Vakar daviau interviu Švedijos televizijai, kuris buvo ir linksmas, ir prasmingas.
Pirma, švedai kategoriškai reikalavo kalbėti lietuviškai, norėdami parodydami, koks daugiakalbis yra Europos parlamentas. Klausimai skambėjo angliškai, o atsakinėjau lietuviškai. Žurnalistas linksminosi akcentuodamas, kad jam labai graži lietuvių kalba, bet mano atsakymų jis nesupranta, tad ir jam iššūkis palaikyti dialogą. Kalbine prasme man, žinoma, buvo lengviau.
Vis dėlto įdomiau buvo tai, kad pirmą kartą per 8 metus politikoje išgirdau klausimą, atsakymo į kurį nežinau absoliučiai, nors klausimas išskirtinai svarbus.
Švedų žurnalistas manęs paklausė, o kaip reikėtų spręsti senėjimo problemą Europos Sąjungoje, kuri sparčiai traukiasi.
Jos šalyse auga senų žmonių skaičius, jaunimas dėl įvairių, manyčiau, visų pirma ekonominių priežasčių turi mažiau vaikų, socialinės sistemos labai dosnios, ir dažnoje šalyje jų finansavimas nepakankamas. Beje, tai ir ypatingai rimta Lietuvos bėda.
Ir štai tokioje senstančioje Europos Sąjungoje privalu palaikyti ekonomikos gyvybę, kurią dar labiau išsunkia viena po kitos ant mūsų krintančios krizės.
Mano atsakymas buvo sąžiningas, tad pasakiau, kad nežinau. Minutėlę pamąsčius, atsakymą pakartojau: „Nežinau“. Ir pridūriau: reikia pamąstyti.
Kodėl savo paskutinįjį įrašą iš Europos parlamento pradedu pasakojimu apie interviu, ir dar tokia tema, kuri vargu ar jaudina daugelį Lietuvos žmonių? Ogi todėl, kad per penkerius metus tai buvo įdomiausias, nors ir labai trumpas pokalbis su žurnalistu.
Interviu mane sušildė intelektualiai, nes kalbėjau su žmogumi, kuriam įdomi Europa, kuris neklausinėja trivialų tiesų, kalbėjau su žmogumi apie tai, kas nors ir nebado akių, bet yra visa ko pamatas. Kalbėjom apie žmones.
Jau išjungus kamerą, trumpai pasidalinome savo mintimis angliškai. Abu sutikome, kad nors dirbame dėl žmonių, pernelyg dažnai politikoje žmonės virsta ne tikslu, o tik priemone kažkokiems tikslams siekti. Beje, bemaž visad taip atsitinka tikrai ne iš blogos valios.
Politiko darbas labai įdomus ir įtemptas. Jis reikalauja itin gero aplinkos pojūčio. Politikas turi turėti išskirtinius komunikacinius gebėjimus, — kalbu ne apie mokėjimą svaidytis rinkiminėmis žinutėmis, o gebėjimą ir girdėti rinkėjus, ir nepasiduoti jų įgeidžiams.
Politikas privalo kasdien ir daug skaityti. Absoliučiai neišvengiama yra prievolė nors kas porą mėnesių perskaityti gero lygio sudėtingą grožinę knygą. Būtent kokybiška grožinė literatūra neleidžia susireikšminti, priverčia pamatyti labai sudėtingą kasdienybės štampų voratinklį ir — tobulu atveju — moko iš jo vaduotis.
Vėlų rudenį bus dešimt metų, kai politika tapo mano profesija. Apie tai, ką per tuos metus supratau, rašysiu dar ilgai. Šiandien tenoriu akcentuoti vieną Lietuvoje nutylimą, nors svarbiausią politikos pusę: politika — tai gyvenimas ateityje.
Priiminėdami sprendimus, kurdami įstatymus, kalbėdami politikai gyvena ateityje. Nori nenori, jie privalo savo galvoje turėti dvi ateities vizijas — labiausiai tikėtiną ir trokštamą. Tad išties prasmingi pokalbiai apie politiką visad yra pašnekesys apie neapibrėžtumuose pasislėpusį rytojų.
Vasario-kovo mėnesiais Europoje buvo apklausta per 26 tūkst. rinkėjų, prašant juos prioritetine tvarka išskirti temas, kurios turėtų būti aptariamos prieš Europos parlamento rinkimus birželį. Lietuvos faktų suvestinė akivaizdžiai demonstruoja itin didelius Lietuvos ir likusios Europos apklausos dalyvių nuostatų skirtumus.
Lietuvoje, nenuostabu, pirmoje vietoje minima Europos Sąjungos gynyba ir saugumas. 53 proc. apklaustųjų mūsų šalies žmonių būtent šį klausimą pažymėjo kaip patį svarbiausią, nors Europoje ji pasirinko 31 proc..
Labai skiriasi ir Lietuvos bei vidutiniškai Europos Sąjungos rinkėjų įsivaizdavimas dėl kovos su klimato kaita ir demokratijos bei teisės viršenybės svarbos. Vidutiniškai vakariečiai šias sritis mini beveik dvigubai dažniau nei Lietuvos gyventojai, kurie joms atitinkamai skiria tik 10 ir 11 vietas iš 15.
Esama ir kitų skirtumų, kuriuos galėsite rasti nuorodoje po šio įrašo tekstu.
Visi šie skirtumai labai svarbūs jau vien todėl, kad ieškodami problemų sprendimo europarlamentarai nori nenori privalo girdėti savo kolegų iš kitų šalių balsus ir nuogąstavimus. Pernelyg dažnai esame įtikėję, kad tik mūsų bėdos yra svarbiausios visai Europai, tad net leidžiame sau nesidomėti kitų šalių įtampomis. Nors — patinka tai mums ar ne, demokratija, kuriai skiriame tiek mažai dėmesio, yra bendras žaidimas ir kompromisų paieška. Jeigu nori, kad tau svarbūs klausimai būtų svarbūs kitam, privalai ir jo bėdas į savo galvą, o geriausia ir į širdį įtraukti.
Prieš penkerius metus susitikimuose su potencialiais rinkėjais ypatingai akcentavau bendros gynybinės erdvės kūrimą, būtinybę stabdyti ne tik Rusijos, bet ir Kinijos įtaką Europos Sąjungai ir būtinybę atšaukti veto teisę, kuri suteikia galimybę vienai kuriai nors šaliai stabdyti visų likusių bendrą sprendimą.
Tuomet, prieš penkerius metus tokie mano žodžiai sulaukdavo griežto atkirčio. Kiek pamenu, buvau vienintelė, kuri apie tai bandė kalbėti.
Dabar šie klausimai, įskaitant ir Kinijos grėsmės iššūkį, yra ganėtinai gerai suprantami. Tad ateina laikas bandyti įžvelgti tas grėsmės, kurios laukia, nors dar menkai suvokiamos.
Istoriškai ši Europos parlamento kadencija buvo bene dramatiškiausia — pradedant nuo klimato kaitos iššūkių, Jungtinės Karalystės pasitraukimo ir pandemijos baigiant dirbtinio intelekto keliamomis grėsmėmis ir Ukrainos karu. Vis dėlto manau, kad ilgu laikotarpiu rimčiausia ir sunkiausiai suvaldoma problema išliks klimato kaitos padarinių įveika ar bent jos stabilizavimas iki priimtino lygio.
Jau per artimiausius keletą metų suprasime, kad klimato kaitos keliamos problemos yra baisesnės net už karą Ukrainoje, nors atrodytų, kad nieko baisiau ir būti negali. Norėčiau, kad taip nebūtų, tačiau meluočiau, jeigu kalbėčiau priešingai.
Kai kasdien liejasi kraujas ir žūva nekalti žmonės, atrodo net netinkama kalbėti apie tai, kad gali būti didesnių bėdų, vis dėlto mes priklausome nuo gamtos. Kintantis klimatas griauna nusistovėjusius ekonominius ir socialinius ryšius, kainuoja milijardus, ir taip silpnina ir mūsų visų gebėjimą padėti kariaujančiai Ukrainai.
Pirmas ir bene ryškiausias naujos nestabilios eros ženklas yra jau penkerius mėnesius Europą krečiantys ūkininkų maištai. Jie keičia politinį Rumunijos, Graikijos, Nyderlandų, Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Lenkijos peizažą. Streikų neišvengta ir Lietuvoje, ir buvo skaudu žiūrėti kaip skubiai Lietuvos valdžia gamtą aukojo ūkininkų kaprizams tenkinti.
Godumo vedami ūkininkai, kaip ir juos palaikančios politinės jėgos, naiviai įsivaizduoja, kad jeigu išstumsi klimato kaitą iš žmonių galvų, tai jos ir nebus. Ji, deja, nesustabdoma. Gal tik vertėtų prisiminti, kad ūkininkai su traktoriais, kai prasidės sausra ar, priešingai, liūtys, vėl reikalaus kompensuoti visus jų nuostolius kitų sąskaita. O tie kiti vaikščios su savo vaikučiais aplink už jų pačių pinigus pirktus traktorius (ne ūkininkų, o jiems išmokas metų metais mokėjusių visų gyventojų lėšomis ta technika pirkta). Ir neatsiras, kas išdrįs paklausti — o kur ūkininkausite, kai visiškai nualinsite žemę?
Privalu nepamiršti ir to, kad ūkininkų maištai Europoje veda į valdžią kraštinius dešiniuosius, o pastariesiems, atvirai besižavintiems putino valdžios modeliu, tikrai mažiausia rūpės demokratija ir karas Ukrainoje. Tame tarpe, ir mūsų saugumas.
Dideles įtampas savyje brandina ir potenciali Europos Sąjungos plėtra.
Žinoma, plėtra yra geopolitinė būtinybė, viena iš strategiškai reikšmingiausių, nors kol kas dar giliai neapmąstytų, Ukrainos karo pasekmių. Norint taikos, pilkos zonos prie Europos Sąjungos sienų turi išnykti. Vis dėlto, kaip tai padaryti, aiškaus atsakymo nėra.
Šiuo metu akivaizdus plėtros politikos renesansas ir drąsiai kalbama apie net 9 valstybes, kurios yra potencialios Sąjungos narės. Tačiau optimizmą dėl plėtros pliusų privaloma atskiesti apmąstymu apie milžiniškos plėtros pasekmes. Jas privalu numatyti ir jau iš anksto bandyti valdyti.
Svarbu suprasti ir tai, kad saugumą plėtra padidins tik tokiu atveju, jeigu pasikeis Europos Sąjungos veikimo principai. Plėtra — dviejų krypčių kelias: valstybės kandidatės privalo prisitaikyti prie Sąjungos standartų, tačiau ir Sąjunga turi būti pajėgi jas įkomponuoti į savo valdymo struktūras. Jeigu valstybių narių skaičius išaugs trečdaliu, tai tikrai bus privaloma sukti didesnio federalizmo link ir sukurti labai aiškią valdymo piramidę.
Didelė plėtra reikalauja rimtų institucinių ir finansinių pokyčių. Taisyklės, kurios buvo sukurtos 27 valstybėms, negali būti pritaikytos trečdaliu didesnei bendruomenei. Taigi, nori nenori teks atsisakyti veto, keičiant jį kvalifikuotos daugumos principu. Neišvengiamai turės augti ir Europos sąjungos biudžetas ir keistis sanglaudos bei bendrosios žemės ūkio politikos logika. Kaip to pasiekti, nežino niekas, tad stengiasi tylomis apeiti.
Pasaulis šiandien yra istoriniame lūžio taške, kuriame sprendžiama, kaip atrodys nauja era, į kurią žengiame.
Ar tai bus bendradarbiavimo ar globalių konfliktų era? Kas dominuos —demokratija ir laisvės ar diktatūros? Ar sugebėsime pasukti tvaraus vystymosi keliu ar neišvengsime vis labiau pražūtingų ekologinių katastrofų?