Praeitą savaitę JAE, Dubajuje, prasidėjo 28-oji Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos ir penktoji jos integralios dalies – Paryžiaus susitarimo – šalių konferencija. Renginys startavo ketvirtadienį, lapkričio 30 dieną, ir truks dvi savaites.
2015 metais Paryžiuje įvykusioje 21-ojoje klimato konferencijoje pasaulio valstybės sutarė palaikyti pasaulinį vidutinės temperatūros kilimą žemiau 2 laipsnių pagal Celsijų, lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu, ir dėti pastangas siekiant jį apriboti iki 1,5 laipsnio.
Mokslininkai teigia, kad norint pasiekti šį tikslą jau iki 2030 metų išmetamųjų teršalų kiekis turėtų būti sumažintas beveik perpus, o iki 2050 metų tam būtina globaliu mastu pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu. Tam reikėtų atsisakyti arba drastiškai sumažinti iškastinio kuro naudojimą energetikoje, transporte, pramonėje ir kitose srityse.
Tačiau iki renginio likus vos keletui dienų, svarbiausias pasaulio viršūnių klimato susitikimas pateko į skandalą, kuomet nutekinti dokumentai atskleidė, kad konferencijai šiai metais pirmininkaujantys JAE planavo pasinaudoti savo, kaip renginio šeimininkų, padėtimi tam, kad aptartų potencialius iškastinio kuro susitarimus su renginyje dalyvaujančiomis šalimis.
Tokia graudžiai ironiška situacija demonstruoja, kad, nepaisant optimistinių deklaratyvaus turinio pareiškimų, pasaulis nėra pasiruošęs atsisakyti iškastinio kuro ir „kovoja“ su klimato kaita daugiausia tik kalbomis.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu
Nutekintuose dokumentuose, kuriuos praeitą pirmadienį, lapkričio 27 dieną, bendradarbiaudamas su BBC paskelbė Klimato ataskaitų centras (Centre for Climate Reporting), išdėstyti šių metų klimato konferencijai pirmininkaujančio Sultano Al Jabero planai daugiau nei tuzinui valstybių siūlyti naujus naftos ir gamtinių dujų projektus su Nacionaline Abu Dabio naftos kompanija (Abu Dhabi National Oil Company).
Žinoma, šių metų renginio pirmininkas nutekintuose dokumentuose atskleistą skandalingą informaciją apie organizuotas diskusijas dėl iškastinio kuro susitarimų suskubo paneigti, pavadinęs ją bandymais pakenkti JAE pirmininkavimui 28-ajai klimato konferencijai. Tačiau, renginiui jau prasidėjus, jis nedviprasmiškai pareiškė, kad iškastinio kuro vaidmuo turėtų būti įtrauktas į baigiamąjį klimato konferencijos dokumentą.
Faktai šiuo atveju kalba patys už save – JAE yra viena iš daugiausiai naftos pasaulyje eksportuojančių šalių, o šių metų klimato konferencijos pirmininkas S. Al Jaberas greta darbo JAE pramonės ir pažangiųjų technologijų ministru bei JAE specialiuoju klimato kaitos įgaliotiniu taip pat eina (būtų juokinga, jei nebūtų graudu) ir jau minėtos Abu Dabio nacionalinės naftos kompanijos vadovo pareigas. Be to, britų dienraščiui The Guardian S. Al Jaberas yra gan ciniškai pareiškęs, jog dar niekada istorijoje klimato konferencijos pirmininkas nėra konfrontavęs su naftos pramone, jau nekalbant apie tai, kuomet pastarasis yra naftos kompanijos vadovas.
Šių metu pavasarį S. Al Jaberas taip pat buvo apkaltintas žaliuoju smegenų plovimu (greenwashing) redaguojant Vikipediją, kad būtų palankiai pavaizduotas kaip žaliosios energijos šalininkas, tuo pat metu sumenkinant jo veiklą iškastinio kuro pramonėje. Teigiama, kad Vikipedijos redaktoriai gavo pasiūlymą pašalinti nuorodą į kelių milijardų dolerių vertės susitarimą dėl naftotiekio, kurį jis pasirašė 2019 metais.
Pačioje Vikipedijoje teigiama, kad Abu Dabio nacionalinė naftos kompanija netgi sumokėjo už tai, kad Vikipedijos straipsniuose nebūtų minimas konkretus susitarimas su JAV kompanijomis dėl naftotiekių infrastruktūros, nurodant, kad S. Al Jaberas tiesiog „pritraukė investicijas“. Vikipedijoje taip pat pateikta informacija, kad jos straipsnius redagavo neįvardytas šių metų klimato konferencijos komandos narys, tačiau pati komanda į klausimus dėl tokių kaltinimų nesureagavo.
Paryžiaus klimato susitarimas
Kasmet vykstančios aukščiausio lygio pasaulio lyderių klimato konferencijos iš esmės yra skirtos deryboms, per kurias yra aptariami JT Bendrojoje klimato kaitos konvencijoje ir jos Paryžiaus susitarime išdėstyti į(si)pareigojimai, taip pat jų įgyvendinimo pažanga. Vadovaujantis Paryžiaus susitarimo 14-uoju straipsniu, šių metų klimato konferencijoje pirmą kartą pristatoma pasaulinės pažangos klimato politikos srityje apžvalga (Global Stocktake), kurios tikslas – informuoti šalis apie progresą siekiant susitarimo tikslų, įskaitant, bet neapsiribojant, pasaulinės temperatūros kilimo apribojimu iki 1,5 laipsnių, lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu.
Svarbu paminėti, jog Paryžiaus susitarimas yra globali teisiškai įpareigojanti tarptautinė sutartis, kurią, 2023 metų pradžios duomenimis, buvo ratifikavę 195 šalys, į aplinką išmetančios daugiau nei 98 proc. viso pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
Paryžiaus susitarimo nėra ratifikavęs tik Iranas, globaliu mastu į aplinką išmetantis apie 2 proc. šiltnamio dujų, taip dar dvi Vidurio Rytų regiono valstybės Libija ir Jemenas. Tiesa, JAV prezidento pareigas einant Donaldui Trumpui, 2020-aisiais iš susitarimo buvo pasitraukusios vienos didžiausių pasaulyje teršėjų – JAV, tačiau prezidentu išrinkus Joe Bideną, po metų ir vėl sugrįžo (beje, tokia situacija gali ir vėl pasikartoti, ateinančių metų JAV prezidento rinkimus laimėjus D. Trumpui).
Paryžiaus klimato susitarimo įgyvendinimas remiasi kas penkerius metus atnaujinamais šalių nacionaliniais klimato veiksmų planais. Šiuose planuose šalys išdėsto savo veiksmus, kurių žada imtis siekdamos sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, taip pat atsparumo klimato kaitai didinimo bei prisitaikymo prie jos poveikio priemones. Siekiant efektyviau planuoti pastangas siekiant ilgalaikių klimato tikslų, Paryžiaus susitarimu šalys taip pat skatinamos sudaryti ilgalaikes strategijas, kurios, skirtingai nuo nacionalinių klimato veiksmų planų, nėra teisiškai privalomos.
Naujausiose JT tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (UN Intergovernmental Panel on Climate Change) mokslininkų išvadose skelbiama, jog, siekiant išvengti blogiausių klimato kaitos padarinių, įskaitant dažnesnes ir intensyvesnes sausras, karščio bangas, liūtis ir potvynius, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, lyginant 2019 metais, reikia sumažinti net 43 proc. dar iki 2030 metų, o jau 2050 metais – globaliu mastu pasiekti klimato neutralumą (šiltnamio dujų emisijos iki amžiaus vidurio turėtų būti kuo arčiau nulinių, o likęs jų kiekis iš atmosferos turėtų būti pašalintas – pvz., absorbuotas miškų).
Įsipareigojimų nesilaiko nei viena šalis
Paryžiaus klimato susitarimo oficiali formuluotė skelbia, jog pagrindinis šio dokumento tikslas yra palaikyti vidutinės pasaulinės temperatūros kilimą „gerokai žemiau 2 laipsnių“, lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu, tačiau „dėti pastangas [jį] apriboti iki 1,5 laipsnio“. Susitarimo tekstas aiškiai neapibrėžia laikotarpio, iki kurio tai turėtų būti atlikta, tačiau, klimato mokslininkų teigimu, norint pasiekti šiuos tikslus, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos pasauliniu mastu piką turėtų pasiekti vėliausiai 2025 metais – tuo tarpu klimato neutralumas, kaip jau minėta, turėtų būti pasiektas jau 2050-aisiais.
Tokios optimistinės mokslo rekomendacijos kiekvieną iškastinio kuro reikšmę, pasaulio valstybių klimato iniciatyvas ir patį klimato kaitos reiškinį bent kiek realistiškiau vertinantį žmogų verčia ironiškai nusišypsoti. Vertinant dabartinius Paryžiaus susitarimo šalių nacionalinius klimato veiksmų planus, iki 2030 metų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis pasaulyje, lyginant su 2010 metais, padidės beveik 9 proc.
Internetinėje platformoje Climate Action Tracker pateikiama glausta informacija apie tai, kaip pasaulio valstybėms sekasi įgyvendinti Paryžiaus susitarimą. Nerimą kelia tai, kad šių metų gruodžio pradžios duomenimis, nei vienos šalies įsipareigojimai nėra pakankami siekiant pagrindinio susitarimo tikslo klimato šilimą apriboti iki 1,5 laipsnio, ir tik devynių valstybių įsipareigojimai platformoje įvertinti kaip „beveik pakankami“. Šios šalys yra Butanas, Gambija, Etiopija, Kenija, Kosta Rika, Nepalas, Nigerija, Marokas ir vienintelė turtinga Europos žemyno šalis Norvegija.
Vienų iš didžiausių pasaulyje teršėjų – JAV, Brazilijos, Japonijos, Vokietijos (taip pat ir ES) – klimato įsipareigojimai Climate Action Tracker vertinami kaip tiesiog „nepakankami“. Tuo tarpu gerokai prasčiau sekasi didžiausiai pasaulio teršėjai Kinijai, trečią vietą pasaulyje pagal šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas užimančiai Indijai, šeštąją – Indonezijai, taip pat Egiptui, Kanadai, Naujajai Zelandijai ir Pietų Korėjai – jų klimato įsipareigojimai vertinami kaip „smarkiai nepakankami“.
Tuo tarpu valstybių grupę, kurių įsipareigojimai Climate Action Tracker platformoje įvertinti kaip „kritiškai nepakankami“, sudaro tokios šalys kaip Iranas (kuris, kaip jau minėta, nėra ratifikavęs Paryžiaus klimato susitarimo), Argentina ir Meksika, šių metų klimato konferencijos šeimininkai JAE, taip pat kaimyninė Saudo Arabija, Rusija, Singapūras, Tailandas, Turkija ir Vietnamas.
Apie konkrečius šių metų klimato konferencijos pasiekimus skaitykite kituose Europos žinių tekstuose.