Esmine šią vasarą perskaityta knyga ne tik man, bet kaip rodo atsiliepimai, daugeliui skaitytojų tapo puikus Norberto Černiausko kūrinys „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.
Tai dokumentinė knyga, kuri tarsi nuotraukoje fiksuoja Lietuvos gyvenimą porą savaičių iki tragiškos 1940-ųjų birželio 15 dienos. Atostogaujantys džiaugiasi gerais orais. Bažnyčia nerimauja, jog civilinės santuokos sugriaus tradicinę šeimą. Verslas kuria grandiozinius planus. Ką tik egzaminus išlaikę abiturientai svarsto, ką daryti toliau. Poetai kaunasi dėl geriausiojo vardo. Negailestinga tikrovė sudaužo viltis, ir telieka klausimas — o kodėl Lietuvos tuomet nevaldė grėsmės nuojauta.
Bijota įskaudinti
Mano atsakymas, kuris, manau, tinka ir dabar, trumpas. Šaliai stigo įžvalgių analitikų, atsakingų žurnalistų ir politikų. Suprantu šios ištarmės ribotumą, vis dėlto skaitant, kaip dabar Lietuvoje pateikiami žmogaus teisių klausimai, padėtis atrodo panašiai.
Šiandien kalbėsiu apie Lietuvos ir Kinijos santykius. Ir kalbėsiu todėl, kad anuomet viešojoje erdvėje taip bijota įskaudinti Sovietų Sąjungą kaip dabar Kiniją.
Kinijos klausimą asmeniškai svarsčiau ir bandžiau aktualizuoti visą laiką, kol dirbau Seime. Tuo galima įsitikinti peržiūrėjus ne vieną mano spaudos konferenciją šia tema, visą pluoštą straipsnių — komentaruose žemiau rasite nuorodas į keletą iš jų.
Kiek pajėgiau Seimo Europos reikalų komitete kovojau su anos vyriausybės Finansų ministerijos galvos Viliaus Šapokos aiškinimais, kaip Vilnius jau tuoj tapsiąs Kinijos fintekų Europos sostine.
Su nuoširdžiu siaubu stebėjau, kaip tuometinis Verslo konfederacijos vadovas Valdas Sutkus 2018 metų rudenį Seimo koridoriuje tiesiog rėkė ant ekonomikos viceministro, kad tas dalyvaudamas JAV valstybės departamento analitikų nuotolinėje konferencijoje esą nesuvokia, ką darąs. Klausimas, ką tuomet reiškė V. Sutkaus paminėti esą jau gauti 300 mln. už ryšių su Kinija stiprinimą, liko atviras.
Abejonės vertybine politika
Didžiuojuosi ir tuo, jog už nuolatinius bandymus deramai apmąstyti, kur gali nuvesti santykiai su agresyvia autoritarine Kinija, šios šalies propagandistų ir jų atstovo Lietuvoje Lino Eriksono rašiniuose buvau išvadinta nesusivokiančia marginale, kurios esą niekas negirdi.
Tai, kas paminėta, kaip ir daugelis kitų veiksmų, tarkime, kasmet organizuojami piketai prie Kinijos ambasados nukreipti prieš anos valstybės vykdomą žmogaus teisių politiką suteikia man teisę džiaugtis dabartinės Vyriausybės užsienio politika apskritai, ir ypač santykiuose su Kinija.
Klausimą norėčiau užaštrinti ir todėl, kad panašiai, kaip 1940-aisiais, kada radosi žurnalistų, linkusių nutylėti įtampas, kurias kėlė dislokuota Sovietų Sąjungos kariuomenė, taip ir dabar atsiranda žurnalistų, kurie atvirai abejoja vertybine Lietuvos politika.
Štai portalo „15min.lt“ redaktorius Vaidotas Beniušis, pasiremdamas „privačiai pečiais gūžčiojančia“ neįvardyta (koks patogus triukas!) diplomatų, valdančiųjų politikų, analitikų minia, beria ilgą virtinę klausimų dėl dabartinės Užsienio reikalų ministerijos vertybinės politikos.
Komiškai skamba tai, kad žurnalistas bemaž atvirai abejoja ir tuo, kad Lietuva galėtų vykdyti savarankišką užsienio politiką, prieš tai neatsiklausiusi JAV administracijos. Vadinamasis žurnalistinis objektyvumas formuojamas neįvardytų šaltinių gausa ir faktais nepagrįstomis prielaidomis visada yra propaganda, net jeigu neslepia asmeninių interesų — istorija rodo, kad ir tai gan dažnas atvejis.
Proteguojamo verslo pageidavimai
Ilgą laiką Lietuvos užsienio politikoje vyravo du klausimai: santykiai su Rusija ir ekonominių Lietuvos interesai, sutraukti iki proteguojamo verslo pageidavimų.
Pasaulį regint tik per prekybos santykių šydą, Kinija net priešingai faktams buvo viešai skelbiama Lietuvos eksporto gelbėtoja, kuri padės šalies ūkiui šiai sudėtingais protekcionizmo laikais. Anos kadencijos Seimas tiesiog azartiškai vengė kalbų apie žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje, apie uigūrų tautos naikinimą, koncentracijos stovyklas, masinį piliečių sekimą.
Atmetus žmogaus teisių aktyvistų priekaištus, jog dvišaliame susitikime su Kinijos vadovu Xi Jinpingu prezidentė Dalia Grybauskaitė žmogaus teisių pažeidimų Kinijoje klausimą pamiršo, buvo pasirinkta klasikinė oportunizmo formulė.
Tuomet prezidentės spaudos tarnyba pranešė, jog „žmogaus teisių klausimai Kinijoje keliami Europos Sąjungos lygiu, o Lietuva laikosi bendros Europos Sąjungos pozicijos“.
Naudinga tyla
Kitaip sakant, buvo panaudotas vadinamosios pragmatinės politikos motto: kai prezidentei (ar verslui, kurį ji šiuo atveju protegavo) naudinga tylėti dėl masinio piliečių sekimo Kinijoje ar žudomos uigūrų tautos, tai ji tyli, nes esą kalba Europos Sąjunga.
Tuo pat metu nuolatinis Europos Sąjungos raginimas Rytų ir Vidurio Europos valstybėms atsisakyti atskirai formuojamos 17+1 politikos buvo atmetamas.
Geopolitiniai žaidimai labai dažnai yra klampūs ir sunkiai išrišami — vis dėlto gera politika turi vieną esminę savybę: išlošia tas, kas mąsto iš ateities perspektyvos, ir, prognozuodamas tą ateitį, geba matyti ne vien ekonominius santykius, bet ir platesnes – kultūrines, įtakų ir ideologijų pokyčių, naujų netikėtų tikrovės judesių kryptis.
Žaisti savo atskirą žaidimą
Mąstant apie ateitį, galime skirti keturias dideles geopolitines plokštes – JAV, Europos Sąjungą, Kiniją ir Rusiją, kurių tektoniniai judėjimai neišvengiamai formuos XXI amžiaus pasaulio veidą.
Lietuva turi kelias alternatyvas. Ji gali bandyti žaisti savo atskirą žaidimą, manipuliuodama naryste Europos Sąjungoje ir jos parama bei atsigręždama į JAV, kai aštrėja saugumo klausimai, ir tuo pačiu metu kišdama kojas savo partneriams, kai mano, jog tai jai naudinga.
Teoriškai ji gali rinktis eurazinę kryptį, tvirtindama savo ekonominius ryšius su Rusija ir laukdama demokratinio šios valstybės atgimimo.
Lietuva gali (tikiuosi, jog niekada nebegalės) užmegzti tamprius ryšius su Kinija ir tapti Kinijos „Vienos juostos, vieno kelio“ svarbiu logistiniu centru prekėms keliaujant į Europos gilumą, tuo pačiu įtvirtindama ir savo santykius su Rusija, per kurią numatytas prekių srautų judėjimas.
Sotesnio gyvenimo pažadai
Tvirtai tikiu, jog ne tik dėl Lietuvos pasirinktų vakarietiškų vertybių, pagarbos žmogaus teisėms, bet ir dėl Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, išlikimo bei jos ekonominių interesų gyvybinga yra tik viena — Vakarų kryptis.
Apibendrindama suformuluosiu kelias tezes, kurios, mano galva, turėtų būti išeities taškas tiek formuojant, tiek analizuojant Lietuvos santykius su komunistine Kinija. Kitą savaitę šios tezės bus išplėtotos ir pagrįstos.
Pirma. Negalime pamiršti, jog Lietuva tikrai ne pirmą kartą perkama žadant sotesnį gyvenimą. Visiškai, kaip Sovietų Sąjunga, Kinija taip pat nuolat visiems žada draugystę ir abipusę ekonominę naudą. Tokias kalbos, žinoma, geriausia išgirsta suinteresuotos grupės — nuo verslo iki politikų bei žurnalistų. Visa šį propaganda paremta idėja, jog su visais verta draugauti, nes tik taip esą gali išlikti, nors istorija aiškiai rodo, kaip taip grindžiamas kelias į pražūtį.
Dvigubas lošimas
Antra. Kinija jau beveik dešimtmetį perrašinėja savo istoriją sulig 1951 metų Mao vadovėliu, kur amžinu Kinijos priešu pateikiamos Jungtinės Amerikos Valstijos. Būtent toks naratyvas vis agresyviau peršamas vidaus vartojimui.
Vis dėlto išorėje Kinija kuria mitą apie laisvų tautų laisvą bendradarbiavimą. Investuodama į Vakarų universitetus, įmones, technologijas Kinija lošia dvigubą žaidimą: perka Vakarų protus, verslus, politikus ir tuo pat metu savinasi technologines naujoves.
Trečia, Kinija ganėtinai efektyviai manipuliuoja nacionaliniais šalių interesais, o kalbomis apie ekonominę naudą dangsto totalitarinės visuomenės kūrimą. Ji itin dažnai veikia per stambų verslą, taip siekdama savo įtakai pajungti visą visuomenę.
Varžytuvės su Kinija
Ketvirta. JAV pasitraukimas iš Afganistano demonstruoja ne Amerikos kapituliaciją, o perdėliojamus prioritetus, kur, Joe Bideno žodžiais remiantis, „didžiausias šio amžiaus iššūkis yra varžytuvės su Kinija“.
Taigi net sparčiai plėtojamas Kinijos klausimas Lietuvos nacionalinėje politikoje kelią skinasi pernelyg lėtai. Nuolat aštrėjanti opozicija dabartinės Vyriausybės užsienio politikai šią mintį tik patvirtina.
