Apie koronaviruso padarinius pasaulio ekonomikai Europos žiniose jau esame rašę, tačiau, krizei užsitęsus, ekonomistai netruko griebtis už galvų ir sugriežtino savo prognozes.
Didžiosios depresijos scenarijus JAV?
Naujausi JAV duomenys rodo, kad pasaulio ekonomika šiuo metu yra patekusi į laisvojo kritimo būseną, o senieji ekonominiai ir politiniai modeliai šiuo atveju paprasčiausiai nebeveikia, — rašo JAV leidžiamo žurnalo Foreign Policy portalas.
Pandemijai įsibėgėjus ir pradėjus stoti ekonomikai, pirmieji stimulai, sprendžiant krizės keliamas problemas, buvo istorinių paralelių paieška — bandyta dairytis į 1914, 1929 ar 1941 metų laikotarpius. Tačiau, slenkant nebe pirmai karantino savaitei, tampa vis aiškiau, kad ekonominis šokas, kurį pasaulis išgyvena šiuo metu, yra beprecedentis ir su niekuo nesulyginamas. Tarkim, manoma, kad dėl koronaviruso pandemijos JAV ekonomika susitrauks net ketvirtadaliu, t. y. maždaug tiek pat kiek ir per Didžiąją depresiją. Visgi ekonomikos nuosmukis po 1929 m. krizės tęsėsi maždaug ketverius metus — tuo tarpu koronaviruso sukeltas ekonominis sprogimas, tikėtina, įvyks per ateinančius tris mėnesius, o tokio staigaus ekonominio šoko pasaulis, bent jau moderniais laikais, dar nėra regėjęs, ir tai iš tiesų gąsdina.
Dar kovo pradžioje nedarbo rodikliai JAV buvo rekordiškai žemi, o jau kovo pabaigoje išaugo maždaug iki 13 proc. — tai yra didžiausias nedarbas, užregistruotas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Kita vertus, tikslius JAV nedarbo rodiklius šiuo metu įvardyti gana sunku, nes tokio greito nedarbo augimo registravimas yra iš tiesų didelis iššūkis — registravimo sistema tiesiog nėra pritaikyta tokio tempo nedarbo augimo stebėjimui (nedarbas JAV auga beveik po 0,5 proc. per dieną, ir netgi prognozuojama, kad šių metų vasarą jis gali pasiekti 30 proc.).
Apokaliptinės prognozės likusiam Vakarų pasauliui
Deja, šios liūdnos žinios neapsiriboja JAV. Kitų Vakarų šalių ekonomika taip pat patiria daug didesnį ekonominį sukrėtimą nei buvo tikėtasi ir žiauresnį nuosmukį nei kada nors anksčiau — kai kurie ekonomikos ekspertai naujausias Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos prognozes net vadina apokaliptinėmis.
Įprastiniai verslo ciklai paprastai prasideda nuo nepastovesnių ekonomikos sektorių, tokių kaip nekilnojamasis turtas, statybos ar sunkioji inžinerija, kuri stipriai priklauso nuo investicijų, taip pat nuo rinkos segmentų, kuriems galioja globali konkurencija, pvz., transporto priemonių pramonės. Šiuose sektoriuose dirba maždaug ketvirtadalis visų darbuotojų, be to, pastarųjų sektorių nuosmukis persiduoda ir likusiai rinkos daliai.
Dėl pandemijos apmirusi ekonomika tiesiogiai veikia ir paslaugų sektorių — mažmeninę prekybą, švietimą, pramogas, restoranų verslą ir kt. Daugybė Europos ekonomikų siekia švelninti tokius ekonominio nuosmukio padarinius subsidijuodamos trumpalaikį darbą. Iš esmės tai gali pristabdyti staigų nedarbo augimą, tačiau ne visur. Tarkime, Šiaurės Italija nėra vien tik turistų lankomi kurortai — šis regionas generuoja maždaug 50 proc. Italijos BVP. Be kita ko, prognozuojama, kad nuo eksporto smarkiai priklausančios Vokietijos BVP kris daugiau nei Jungtinių Valstijų. Paradoksalu, tačiau nuo koronaviruso sukeltos krizės taip pat smarkiai nukentėjo ir Japonija, nors paties viruso poveikis šioje šalyje vertinamas kaip vidutinis.
Krizės pasekmės didžiosioms Rytų valstybėms
Nors Kinija buvo pirmoji valstybė dėl pandemijos pradėjusi stabdyti ekonominę veiklą dar sausio 23 dieną, ir šiuo metu jau grįžta prie normalaus gyvenimo, naujausi oficialūs duomenys rodo, kad nedarbas šioje šalyje siekia daugiau nei 6 proc. Tai yra didžiausias nedarbo rodiklis Kinijoje nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio, kai, Kinijos komunistų partijai nenoriai pripažinus, jog nedarbas visgi nėra vien tik kapitalistinio pasaulio problema, buvo pradėta rinkti nedarbo statistika.
Vis dėlto, kaip jau ne kartą pademonstravo su Kinijos statistika susijusi praktika, vargu ar galima pasitikėti šiais oficialiais rodikliais, taigi krizė Kinijoje greičiausiai yra daug didesnio masto — teigiama, jog neoficialiais duomenimis darbo neteko net 205 mln. darbuotojų, o tai daugiau nei ketvirtadalis visų Kinijoje dirbančių žmonių.
Tuo tarpu Indijoje iš 471 mln. darbuotojų tik 19 proc. yra apdrausti socialiniu draudimu, maždaug du trečdaliai dirbančiųjų apskritai neturi oficialių darbo sutarčių, o mažiausiai 100 mln. darbuotojų yra migrantai, daugelis kurių, paskelbus karantiną, buvo išsiųsti atgal į savo kaimus. Portalo Foreign Policy vertinimu, nuo nepriklausomybės paskelbimo 1947 m. Indijoje nėra nutikę nieko panašaus.
Beprecedenčiai pokyčiai
Tokį globalų ekonomikos nuosmukį beprecedenčiu galima vadinti ne tik dėl jo masto, bet ir dėl dar keleto priežasčių. Pirma, šį sykį ekonomikos nuosmukis nėra sukeltas finansinės krizės. Antra, jis taip pat nėra ir tiesioginis pandemijos rezultatas, o greičiau sąmoningas politinis pasirinkimas, kuris pats savaime yra radikali naujovė. Kaip pasirodė, ekonomiką sustabdyti yra kur kas lengviau nei ją stimuliuoti, tačiau net ir kalbant apie pastangas sušvelninti krizės poveikį, jos taip pat neturi istorinio precedento.
Portalo Foreign Policy duomenimis, JAV ekonomikos gaivinimo paketas, dėl kurio buvo susitarta jau po kelių dienų nuo karantino paskelbimo, yra pats didžiausias Amerikos istorijoje taikos metu. Panašiai elgiasi ir likęs Vakarų pasaulis — tarkime, fiskaliniu požiūriu konservatyvi Vokietija paskelbė ekstremalią situaciją ir panaikino ribas valstybiniam skolinimuisi, o Ispanija paskelbė apie visuotinių bazinių pajamų įvedimą. Apskritai galima teigti, jog šiuo metu esame didžiausių kompleksinių fiskalinių iniciatyvų nuo pat Antrojo pasaulinio karo liudininkai, ir, panašu, kad pirmojo (ir kol kas vienintelio) jų raundo krizės suvaldymui gali ir nepakakti.
Kita vertus, ironiška tai, kad kuo ilgiau pasaulio ekonomika bus blokuojama dėl žmonių sveikatos ir gyvybių, tuo labiau krizė gilės, keldama pavojų tų pačių žmonių gerovei, ir tuo lėtesnis bus ekonomikos atsigavimas. Nors, tarkime, Kinijoje įprasta ekonominė veikla po truputį atsigauna, atsižvelgiant į antrosios ir trečiosios pandemijos protrūkio bangos riziką, realiai nėra aišku, kada gi pagaliau bus iš tiesų saugu grįžti prie normalaus gyvenimo tempo. Net ir nepaisant dramatiško medicinos proveržio, tam tikri suvaržymai (įskaitant ir judėjimo apribojimus) greičiausiai turės išlikti. Taigi bent jau šiuo metu panašu, kad ekonomikos atsigavimas užsitęs, o tai savo ruožtu kelia rimtų abejonių dėl daugelio politikų prognozuoto vadinamojo „V formos nuosmukio“, po kurio staigiai smukusi ekonomika, pritaikius atitinkamas skatinamąsias priemones, esą turėtų vėl atšokti atgal.
Pagirios po koronos vakarėlio
Net ir grįžus prie iki tol buvusio gamybos ir užimtumo lygio, ateinančiu metu pasaulis susidurs su savotiškomis pagiriomis po audringo koronos vakarėlio. Paradoksalu, tačiau, ištikus krizei, dėl pinigų susitarti būna gana lengva. Visgi nemažiau svarbu atsižvelgti ir į tai, kad pirmą kartą nuo to laiko, kai po Antrojo pasaulinio karo atsirado reliatyviai patikimi BVP skaičiavimai, ištisas globalaus ekonominio vystymosi modelis buvo sustabdytas brutaliuoju būdu. Taigi, panašu, kad pasaulis krizės metu susidurs su, ko gero, didžiausiu valstybių įsiskolinimu per visą taikos laikotarpį, o po to netruks ateiti ir minėtosios koronos pagirios, kai skolas galiausiai teks padengti mažinant valstybių išlaidas ir/ar didinant mokesčius.
Visgi istorija demonstruoja, kad tam esama ir radikalesnių alternatyvų. Viena jų — staigus infliacijos spurtas, tačiau sunku pasakyti, kaip tai realiai atrodytų praktikoje, juolab atsižvelgiant į vyraujančias ekonomines sąlygas. Kita alternatyva — atleidimas nuo skolų, arba, kitaip tariant, viešas defoltas (kas nebūtų labai drastiška, jei tai paveiktų tik centriniuose bankuose laikomas skolas). Taipogi yra siūlymų, jog būtų paprasčiau, jei centriniai bankai nustotų pirkti valstybių skolas, o tiesiog kredituotų vyriausybes milžiniškais grynųjų pinigų balansais.
Būtent tai darysiantis balandžio 9 dieną paskelbė Anglijos bankas. Tai reiškia, kad šis centrinis bankas tiesiog paprasčiausiai spausdina pinigus, o tai, kad tokių priemonių buvo imtasi vadovaujant konservatyviai vyriausybei, tik patvirtina situacijos rimtumą. Taip pat gan simptomiška tai, kad tokia Anglijos banko strategija, užuot sukėlusi tam tikrą chaosą, pasipiktinimą ar paniką, finansų rinkas viso labo tik privertė pagūžčioti pečiais — taigi, panašu, kad rinkos (pamatuotas ar ne visai pamatuotas) viltis yra linkusios dėti į centrinius bankus. Nors toks požiūris galbūt ir yra naudingas kovojant su krizės pasekmėmis, visgi panašu, kad ramybės tikėtis ilgainiui neverta, o, neilgai trukus, mes išgirsime politikų kalbas apie „finansinį tvarumą“ ir „skolų naštą“.
Tekstas parengtas pagal portale Foreign Policy publikuotą straipsnį:
Tooze, A. The Normal Economy Is Never Coming Back. Foreign Policy. April 9, 2020.