Pirmojoje ir antrojoje šio straipsnių ciklo dalyse buvo aptarti iki šiol prieštaringai vertinamo „Nord Stream 2“ dujotiekio tiesimo motyvai, šio projekto poveikis Europos Sąjungos energetiniams interesams ir gana painus su juo vienaip ar kitaip susijusių valstybių interesų voratinklis. Šioje paskutinėje dalyje pamėginsiu pasigilinti į teisinius „Nord Stream 2“ projekto vystymo niuansus. Jie savo ruožtu gali padėti geriau suvokti šio dujotiekio ateities perspektyvas, kurios, kaip aiškėja pastaruoju metu, gali būti pakankamai niūrios.
Teisinių niuansų voratinklis
Šalia daugybės tarpusavyje persipynusių su „Nord Stream 2“ susijusių geopolitinių ir komercinių interesų taip pat egzistuoja ir ne mažiau painus teisinių niuansų voratinklis, kurį perprasti itin svarbu, norint geriau suvokti, koks likimas ateityje galimai laukia tiek dujotiekio, tiek kompanijos „Gazprom“, tiek pačios Rusijos.
Ko gero, pats svarbiausias iš šių teisinių niuansų yra Vokietijos energetikos reguliatoriaus Federalinės tinklų agentūros (Bundesnetzagentur, BNetzA) gegužės 15 d. sprendimas, jog „Nord Stream 2“ dujotiekiui nebus taikoma išimtis pagal vadinamąją ES dujų direktyvą.
Kaip jau rašė Europos žinios, pagal šią direktyvą infrastruktūra, t. y. vamzdynai ir dujų nuosavybės teisės turi būti atskirtos (unbundling) [1.], o, per daug nesigilinant į detales, tariant paprastai ir gana suprimityvintai, šiuo konkrečiu atveju tai reiškia, kad kompanija „Gazprom“, kuri planavo būti ir dujų tiekėja ir dujotiekio savininkė, turėtų atsisakyti vienos iš šių veiklų. Direktyva taip pat numato keletą kitų su konkurencijos dujų rinkoje skatinimu susijusių reikalavimų, tokių kaip prieiga trečiosioms šalims ar skaidrus tarifų nustatymas.
„Gazprom“ viso to daryti nesirengė, visų pirma ketindama per „Nord Stream 2“ transportuoti tik savo dujas ir tuo pačiu valdyti vamzdyną, todėl tikėjosi pagal tą pačią ES dujų direktyvą numatytos išimties, kuri tai leistų. Tačiau išimtis galėjo būti pritaikyta tik projektams, užbaigtiems iki 2019 m. vidurio (todėl šią išimtį gavo jau senokai veikiantis „Nord Stream 1“ dujotiekis).
Tiesa, iki 2019 m. balandžio, kai buvo priimta dujų direktyvos pataisa, ES dujų rinkos taisyklės, tokios kaip dujų transportavimo ir dujų nuosavybės atskyrimas, nebuvo taikomos trečiosioms šalims [2.]. Taigi, atsiradus šiai pataisai, tą patį 2019 m. balandį „Gazprom“ priklausanti kompanija „Nord Stream 2 AG“ suskubo kreiptis į Europos Komisiją su prašymu dujotiekį pripažinti baigtu (nors, kaip žinia, techniškai jis nėra baigtas iki šiol) ir atitinkamai pritaikyti jam minėtą ES dujų direktyvos išimtį, be kita ko, įspėdama apie galimą teisinį ginčą su ES dėl Energetikos chartijos sutarties pažeidimo.
Pasiryžusi bylinėtis
Šiame kreipimesi kompanija rėmėsi argumentu, jog dujotiekis iki numatyto laikotarpio (2019 m. gegužės 23 dienos) bus „užbaigtas“ (completed), bet ne „veikiantis“ (operational), nes „galutinis sprendimas dėl investavimo buvo priimtas [jau]prieš keletą metų, buvo išleisti milijardai eurų ir beveik visi įsipareigojimai įvykdyti“ — be kita ko, „Nord Stream 2 AG“ tarsi įspėjo Komisiją, kad dujų direktyvos išimties netaikymas prieštarautų ES įsipareigojimams pagal Energetikos chartijos sutartį dėl investuotojų interesų pažeidimo ir diskriminacijos[3.], tuo tarsi patikindama, jog yra pasiryžusi bylinėtis.
Tų pačių metų liepos mėnesį „Nord Stream 2 AG“ kreipėsi į ES Teisingumo Teismą, prašydama panaikinti minėtas ES dujų direktyvos trečiosioms šalims skirtas pataisas [4.], o rugsėjį inicijavo arbitražo procedūrą dėl Energetikos chartijos sutarties pažeidimo [5.]. Abiejų skundų motyvai ir argumentacija iš esmės labai panašūs — investuotojų lūkesčių pažeidimas, neteisingas ir nelygus traktavimas, diskriminacija, nestabili teisinė aplinka ir kt.
Kaip rašo portalas Politico, Teisingumo Teismo bylų nagrinėjimas paprastai užtrunka apie 20 mėnesių, o arbitražo procedūra gali trukti nuo 2 iki 4 metų ar net ilgiau [6.], taip pat labai tikėtina, kad kompanija skųs ir Vokietijos federalinės tinklų agentūros sprendimą netaikyti ES dujų direktyvos išimties.
Be kita ko, užpraeitą savaitę Teisingumo Teismo Bendrasis teismas paskelbė nutartį, jog dujų direktyva yra taikoma ne komercinėms kompanijoms, o valstybėms narėms, nacionalinės vyriausybės direktyvą jau perkėlė į savo nacionalinę teisę ir pritaikė savo nuožiūra, todėl bet kokie skundai turėtų būti teikiami nacionaliniu, o ne europiniu lygiu [7.] (šiuo atveju — Vokietijai).
Tuo tarpu „Nord Stream 2 AG“ atstovas pareiškė, kad ši nutartis susijusi tik su procedūriniais klausimais ir neatmeta kompanijos reikalavimų iš esmės, ypač dėl to, kad ES dujų direktyvos pakeitimai yra diskriminuojantys, ir pažymėjo, kad per du mėnesius dėl šio sprendimo gali pateikti apeliaciją [8.].
Bėda po vieną nevaikšto
Taigi, reikia pažymėti, jog, nepaisant nepavydėtinos dabartinės dujotiekio padėties, kuri neabejotinai atsilieps ir kompanijai „Gazprom“, ir pačiai Rusijai, situacija dar gali keistis. Be to, grynai techniškai egzistuoja net keletas alternatyvų, kaip būtų galima apeiti dujų direktyvos reikalavimus [9.].
Visgi šioje situacijoje taip pat derėtų prisiminti liaudies posakį, jog bėda po vieną nevaikšto, taigi ir be teisinių bėdų dėl „Nord Stream 2“ tiek „Gazprom“, tiek pati Rusija pastaruoju metu susiduria su daugybe geoenergetinių, politinių, ekonominių ir kitų iššūkių.
Kaip jau buvo rašyta Europos žiniose, JAV taikomos sankcijos, rekordiškai žemos naftos kainos (kurias paprastai atliepia ir dujų kainos), Saudo Arabijos taikoma dempingo politika, (potencialūs) europiniai energetiniai projektai kaip alternatyva „Nord Stream 2“ ir pandemijos sukeltas chaosas Rusijoje bent jau šiuo metu šaliai nežada nieko gero [10.].
Jau praėjusiais metais, t. y. dar iki pandemijos ir jos nulemto ekonomikos sulėtėjimo, „Gazprom“ dujų poreikis Europoje mažėjo, o šiais metais jis krito ypatingai sparčiai — kompanijos pajamos vien iš dujų eksporto sausio – vasario mėnesiais sumažėjo 51 proc., palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu [11.]
Tuo tarpu kalbant apie „Nord Stream 2“ dujotiekį, dabartinė neaiški teisinė situacija kartu su (potencialiomis) JAV sankcijomis ir žema dujų kaina, projektui neišvengiamai reikš didelius nuostolius ir gana miglotas ateities perspektyvas. Vokietijos federalinės tinklų agentūros sprendimas „Nord Stream 2“ dujotiekiui netaikyti išimties pagal ES dujų direktyvą mažų mažiausiai gali dar labiau užvilkinti projektą, sukurdamas papildomų rūpesčių (o tuo pat metu ir išlaidų), siekiant gudriai apeiti direktyvos reikalavimus — be to, ir šie veiksmai reikalautų Vokietijos federalinės tinklų agentūros patvirtinimo [12.].
Lenkijos faktorius
Kalbant apie kitas „Gazprom“ nesėkmes Europoje, iki 2022 m. spalio planuojama užbaigti Baltijos dujotiekio projektą, kuris leis sujungti Norvegijos dujų telkinius Šiaurės jūroje su Lenkija per Daniją — Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pažymėjo, jog šio projekto dėka dujomis bus galima aprūpinti ir kitas Vidurio ir Rytų Europos valstybes, pvz., Ukrainą, tokiu būdu mažinant priklausomybę nuo rusiškų dujų [13.].
Nors Lenkija didžiąją dalį dujų vis dar importuoja iš Rusijos, ilgalaikis susitarimas su „Gazprom“ baigsis jau 2022 metais. Neseniai taip pat baigėsi ir dėl mažų tranzito tarifų Lenkijai nepalankus, o „Gazprom“ naudingas susitarimas dėl dujų tranzito per Jamalo-Europos dujotiekio Lenkijos atšaką.
Beje, „Nord Stream 2“ nepalankų Vokietijos federalinės tinklų agentūros sprendimą netaikyti ES dujų direktyvos išimties galima vertinti ir kaip didelį Lenkijos nuopelną, nes 2020 m. kovą į procesą buvo įtrauktos Lenkijos naftos ir dujų kompanija (Polskie Górnictwo Naftowe i Gazownictwo SA, PGNiG SA) ir jos dukterinė įmonė Vokietijoje „PGNiG Supply & Trading GmbH”, kurias palaikė pati Lenkijos vyriausybė, pateikusios svarių argumentų prieš minėtą išimtį [14.].
Lenkija, ES nuolatos garsėjanti savo atskirąja nuomone, ir ypač energetikos klausimais, jau nuo seno įvairiais būdais kovojo su „Gazprom“, tiek teisiniuose ginčuose nacionaliniu ir europiniu lygiu, tiek aktyviai užsiimdama lobizmu Briuselyje bei Vašingtone.
Iki šiol ES teismuose Lenkijai gana sėkmingai sekėsi kovoti su „Gazprom“, ginant savo interesus, susijusius su „Ostseepipeline-Anbindungsleitung” dujotiekiu, geriau žinomu kaip OPAL, o tai savo ruožtu gali tapti savotišku precedentu (potencialiuose) teisminiuose ginčuose dėl „Nord Stream 2“.