„Pasiruošimas 55“ (Fit for 55) gali skambėti kaip holivudinio trilerio pavadinimas, tačiau iš tiesų tai yra didelio masto Europos Sąjungos klimato ir energetikos politikos teisės aktų bei mechanizmų pertvarka, skirta įgyvendinti europinį tikslą iki 2030 metų teršalų emisijas sumažinti mažiausiai 55 proc. „Pasiruošimo 55“ paketas planuoja būti daug platesnės europinės iniciatyvos — Naujojo žaliojo kurso (Green New Deal) — dalimi, taigi realiai jis bus susietas ne tik su klimato ir energetikos politika, tačiau ir su kone kiekviena europinės politikos sritimi. Plačiau apie „Pasiruošimo 55“ paketą ir jo sąsajas su Naujuoju žaliuoju kursu — šiame tekste.
Iniciatyvos šaknys
Savo 2020 metų rugsėjo 16 dienos pranešime apie ES padėtį Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pasiūlė iki 2030 metų sumažinti išmetamų teršalų kiekį 55 proc., taip pat peržiūrėti ES klimato ir energetikos teisės aktus iki 2021 m. vasaros. Taigi jau šių metų vasarą Europos Komisija planuoja pasiūlyti kompleksinius sprendimus, kaip efektyviausiai siekti 55 proc. emisijų mažinimo tikslo.
„Pasiruošimo 55“ paketas iš esmės yra skirtas priderinti dabar egzistuojančius europinius teisės aktus prie naujų klimato tikslų ir ambicingojo Naujojo žaliojo kurso, apie kurį jau ne kartą rašė Europos žinios.
Taigi šis paketas tam tikra prasme yra ES žaliojo kurso dalis, kurio kertiniu akmeniu galima laikyti perėjimą prie žaliosios ekonomikos bei energetikos, iki 2050 metų ES pasiekus neutralumą klimato atžvilgiu.
Milžiniškas iššūkis
Komisijos laukia išties milžiniškas iššūkis ir sunkus darbas siekiant pertvarkyti ne tik klimato ir energetikos politikos sritis „Pasiruošimo 55“ pakete, tačiau ir konkretizuoti iniciatyvas tokiose srityse kaip skaitmenizacija, žemės ūkis, pramonė, prekyba (taip pat ir tarptautinė), mobilumas, konkurencingumas, darbo vietų kūrimas ir t. t.
Be to, visa tai reikės suderinti ne tik su valstybėmis narėmis, bet ir su armija pramonės kompanijų ir kitų rinkos dalyvių, lobistų, nevyriausybinių organizacijų bei kitų suinteresuotų šalių, su kuriomis šiuo metu vyksta intensyvūs debatai.
Šį grandiozinį darbą dar labiau apsunkina ES tebesiaubianti pandemija ir prisitaikymas prie jos padarinių. Tad Komisija iki vasaros turi ne tik atsižvelgti į visų aukščiau minėtų suinteresuotų šalių pastabas, tačiau taip pat atsižvelgti ir atsigavimo po pandemijos klausimus.
Klimato kaitos problema kaip jungiamoji grandis
Kadangi „Pasiruošimo 55“ paketas tiek savo apimtimi, tiek turiniu yra be galo platus, įvardyti svarbiausius jo aspektus yra išties nelengvas uždavinys. Svarbu akcentuoti, jog šio prisitaikymo prie naujų ES klimato tikslų paketo jungiamąja grandimi konceptualiai gali būti klimato kaitos problema.
Klimato kaita savo ruožtu įpareigoja veikti daugybėje tarpusavyje susijusių politikos sričių bei sektorių. Taigi ir iniciatyvos dėl klimato kaitos vienokia ar kitokia forma turėtų apimti kone kiekvieną europiečių gyvenimo sferą — nuo klimato ir energetikos iki darbo vietų kūrimo, nuo išmaniųjų (smart) pastatų iki vandeniliu varomų sunkvežimių.
Europos Komisijos planuose klimato ir energetikos politikos srityje numatyta peržiūrėti europinius teisės aktus, tokius kaip atsinaujinančių išteklių energetikos, energinio efektyvumo, mokesčių už energiją, pastatų, alternatyvių degalų infrastruktūros direktyvas, taip pat visą pluoštą taršos emisijas reguliuojančių dokumentų, vadinamąjį Trečiąjį energetikos paketą ir kt.
Įstatymų įstatymas
Kalbant apie teisės aktus, ypač klimato politikos srityje, negalima nepaminėti ir ES klimato įstatymo (European Climate Law), politikų ir žurnalistų jau spėto praminti įstatymų įstatymu (law of laws) — žodžiu, pačiu svarbiausiu klimato politikos teisės aktu ES.
Po ilgų derybų ES klimato įstatymas pagaliau turėtų teisiškai įtvirtinti „mažiausiai 55 proc.“ emisijų sumažinimo tikslą 2030 metams, lyginant su 1990 metų lygiu, taip pat — europinį klimato neutralumo tikslą 2050 metams.
Šiuo atveju įdomi ir kiek paslaptinga detalė yra ta, jog dar nesibaigus deryboms dėl emisijų mažinimo tikslo 2030 metams, Komisija, tarsi iš anksto žinodama, jau buvo paskelbusi apie „Pasiruošimo 55“ paketą, kuriame minimi būtent 55 proc., nors, tarkime, Europos Parlamentas pasisakė už 60 proc., o nevyriausybinės organizacijos — už 65 proc. tikslą.
Svarbiausios naujovės
Labai svarbus naujas „Pasiruošimo 55“ paketo aspektas, apie kurį diskutuoja politikai, ekspertai ir pramonės atstovai, yra vadinamosios prekybos emisijomis sistemos (Emissions Trading System) peržiūrėjimas, į ją įtraukiant pastatų šildymo ir transporto sektorius.
Vienas iš plačiausių užmojų, kalbant apie prekybą emisijomis, taip pat yra ir anglies dioksido pasienio reguliavimo mechanizmas (Carbon Border Adjustment Mechanism, CBAM), pagal kurį būtų apmokestinamas importas į ES iš mažiau klimato srityje ambicingų šalių.
Šie mokesčiai turėtų keliauti į europinį biudžetą kaip vadinamieji nuosavi ES ištekliai. Visgi kol kas nėra aišku, kaip šis mechanizmas veiktų praktikoje, juolab kad jis turi būti suderintas su Pasaulio prekybos organizacijos taisyklėmis.
„Pasiruošimas 55“ ir Naujasis žaliasis kursas
Kaip jau minėta, „Pasiruošimo 55“ paketas negali būti aptariamas atsietai nuo Naujojo žaliojo kurso. Galima sakyti, kad „Pasiruošimą 55“ vertinant tik kaip atskirą klimato ir energetikos politikos dokumentų, mechanizmų ir rekomendacijų rinkinį, jis nebetenka prasmės, nes visa dabartinė ES politika yra grįsta Naujuoju žaliuoju kursu, kuriame net patys žodžiai „naujas“, „žaliasis“ ir „kursas“ nurodo į kiekybiškai (klimato ir energetikos tikslai) ir kokybiškai (ištisa virtinė žaliųjų iniciatyvų) naują europinės politikos posūkį.
Esminiai žaliojo kurso principai yra kompleksinis požiūris, įvairių sričių politikų ir sektorių persiliejimas, bendradarbiavimas ir valstybių narių solidarumas.
Taigi bent jau neformaliai „Pasiruošimo 55“ paketas peržengia klimato ir energetikos politikos ribas. Tariant abstrakčiai, dėl europinių politikos sričių tarpusavio susietumo, keičiant vieną ar kelias ES reguliavimo sritis, pokyčiai tampa neišvengiami ir kitose.
Kompleksinis požiūris ir europinės politikos sričių susietumas
„Pasiruošimas 55“ vienokia ar kitokia forma planuoja apimti ar būti susijęs su daugybe sričių, pradedant atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra, energinio efektyvumo, transporto žalinimo klausimais ar prekyba emisijomis ir baigiant tokiomis sritimis kaip pramonės konkurencingumas ar žemės ūkis.
Kompleksinis požiūris iš esmės reiškia įvairių politikos sričių ir sektorių susietumą ar tam tikrą persiliejimą. Europinėje politikoje jau kuris laikas įprasta praktika tapo susieti klimato ir energetikos klausimus, tačiau šiuo metu judama dar toliau, integruojant vis daugiau politikos sričių.
Tarkime, teršalų apmokestinimas pramonei siejasi su konkurencingumu, o konkurencingumas — su prekybos politika ir valstybės pagalba. Kita vertus, konkurencingumo klausimai negali būti nagrinėjami atsietai nuo inovacijų, tokių kaip skaitmenizacija ir kitos naujos technologijos, o inovacijos savo ruožtu suteikia galimybę pereiti prie tvaresnės ir žalesnės energetikos bei aukštą pridėtinę vertę kuriančios ekonomikos. O stipri ekonomika neabejotinai suteikia pranašumų tarptautinėje arenoje.
Tvaraus vystymosi koncepcija
Galbūt kiek suprimityvinus minėtus įvairių europinės politikos sričių susietumo ir persiliejimo pavyzdžius galima sakyti, jog iš esmės šis europinės politikos persiliejimas remiasi tvaraus vystymosi koncepcija.
Tvaraus vystymosi esminis principas postuluoja, kad ekonominė plėtra, socialinė pažanga ir aplinkos apsauga neturi užgožti viena kitos ir eiti koja kojon.
Maža to, tokiu būdu susiejant skirtingas politikos sritis, būtina jas efektyviai ir protingai balansuoti — tarkime, idealiu atveju teršėjai turi būti apmokestinti, o taršos mokesčiai nukreipiami išimtinai į ekonomikos žalinimą ir dekarbonizaciją, tuo pat metu užtikrinant, kad taršos apmokestinimas netaptų regresiniais mokesčiais, kurių didžiausia našta kristų patiems skurdžiausiesiems.
Nebūtinai geriausi sprendimai?
Būtent tokių europinės politikos sričių susietumu ir protingu balansavimu grįstų sprendimų tiek iš „Pasiruošimo 55“ paketo, tiek iš kitų Naujojo žaliojo kurso iniciatyvų tikisi valstybės narės, privačios kompanijos, nevyriausybinės organizacijos ir patys ES piliečiai.
Tačiau svarbu pažymėti, kad šiuo atveju Europos Komisijos padėtis yra iš tiesų nepavydėtina, nesi būtent jai šiame etape tenka užduotis ne tik peržiūrėti ar parengti naujus teisės aktus (o tai savaime nemenkas iššūkis), bet ir suderinti 27 valstybių narių, šimtų lobistų, nevyriausybinių organizacijų ir kitų suinteresuotų šalių pastabas ir preferencijas.
Bėda šiuo atveju ta, jog tokia gausybė suinteresuotų šalių, savaime aišku, neretai turi ir kardinaliai priešingus, kartais netgi nesuderinamus interesus. Taigi šiuo atveju galima kelti klausimą, ar Komisija, vykdydama savo užduotis, neatsidurs tarsi tarp kūjo ir priekalo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, mat visų interesų suderinimas nebūtinai reiškia geriausių sprendimų priėmimą.
Esminiai klausimai, įgyvendinimas ir politinė valia
Taigi jau šiuo metu, rengdama „Pasiruošimo 55“ paketą, Komisija privalo užduoti sau aktualius klausimus. Pirmiausia tai, ar šio paketo mechanizmų iš tiesų pakaks pasiekti klimato neutralumą iki amžiaus vidurio, ar jis padės išlaisvinti investicijas, reikalingas klimato neutralumui pasiekti, ir kaip tai prisidės prie ekonomikos atsigavimo. Taip pat, kaip „Pasiruošimas 55“ paveiks Europos konkurencingumą, ypač tokiuose taršiuose sektoriuose kaip plieno, cemento, chemijos pramonė ar transportas?
Be šių klausimų, taip pat egzistuoja ir ištisa virtinė potencialių socialinio teisingumo problemų. Kad ir tokių, tarkim, kaip įgalinti įvairių sektorių bendradarbiavimą ir siekti solidarumo dėl bendrų tikslų, arba kaip lygiai pa(si)skirstyti valstybių narių pastangas, kad būtų išvengta geltonųjų liemenių stiliaus reakcijos, derinant greitų veiksmų klimato srityje poreikį su socialiniu teisingumu.
Tačiau, ko gero, daugiausia priklausys net ne nuo pačių paketo mechanizmų, o nuo to, kaip jie bus įgyvendinami. Tam, be į(si)pareigojimų, taip pat reikalinga ir tvirta politinė valia.