Vyriausybei pagaliau nusprendus atlaisvinti karantiną, duonos ir žaidimų išsiilgusi visuomenė, tikėtina, masiškai puls, kaip dabar madinga sakyti, šventę švęst. Tačiau be isteriško puolimo šopintis ir, užuot iš žemo starto lekiant brančo ir kokteilių į savo pamėgtą restoraną, galbūt verta pamėginti pasigilinti ir į tai, ar šiam karantino švelninimui esama objektyviai pagrįstų priežasčių.
Atsižvelgus į prielaidą, kad valdžios sprendimai turi remtis ne pakankamai irzlios ir nebūtinai racionaliai besielgiančios visuomenės sentimentais, o objektyviais įvairių sričių duomenimis, verta pasigilinti į klausimą, kas gi mūsų laukia po šių didelės visuomenės dalies ilgai lauktų vyriausybės sprendimų.
Kitaip tariant, nors karantino švelninimas išties buvo ilgai lauktas ir kai kuriais atvejais netgi reikalingas, verta pasigilinti į klausimus, kokios yra tikrosios ir užslėptos karantino švelninimo priežastys, ar dabar išties yra tinkamiausias metas tokiam žingsniui, kaip karantino švelninimas ilgainiui gali atsiliepti epidemiologinei situacijai šalyje, kokios yra (ar bent jau turėtų būti) europinės praktikos šiuo klausimu ir t. t.
Šis tekstas, ko gero, bus nepopuliarus, nes iš esmės jis yra skirtas bent kiek apginti pastaruoju metu pagrįstai ir nepagrįstai oponentų ir pačių rinkėjų kritikuojamai vyriausybei, kuri bent jau iki karantino švelninimo buvo sparčiai beprarandanti populiarumą tarp „normalaus gyvenimo“ išsiilgusios visuomenės.
Taigi jūsų dėmesiui — pastarojo meto visuomenės ilgai lauktų (tačiau kol kas dar neaišku, ar teisingų) vyriausybės sprendimų motyvų anatomija ir kuklus ginamasis žodis Šimonytei ir Dulkiui.
Keturių sienų karštinė
Ko gero, nesuklysime sakydami, jog tai, ką pastaruoju metu patyrė tiek Lietuvos, tiek Europos, tiek ir praktiškai viso pasaulio visuomenės, labai primena vadinamąją keturių sienų karštinę.
Keturių sienų karštinė — laisvas vertimas iš cabin fever, t. y. reiškinio, kurį patirdavo XIX amžiuje JAV Šiaurėje medžioję ir naudingųjų iškasenų ieškoję avantiūristai, kai juos ilgam laikui užsnigdavo trobelėse.
Ilgai nematydami saulės ar net negalėdami išeiti į lauką, nuolat badaudami ir leisdami laiką, švelniai tariant, ribotame plote su beveik nepažįstamais žmonėmis, jie tikrąja šio žodžio prasme eidavo iš proto, būdavo linkę į agresiją ir t. t.
Apie tam tikrą keturių sienų karštinės analogą jau kuris laikas mus įspėja psichinės sveikatos specialistai. Kad situacija yra išties prasta, signalizuoja ir žiniasklaidoje padažnėjusios žinutės apie smurtą artimoje aplinkoje, taip pat visuomeninio transliuotojo eteryje nuolat besisukančios socialinės reklamos apie tai, kur įvairioms visuomenės grupėms galima kreiptis ir sulaukti pagalbos sunkiais gyvenimo momentais.
Tačiau keturių sienų karštinė yra ne tik tai. Ją galima stebėti ne tik kalbant apie visuomenės psichinę sveikatą, bet ir sekant bendrą viešojo diskurso toną. Stebint diskusijas socialiniuose tinkluose, aiškiai matyti, jog žmonės tapo kaip niekada susiskaldę (ir nebūtinai turint omenyje vien tik karantino klausimus), irzlūs ir pikti.
Tarp kūjo ir priekalo
Dėl pandemijos kilęs neapibrėžtumas ir bendra slogi nuotaika nemažą dalį visuomenės nuteikė itin pesimistiškai ir tradiciškai paskatino dėl visų įmanomų problemų kaltinti valdžią ar tiesiog nusispjauti į karantino taisykles.
Plika akimi matyti, jog karantino suvaržymai didelei daliai visuomenės jau gan seniai tapo nė motais. Šio teksto autorė, stebėdama pranešimus apie karantino taisyklių pažeidimus žiniasklaidoje ir „normalaus gyvenimo“ bei šilumos ištroškusių, miniomis susibūriavusių piliečių nuotraukas socialiniuose tinkluose, leisdavo sau pajuokauti, jog yra viena iš tų nedaugelio durnelių, kuriems karantinas vis dar galioja.
Tuo tarpu vyriausybė šioje nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė tarsi tarp kūjo ir priekalo, visuomenei vis garsiau ir agresyviau reikalaujant tučtuojau panaikinti karantino ribojimus, o epidemiologams gana aiškiai įspėjant, jog toks žingsnis gali vesti į dar blogesnę situaciją ir potencialiai į dar griežtesnius karantino ribojimus.
Susirgimų statistika šiuo atveju negailestinga — skelbiant karantiną naujų atvejų vidurkis per savaitę buvo apie 1,1 tūkst., tuo tarpu šiuo metu jis, nors ir kiek mažesnis, išlieka panašus.
Pagal naujų susirgimų rodiklį 100 tūkst. gyventojų per 14 dienų, kuris viršija 500 atvejų, Lietuva balansuoja ties vadinamosios „juodosios“ zonos riba.
Dėl visko kalta valdžia
Įvertinus visa tai, kas išdėstyta, verta pasikartoti, kad vyriausybės padėtis šiuo atveju iš tiesų yra nepavydėtina.
Viena vertus, Tauta dėl objektyvių (ant bankroto ribos atsidūrę verslai) ir subjektyvių (baltarankiai didmiesčių hipsteriai nori tučtuojau turėti brančą savo pamėgtame restorane) priežasčių reikalauja atlaisvinti karantino ribojimus.
Kita vertus, gana akivaizdu, jog be savaime suprantamų pasekmių, susijusių su epidemiologinės situacijos (kuri ir šiuo metu, beje, yra pakankamai bloga) tolesniu blogėjimu, objektyviai to padaryti negalima ar bent jau nerekomenduotina.
Galiausiai gana paradoksaliai ir dėl karantino įvedimo, ir dėl jo sušvelninimo kalta vis tiek liks valdžia, nes, kaip šiuo metu itin populiaru sakyti tarp jaunimo, Lietuvoje būtent taip yra suvokiami ir darosi Dalykai (kalbant vaizdžiai, tarkime, jeigu jūsų laiptinė yra nešvari, ir joje pastoviai būna primėtyta nuorūkų, dėl to paradoksaliai bus kalti Šimonytė su Dulkiu).
Ko gero, vienintelė išeitis iš šios nepavydėtinos situacijos galėtų būti skubi visuotinė vakcinacija, tačiau nors Lietuva, bent jau Europos Sąjungos valstybių kontekste pagal skiepijimo tempus atrodo pakankamai gerai, kalbėti apie vadinamąjį bandos imunitetą vis tiek dar labai anksti. Statistikos departamentas skelbia, jog, nepaisant gana sklandaus vakcinacijos proceso ir pakankamai greitų jo tempų, Lietuvos gyventojų, paskiepytų abiem vakcinos dozėmis, skaičius dar nėra pasiekęs net 10 proc. (balandžio 19 dienos duomenimis — tik 7,5 proc. populiacijos).
Pagrįsta ir nepagrįsta kritika
Pastaruoju metu kritiką vyriausybei tonomis žeria ne tik amžini jos oponentai ir nekentėjai, bet, regis, visi, kas tik netingi, tarp jų net ir buvę aršūs dabartinės valdžios rėmėjai.
Ši kritika, kaip ir visose demokratinėse visuomenėse, savo ruožtu nėra vienalytė ir savo kokybe varijuoja nuo jau minėtos keturių sienų karštinės išprovokuoto susierzinimo, jog kokia nors seniai užgesusi socialinių tinklų žvaigždė nykštukė savo pamėgtoje maitinimo įstaigoje negali suvalgyti buterbrodo, iki gana pagrįstos kritikos dėl prastos komunikacijos, kad ir nors dėl pakankamai greito, tačiau itin prastai nušviečiamo vakcinacijos proceso (tarkime, šio teksto autorė tai, kad turi pirmenybę skiepytis ir kad apskritai tokią galimybę jau kuris laikas galima pasitikrinti internete, sužinojo ne iš oficialių vyriausybės kanalų, o iš tų pačių socialinių tinklų draugų ir sekėjų).
Ypatinga vieta kritikuotojų gretose tenka šalies prezidentui, kuris, regis, jei su kritika kartais ir pataiko, tai tik todėl, kad, kaip sakoma liaudyje, net ir sugedęs laikrodis dukart per parą rodo teisingą laiką. Ypač keistai šiame kontekste atrodo kone nuolatinė prezidento kritika vyriausybei dėl skiepijimo proceso — neva kone bet kuriuo metu sandėliuose mėtosi per daug užsilikusių vakcinų. Jei tai ir būtų panašu į tiesą, Lietuva ko gero, vis tiek nepapultų į greičiausiai savo gyventojus skiepijančių ES šalių trejetuką (pagal balandžio 18 dienos duomenis).
Atsižvelgiant į tai, panašu, kad prezidentūra šiuo atveju naudojasi sena kaip pasaulis ir patikrinta strategija — jei nesugebi ar tiesiog nemoki nuveikti nieko naudingo, tai imituoji veiklą daug šnekėdamas, ypač kritikuodamas. Metant akmenį į paties prezidento daržą, turime pripažinti, jog net ir esant tokiems spartiems skiepijimo tempams Lietuvai tikrai nepavyks iki vasaros vidurio paskiepyti 70 proc. populiacijos, kaip jis buvo žadėjęs ir galbūt net nuoširdžiai tikėjosi.
Kuklia šio teksto autorės nuomone, karantino atlaisvinimai iš tiesų buvo reikalingi būtent ant bankroto ribos atsidūrusiems verslams, ypač mažiesiems. Taigi jei vyriausybė ir yra verta kritikos, tai tik dėl to, kad kažkodėl, tarkime, turgaviečių atidarymas karantino švelninimo planuose buvo numatytas pats paskutinis. Juk išties sunku suprasti, kuo stacionarūs turgaviečių pastatai su juose esančiomis prekybos vietomis skiriasi nuo prekybos vietų didžiuosiuose prekybos centruose.
ES vienybė — ir vėl tik „ant popieriaus“
Taigi visai nenuostabu, jog vyriausybė, gavusi šitiek pagrįstos ir nepagrįstos kritikos ir neatlaikiusi visuomenės spaudimo, pagaliau ėmėsi karantino švelninimo, nors, kaip jau minėta, objektyvių epidemiologinių priežasčių tam padaryti tiesiog nėra, kaip ir nėra aišku, ar toks atsidarymas neprives prie dar griežtesnių karantino ribojimų.
Galima sakyti, kad karantino švelninimui taip pat nėra ir objektyvių ekonominių priežasčių, nes ekonomistai vienas per kitą rėkdami džiūgauja, esą ir šį kartą krizė mus aplenkė (tiesa, šio teksto autorė šiuo klausimu turi kiek kitokią, atskirąją nuomonę). Iš viso to peršasi išvada, kad sprendimai mūsų šalyje yra priiminėjami ne atsižvelgiant į tam tikras objektyvias priežastis, aplinkybes ir potencialias pasekmes, o į tai, kas garsiausiai niurzga, piktinasi ar verkia.
Panašu, kad tiek krokodilo, tiek tikrų žmogiškų ašarų būtų buvę gerokai mažiau, jei ES šalys karantino švelninimo klausimu būtų veikusios solidariai ir vieningai. Šioje vietoje leisiu sau retoriškai paklausti skaitytojų, ar šie yra ką nors girdėję apie dar pernai panašiu metu Europos Komisijos iškomunikuotą koronaviruso sulaikymo priemonių švelninimo planą (laisvas vertimas iš European roadmap to lifting coronavirus containment measures)?
Jei ir būsite girdėję apie tokį dokumentą, tai, ko gero, tikrai veik nieko nežinosite apie jo taikymą praktikoje, nes jis skelbia jog, švelninant karantiną, pirmiausia būtina remtis mokslu grįstais, tarp valstybių narių koordinuotais bei jų savitarpio pagarba ir solidarumu grįstais sprendimais.
Kalbant tiek apie karantino priemones, tiek apie vakcinavimo procesą, tiek apie ekonominį atsigavimą po pandemijos, nei vienas iš šių principų visos ES lygiu nebuvo taikomas, pradedant gana chaotiškais „gelbėjamės kas kaip moka“ ir „kas sau“ valstybių narių veiksmais pačioje pandemijos pradžioje ir baigiant ES nepatvirtintų vakcinų, tokių kaip „Sputnik V“, įsigijimais, nesugebėjimu susitarti dėl bendros vakcinavimo strategijos „AstraZeneca“ („Vaxzevria“) vakcina ir kardinaliai skirtingomis karantino priemonių švelninimo/stiprinimo strategijomis.
Bendra erdvė — irgi tik „ant popieriaus“
Europinio solidarumo kritikai šiuo atveju galėtų atsikirsti, jog pati ES apima pakankamai plačią geografinę erdvę, kurioje epidemiologinė situacija gali kardinaliai skirtis, taigi bet kokios bendros priemonės (nors šiuo atveju kalbama net ne apie konkrečias priemones, o apie bendruosius principus) gali netikti visoms valstybėms narėms in corpore.
Su šia prielaida iš esmės galima sutikti, ir ne tik teoriškai, nes praktikoje jau nuo pat pandemijos pradžios galime stebėti, kaip skirtingai ES šalys tvarkosi su ekstremalia situacija, o skirtingos jų veikimo strategijos, vietoje Komisijos deklaruotos valstybių narių tarpusavio pagarbos ir atsižvelgimo vienos į kitą, kartais netgi perauga į tam tikrą priešiškumą.
Tokie veiksmai dar kartą aiškiai demonstruoja, kad valstybės narės, nepaisant visų skambių deklaracijų apie „europinį solidarumą ir bendrystę krizės akivaizdoje“, europinėje arenoje tebėra pagrindinės veikėjos, kurioms, kalbant tiesiai šviesiai, vienai ant kitos neretai paprasčiausiai nusispjaut.
Visgi šiuo atveju būtina prisiminti, kad keturios pagrindinės ES veikimo sferos, kurias netgi galima vadinti visos Sąjungos raison d’etre, yra laisvas žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas.
Tiesmukai kalbant, būtent dėl šių keturių priežasčių visos ES valstybės narės yra vienoje valtyje, taigi ir sprendimai vienoje ar keliose valstybėse narėse, egzistuojant bendrai rinkai, gali stipriai atsiliepti kitoms, ir, be jokios abejonės, nebūtinai vien pozityviai.
Kas iš to?
Kad su karantino taisyklėmis susiję sprendimai priimami iš esmės nesiremiant objektyviomis aplinkybėmis jau išsiaiškinome, aptardami Lietuvos vyriausybės veiksmus, siekiant atlaisvinti karantino ribojimus.
Šio teksto autorės nuomone, vyriausybė, o visų pirma Ingrida Šimonytė, tiesiog pavargo nuo keturių sienų karštinės kamuojamos visuomenės susierzinimo ir kaip mažo išlepinto vaiko, eilinį kartą dėl mėgstamo saldainio parkritusio prekybos centre voliotis ant grindų, mama nusispjovė į tai, kad mažajam isterikui po saldainių puotos gali dar ilgai skaudėti pilvą.
Šio teksto autorė taip pat nori dar kartą aiškiai pabrėžti, jog ši metafora nėra taikoma (ypač mažiesiems) prie bankroto ribos atsidūrusiems verslams. Ši problema yra opi jau gana ilgą laiką, tačiau jos sprendimas yra visiškai atskiro teksto tema, ypač turint galvoje tai, kad Ekonomikos ir inovacijos ministerijai vadovauja aukščiau minėtą vaiką pernelyg dažnai primenanti ministrė.
Šio teksto autorės kuklia nuomone, virusas taip pat nesilaiko griežtos darbo laiko apskaitos, nepietauja (ir nepoilsiauja, kai pietaujate jūs), nesiilsi savaitgaliais, jam netgi nėra įdomios žmogaus teisės (kad ir kokioms kilnioms idėjoms jos atstovautų), apie kurias pandemijos kontekste pastaruoju metu taip aktyviai diskutuojama.
Kita vertus, šio teksto autorę, kaip ir turbūt kiekvieną karantino kruopščiai besilaikantį pilietį, taip pat domina, kiek mokesčių mokėtojams kainuoja kiekvienas koronavirusinės infekcijos atvejis a) gydomas ligoninėje, b) prijungiant šia infekcija sergantį asmenį prie plaučių ventiliavimo ar deguonies aparato, ir c) esant ilgalaikėms su šia infekcija susijusioms komplikacijoms. Tai, žinoma, gali skambėti kiek ciniškai, tačiau, pasidairius į vadinamuosius bybianosius ar tiesiog į brančo ir šampės ištroškusius influencerius, cinizmo kamuolys kur buvęs, kur nebuvęs, išsyk atsiduria pastarųjų pusėje.
Tuo tarpu atsakant į klausimą, kas išeis iš pastarojo meto vyriausybės sprendimų atlaisvinti karantiną, galima sakyti, jog pastarieji sprendimai tikrai nepagerins ir taip pakankamai trapios epidemiologinės situacijos. Dėl kitų šių sprendimų pasekmių, tai, ko gero, bus taip arba kitaip — juk, anot Šauniojo Kareivio Šveiko, nebūna taip, kad niekaip nebūtų.
Tačiau galima drąsiai teigti, kad bet kuriuo atveju kalta vis tiek liks valdžia.