Pasakojimai, kuriuos žmonės sau pasakoja apie pasaulį, labai dažnai tampa išsipildančiomis pranašystėmis. Kuo ilgiau ką nors kartoji, tuo labiau tai ima atrodyti savaime suprantama, neabejotina ir galiausiai ima lemti žmonių pasirinkimus. Vienas iš tokių pasakojimų, nesitraukiančių iš Lietuvos viešosios erdvės, yra dviejų sąjungų sugretinimas: buvusios Tarybų (Sovietų) Sąjungos ir Europos Sąjungos. Kalbu ne apie analitinį palyginimą. Lyginamosios studijos yra vienas iš politikos mokslų metodų, ir lyginti įvairias sistemas yra netgi labai sveikintinas dalykas. Problema yra psichologinis, emocinis abiejų tapatinimas, kurio esmė ta, jog neigiami vaizdiniai, susiję su sovietinės tikrovės patirtimi, perkeliami į ES. Perkeliami nesusimąstant, kiek tokie sugretinimai adekvatūs. Beje, būtent rimti lyginamieji tyrimai labai praverstų dekonstruojant tokią retoriką.
Konkretus pavyzdys. Kai Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, smerkiančią Lenkijos įstatymą, kuriuo kriminalizuojamas lytinis švietimas, V. Radžvilas savo feisbuko paskyroje paskelbė štai tokį komentarą: „Visi kiti parodė, kas šiandien iš tikrųjų yra Lietuvos valstybė ir jos atstovai. Jie Europos parlamente elgiasi lygiai taip pat, kaip SSRS Aukščiausioje Taryboje elgdavosi LSSR pasiuntiniai — bailios marionetės, klusniai kilnodavusios rankas už Kremliuje štampuojamus įstatymus. Niekas nesikeičia: Maskvos padlaižiai virto Briuselio klapčiukais. Pasirodo, atkurta valstybė savaime nepanaikino vergo geno — šis tik mutuoja ir sėkmingai perduodamas veikia toliau.“ Kodėl negalėjo tiesiog parašyti, kad nesutinka su rezoliucija? Įstatymų leidyboje susiduria skirtingos pasaulėžiūros, tad visiškai natūralu, jei vieniems priimtinas sprendimas kitiems atrodo ydingas, neteisingas ar netgi iškrypėliškas. Ko tik nebūna! Stipri retorika neatsiejama nuo politinių kovų.
Bet kodėl gi reikia aiškinti Lietuvos europarlamentarų balsavimą per šitokią „sovietinio paklusnumo“ prizmę? Į ką apeliuoja tokia retorika? Pirmiausia į labai sunkią, skausmingą praeitį. Valstybingumo netektis, kultūros suniokojimas, daugybės šeimų tragedijos, trėmimai, konclageriai, kankinimai KGB, persekiojimai už tikėjimą, psichologinis ir fizinis smurtas — visa tai telpa vienoje santrumpoje: SSRS. Ir dar primenama, kad sovietinio režimo veikimas neapsiėjo be išdavikiško pačios Lietuvos atstovų bendradarbiavimo. Iš štai visas pyktis dėl skriaudos ir skausmas dėl savųjų išdavystės, neviltis dėl patirto pasyvumo — visas šis neigiamas krūvis nukreipiamas į Europos Sąjungą. Juo labiau, kad minimi įvykiai jau yra pakankamai nutolę laike. Jie dar pakankamai arti, kad neigiamas įspūdis dar būtų gyvas, bet konkretūs prisiminimai jau nublankę, ir tokio sugretinimo neadekvatumą gali įžiūrėti tik tas, kas nesivadovauja vien įspūdžiais, bet geba sustoti ir gretinti objektyvius faktus.
Dar vienas tokios retorikos „privalumas“ yra tas, kad nukreipiamas dėmesys nuo diskusijos turinio. Paprastas nepritarimas kuriai nors pozicijai ne tik nėra pakankamai paveikus emociškai, bet dar ir reikalauja argumentų. Pripažinus, kad Lietuvos europarlamentarai balsavo už rezoliuciją nuoširdžiai, iš įsitikinimo, teks pradėti su jais diskusiją. Laimėti diskusijoje nėra lengva. O štai sukelti emocinę bangą, susiejant savo nepritarimą su skausmingomis žmonių patirtimis, yra mažiausiai pastangų reikalaujantis, bet labai paveikus metodas. Kitaip tariant, tai yra manipuliavimas atmintimi. Betgi jokie šūkiai apie norą apginti krikščioniškas ar tautines vertybes negali šito pateisinti. Kokiu būdu netiesa galėtų pasitarnauti tiesos gynimui?
Aistros dėl svetimų konfliktų
Šis dviejų sąjungų panašumo naratyvas pasireiškia ir tada, kai palaikomos šalys narės, konfliktuojančios su ES. Visiškai suprantu, kad tų šalių sprendimus ir pozicijas galima palaikyti. Tai ne problema. Problema yra tų nesutarimų gretinimas su mūsų kova prieš Sovietų Sąjungą.
Komentaras iš feisbuko apie Brexitą: „Jei pastaruoju metu skaitei lietuvišką ir užsienio liberalią meinstryminę žiniasklaidą, galėjai susidaryti įspūdį, kad britai balsuodami dėl iš stojimo iš ES nesuprato ką daro, kad tie, kurie balsavo už išstojimą, buvo apgauti demagogų politikų, kad beveik niekas JK iš tiesų nenori brexito, kad verslas bėga iš JK, kad Borisas Johnsonas yra nevykėlis politikierius, pajėgus tik rengti politinius cirkus ir t. t. (beje, labai panašus naratyvas sovietinėje spaudoje buvo apie Lietuvos nepriklausomybės pastangas).“ Ir tokių komentarų galima rasti ne vieną.
Suprantu, kad yra žmonių, kuriems britų sprendimas išeiti iš ES atrodo teisingas. Aš šiuo klausimu neturiu nuomonės, nežinau, ar jiems geriau pavyks tvarkytis būnant atskirai. Euroskeptikai, kaip ir euroentuziastai, turi savų argumentų. Čia įspūdinga tai, kad į JK adresuojamą „meinstryminę“ kritiką neatsakoma, bet ji tiesiog nurašoma kaip naratyvas, tiek pat patikimas kaip ir sovietinė propaganda. Ar palaikymas Brexitui remiasi politinės ir ekonominės situacijos analize? Ne, akcentas yra tai, kad jie „kovoja už laisvę“. Tas pats komentuotojas, atsakydamas į klausimą, kas bendra tarp Sovietų Sąjungos ir ES, rašo: „Sąjunga, kuri pasitelkdama savo galią daro viską, kad dirbtinai pablogintų padėti tų, kurie nori iš jos išeiti, nėra laisva sąjunga. Šiandien žiniasklaida jau atvirai rašo apie tai, kad Briuselio derybininkams buvo duota užduotis daryti viską, kad susitarimas su JK dėl išstojimo būtų kuo nenaudingesnis JK ir kuo sunkiau pakeliamas, kad galiausiai britai būtų priversti persigalvoti. Britai yra laisvę mylinti nacija. Bet jiems kažkodėl pastaruoju metu nebeatrodė, kad buvimas ES daro juos laisvesnius.“
Ko gero, reikia priminti tokių komentarų autoriams, kad britai savo noru įstojo į ES, nes manė tai būsiant jiems naudinga. Netgi per kelis bandymus. Pirmuosius buvo užblokavęs prancūzų lyderis generolas de Gaulle‘is. Gyventi pagal savo paties priimtą sprendimą ir yra laisvės išraiška. Dabar jie apsigalvojo… Tiesa, referendumas laimėtas labai nedidele persvara, tad ne visiems jiems atrodo, kad jie ES nelaisvi. Bet kuriuo atveju, niekas prieš juos tankų nesiuntė ir nedraudė apsigalvoti. Ar buvo trukdymų? Galbūt. Kiekvienos derybos yra interesų derinimas, ir kai kurie žmonės gali imtis pačių įvairiausių manipuliacijų norimam rezultatui pasiekti. Bet ar teisinga lyginti šiuodu atvejus? Vienoje pusėje turim totalitarinį režimą, kuris prievarta aneksuoja kaimynines šalis, paskui kelis dešimtmečius meluoja, kad ten visi tarp lygių lygūs ir laisvi, o panorėjusių išeiti nesutriuškina karine jėga tik todėl, kad pats jau yra nusilpęs. Kitoje pusėje yra ekonominė politinė sąjunga, turinti ne itin daug sprendimo galių valstybių vidaus ir užsienio politikoje, sąjunga, į kurią šalys susibūrė savo noru, ir kurioje, vienai šaliai panorėjus išeiti, atsiranda jėgų, kurios tam priešinasi. Kiek yra žmonių Lietuvoje palankiai žiūrinčių į Brexitą tik todėl, kad jiems tai spontaniškai asocijuojasi su mūsų išėjimu iš SSRS? Kartais netgi pagalvoju, kad jeigu ES nesivadintų „sąjunga“, jie kiek kitaip reaguotų.
Panašiai yra ir su Lenkijos palaikymu. Viena iš tokio palaikymo priežasčių, žinoma, yra lytinio švietimo ir tradicijų klausimas. Visiškai nepritariu tam, kaip lenkai bando spręsti problemą. Vertybės negali būti primetamos teismais. Taip pat nepritarčiau, jeigu būtų taikomos bausmės, tarkim, gydytojams, kurie dėl įsitikinimo atsisakytų daryti abortus, ar valstybės tarnautojams, kurie dėl savo pažiūrų atsisakytų patvirtinti gėjų santuoką, taip nepritariu ir tam, kad kas nors būtų teisiamas už savo pažiūrų išdėstymą mokiniams. Jeigu tos pažiūros jums nepatinka, jūs visada turite galimybę savo vaikams argumentuotai paaiškinti savąsias. Kiekvienas, kuris tikisi tolerancijos ir laisvės, turi pats gerbti kito laisvę. Laisvė tikėti ir laisvė netikėti, laisvė gyventi pagal savo įsitikinimus turėtų būti vienodai prieinama visiems. Bėda ta, kad kalbos apie tradicines vertybes užgožia kitą, giluminį Lenkijos konfliktą su ES. Tai įstatymo viršenybės klausimas.
Dabartinė valdančioji Lenkijos partija „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) siekia įgyvendinti teismų reformas, kurios prieštarauja įstatymo viršenybės ir teismų nepriklausomybės principui. Gruodžio 17 dieną Lenkijos Aukščiausiasis Teismas išplatino pareiškimą, kuriame sakoma, kad įvykdžius tokią reformą, ES institucijos turėtų įsikišti, ir galiausiai tai atvestų prie to, kad Lenkija būtų priversta išeiti iš ES. Priežastis labai paprasta: prieštaravimas tarp ES teisės ir Lenkijos įstatymų. Mūsų naujasis prezidentas su pirmuoju vizitu aplankė Lenkiją ir paskubėjo pažadėti jai Lietuvos palaikymą. Geri santykiai su kaimyne, žinoma, svarbu, bet gal ne bet kokia kaina. Juo labiau nereikėtų taip neapdairiai švaistytis pažadais vien todėl, kad jie patinka daliai rinkėjų. Tiems, kurių vaizduotėje Lenkijos nesutarimai su ES pažadina vienos respublikos kovos prieš laisvę varžančią Sąjungą vaizdinius. Ir tada jau nebemąstoma apie konflikto turinį. Lieka tik spontaniškas palaikymas „skriaudžiamajam“. O juk nepriklausomi teismai kaip tik ir yra laisvės garantas. Kaip tik todėl Honkonge jau pusę metų nerimsta protestai. Ten žmonės suvokia, kad nepriklausoma teisinė sistema yra paskutinis barjeras, saugantis nuo totalitarinio režimo. Betgi dalis mūsų tautiečių palaiko Lenkiją, Vengriją ar JK tik todėl, kad jų sąmonėje bet koks priklausymas bet kuriai sąjungai asocijuojasi su mūsų priklausymo SSRS patirtimi. Tuo naudojasi žmonės, kurie galbūt tiesiog nesugalvodami, kaip veiksmingiau apginti jiems brangias vertybes, apeliuoja į tokius vaizdinius ir tokiu būdu juos stiprina.
Kad viskas būtų gražu
Yra dar viena įdomi nepasitenkinimo ES priežastis: ji nesukūrė rojaus Lietuvos žemėje. Ne už tokią Lietuvą kovojom! Ką tai reiškia? Ar kad Lietuva neatitinka vaizdinio, kurį buvom susidarę, kai ėjome į kovą? O galbūt ir nebuvo jokio apibrėžto vaizdinio, tik norėjosi kažko didelio ir gražaus. Dažno nusivylimo priežastis yra nepamatuoti, naivūs lūkesčiai. Ir ant žemės sugrąžinantis atradimas, kad dideli ir gražūs tikslai pasiekiami ilgu ir sunkiu darbu, nuolatinėmis pastangomis, diskusijomis su kitaminčiais, amžina kova su korupcija ir neteisybe.
Iš komentaro feisbuko diskusijoje dėl vienos besikuriančios partijos programos: „Ar kas klausė savęs ir kitų, kokia yra mūsų valstybės gyvenimo programa, kai reikėjo eiti ginti parlamento sausio 13-ąją, ar susikabinti rankomis Baltijos kelyje. Dabar iš esmės esame tokioje skylėje, kad reikia ne mažesnio dvasinio-tautinio-emocinio pakilimo, kad pagaliau imtumėmės kapstytis iš visokeriopo dugno.“
Tiesą sakant, programa buvo. Žinojom, kad norim nepriklausomos Lietuvos, demokratiškos santvarkos, integracijos į Europą ir NATO. Ir viso to pasiekėme. Na taip, problemų yra, ir netgi labai rimtų. Bet ar sąžiningai mąstantis žmogus gali prilyginti dabartinę situaciją tam, ką mes išgyvenome aną sausio 13-ąją? Ar tikrai esame „visokeriopame dugne“? Ir svarbiausia, ar išsikapstymui iš dugno (visokeriopas jis ar ne) reikia to paties, ko reikėjo išeinant iš SSRS? Ar tikrai problemos, su kuriomis susiduriame Europos Sąjungoje yra tos pačios prigimties kaip problemos buvusios Sovietų Sąjungoje? Toks gretinimas ne tik iškreipia tikrųjų problemų priežasčių suvokimą. Kaip tada buvo daugybė žmonių entuziastingai tikinčių, kad užtenka išsivaduoti, ir gyvenimas taps puikus, taip ir dabar nestinga svajojančių apie kažkokią maginę formulę, kuri viską išspręstų automatiškai. Galvojančių, kad kažkas kitas, kažkokia išorinė jėga mums trukdo ir tik todėl gyvename ne taip puikiai, kaip norėtųsi.
Kad žodis nesugrįžtų jaučiu
Žinoma, gal neverta perdėm sureikšminti to dviejų sąjungų panašumo naratyvo. Bet visiškai nepaisyti jo yra rizikinga. Jis turi galią mobilizuoti nemažą dalį nepatenkintųjų. Ir įkalinti juos toje retorikoje taip, kad jie nebegirdės jokių argumentų, diskusija taps beveik neįmanoma. Tie, kas naudoja tokią retoriką savo tikslams, elgiasi nesąžiningai ir neatsakingai. Jie maitina trumparegį nacionalizmą ir neracionalų priešiškumą tai sąjungai, kuri mums visokeriopai naudinga. Mūsų laisvei taip pat. Paliktas be solidaus atsakymo, be blaivios dekonstrukcijos, tasai naratyvas pamažu formuoja nemažos dalies žmonių įsivaizdavimus apie Lietuvos narystę ES, ir tie įsivaizdavimai gali tapti rimtų problemų šaltiniu jau per kitų metų rinkimus.