėdinius atvirukus siųsti. Jie tik pasijuoks ir padarys išvadą: šios šalies valdžia baili ir prisitaikėliška. Tokių niekas negerbia, tokiais tik pasinaudoja.
Žmonių teisės KLR
Būtent žmonių, ne žmogaus. KLR konstitucijoje įrašyta nemažai visokių teisių, bet visos su išlygomis.
Ypač valdant dabartiniam „visa ko pirmininkui“ Xi Jinpingui buvo išplėtota „žmogaus teisių per vystymąsi“ doktrina (ir kas gali suvokti, ką tai reiškia?).
Kinijos organizuotame Pietų-Pietų žmogaus teisių forume (South-South Human Rights Forum (SSHRF) dar 2017 metais buvo paskelbta Pekino deklaracija, kurioje siaubingai komplikuota kalba visaip išvedžiojama, kad liaudies teisė į vystymąsi yra visų žmogaus teisių tikslas ir pagrindas, viską turi reguliuoti valstybė, o individo laisvė turi būti pajungta kolektyvui.
Ta dingstimi, jog būtina atsižvelgti į skirtingų regionų skirtingas kultūrines ir socialines aplinkybes, reikalaujama lygiavertėmis laikyti visas „žmogaus teisių“ interpretacijas. Ir užbaigiama teiginiu, kad vystymasis yra niekada nesibaigianti užduotis. Supraskit, laukit savo teisių, kol akmenys paplentėm kauks, kol sužaliuos lazda.
O tuo tarpu elementaraus teisingumo siekę advokatai yra kankinami kalėjimuose, intelektualai suiminėjami, apkaltinus juos prostitucija, bažnyčios griaunamos, religinės bendruomenės persekiojamos, Sindziange, Tibete ir Pietų Mongolijoje (KLR vadinamoje „vidine“ Mongolija) vykdomas kultūrinis ir etninis genocidas (kurio sistemą Xi režimas sukūrė remdamasis Sovietų Sąjungos patirties analize), Honkongo autonomija naikinama, o aplink Taivaną sukiojasi Liaudies išvadavimo armijos lėktuvai.
Kaži, kaip pats G. Nausėda įsivaizduoja, kokį įspūdį Kinijos Komunistų partijai turėtų padaryti jo pasveikinimas?
Tai nevykęs, paviršutinis, neva diplomatiškas gestas apie nieką. Juo labiau dabar, kai įtampa tarp JAV ir Kinijos yra didžiausia, kokia tik gali būti, kai ES ima keisti laikyseną autoritariškų režimų atžvilgiu, kai Kinija per savo naujojo Šilko kelio strategiją plečia savo įtakos zonas.
Kokią žinią Lietuva siunčia Kinijos valdžiai? Kinijos visuomenei, Honkongui, Taivanui? Mūsų sąjungininkams Europoje ir Amerikoje? Mūsų kaimynams Baltarusijoje?
Kas sieja Pekiną ir Lukašenką?
Galbūt prezidentūroje manęs paklaustų: o Baltarusija kuo čia dėta?! Primenu, kad prezidentą A. Lukašenką su „pergale“ rinkimuose pasveikino trys valstybės: Rusija, Kazachstanas ir Kinija. Trys valstybės, priklausančios Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijai, kurios pagrindinis uždavinys — saugumas, tiksliau kalbant, tų šalių valdančiųjų režimų saugumas.
Ir štai tuo tarpu, kai Lietuvos visuomenė ir politikai visais lygiais ir įvairiais kanalais bando palaikyti baltarusių tautos kovą už laisvę, mūsų prezidentas lyg niekur nieko sveikina Kiniją. Ir dar apie žmogaus teises rašo.
Dar primenu, kad Xi Jinpingo „Sindziango modelis“ yra ir pono A. Lukašenkos įkvėpimo šaltinis, kai šis imasi jėga „spręsti“ stabilumo šalyje klausimus.
Tai kurioje gi mes pusėje? Tiksliau, šalies prezidentas žino, kurioje mes pusėje? Ar jis mąsto, kas vyksta šiandien pasaulyje, mūsų regione?
Atrodo, kad jis negali susilaikyti nešaudęs sau į koją. Jeigu kalba būtų tik apie jo reitingus, sakyčiau bala jo nematė. Bet ar mes galime sau leisti tokias klaidas užsienio politikoje ir pažiopsoti visas progas laimėti geras pozicijas?
Nei istorinės atminties, nei susivokimo, kas yra kas dabartiniame pasaulyje, nei gebėjimo aiškiai teigti vertybinius pricipus.
Bet, regis, kol kas pajėgiame tik tokią užsienio politiką.