Straipsnių trilogijoje apie dujotiekio „Nord Stream 2“ projekto vystymo epopėją ketinu pasigilinti į šio „Gazprom“ Trojos arklio Europoje motyvus bei įtaką Europos Sąjungos energetiniams interesams, jo sėkmes ir pastarojo meto nesėkmes (tiesą sakant, nežadančias kompanijai „Gazprom“ ir pačiai Rusijai nieko gero ir netgi turinčias potencialą tapti savotiška vinimi į Rusijos energetikos politikos Europoje karstą), svarbiausius su šiuo projektu susijusių veikėjų interesus ir kitas svarbias detales. Gana logiška, jog visų pirma vertinant šį prieštaringą projektą, derėtų pasigilinti į jo atsiradimo priežastis, taigi pirmojoje šio straipsnių ciklo dalyje pamėginsiu aptarti esminius „Nord Stream 2“ projekto vystymo motyvus — tiesa, kol kas pernelyg plačiai nesigilinant į atskirų valstybių interesus (apie tai bus rašoma antrojoje šio straipsnių ciklo dalyje), o daugiau koncentruojantis ties šio dujotiekio poveikiu visos ES in corpore bendriesiems energetikos politikos principams.
Nediplomatiška Rusijos energetinė diplomatija: kas tas „Nord Stream 2“ ir ko juo siekama?
Rusijos energetikos milžinei „Gazprom“ priklausančios kompanijos „Nord Stream 2 AG“ vykdomas projektas „Nord Stream 2“ yra povandeninis dujotiekis, kurio tikslas — sukurti papildomą maršrutą rusiškų dujų tiekimui į Vokietiją per Baltijos jūrą. Projektas tarp ES valstybių iki šiol tebekelia nemažą susiskaldymą ir yra vertinamas prieštaringai. Ironiška, kad iš šio susiskaldymo daugiausia išlošė ne kas kitas, o Kremlius, be kita ko, siekiantis dar labiau padidinti Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos, tuo pačiu aplenkiant Ukrainą su Lenkija kaip tranzitines šalis, o visa tai savo ruožtu galima vertinti kaip vienus iš pagrindinių Rusijos energetikos politikos tikslų.
Šalia gana konceptualios ir šiaip jau gan abstrakčiai apibrėžiamos strateginės Rusijos energetinės politikos visada egzistavo ir gerokai praktiškesnė Kremliaus „energetinė diplomatija“. Iš tiesų nieko diplomatiško Rusijos veiksmuose, manipuliuojant dujų tiekimu ir apskritai žaidžiant nešvarius žaidimus energetikoje, skaldant ES vienybę ir siekiant pririšti ją prie rusiškų dujų importo, nėra. Kaip jau įprasta, derybų energetiniais klausimais metu Rusijai būdinga bekompromisė iš anksto aiškiai apibrėžta pozicija, teikiant ultimatumus, blokuojant galimas alternatyvas ir sukuriant kuo daugiau įtampos bei sumaišties (tarkime, kas galėtų paneigti, kad dažni Rusijos laivyno manevrai netoli Švedijos nebuvo skirti paskatinti priimti teigiamą sprendimą dėl „Nord Stream 2“ tiesimo per jos teritoriją?) [1.].
Dar vienas Kremliaus „energetinės diplomatijos“ pavyzdžių galėtų būti spaudimas Danijai, kai šiai dar nepriėmus sprendimo dėl „Nord Stream 2“ tiesimo per jos teritoriją, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas manipuliatyviai ir gana ciniškai pareiškė, jog Danija neva patiria didelį JAV spaudimą, ir paragino ją neprarasti savo suvereniteto, nepasiduoti tokiai įtakai ir priimti — žinoma, teigiamą — sprendimą [2.]. Nuo Rusijos prezidento, kritikuodami Daniją, neatsiliko ir kiti aukšto rango Rusijos politikai bei žiniasklaida — tarkime, vienas prorusiškas portalas Daniją dėl delsimo priimti dujotiekiui palankų sprendimą įvardijo kaip aikštingą damą ir geopolitinius raumenis nusprendusią pademonstruoti Skandinavijos valstybę nykštukę, tuo pačiu pažymėdamas, kad už „Nord Stream 2“ oponuojančių valstybių neabejotinai galima įžvelgti gerai žinomų galybių iš užjūrio šešėlį [3.].
„Skaldyk ir valdyk“ taktika ir Trojos arklys Europoje
Kita gana dažnai Kremliaus naudojama taktika — Europos lyderiams siūlomos nuolaidos dujoms, į(si)traukiant į bendrus verslo projektus. Į Rusijos energetikos sektorių yra investavę daug ES kompanijų, tokių kaip „Siemens“,„BP”, „E.On“, „Wintershall“, „Eni“, „Enel“, „Fortun“, „EdF“, „Royal Dutch Shell“, „Total“ ir kt. [4.]. Tai kelia riziką, kad didžiųjų Europos energetikos kompanijų interesai gali kirstis su ES valstybių narių vyriausybių interesais, o šitai savo ruožtu gali kelti politinį nestabilumą ir sumažinti ES valstybių narių užsienio politikos veiksmų laisvę [5.]. Paprasčiau tariant, tokie Rusijos veiksmai Europoje yra ne kas kita, o chrestomatinis taktikos „skaldyk ir valdyk“ pavyzdys.
Nešvari taktika gana dažnai buvo taikoma Ukrainos atžvilgiu nutraukiant ar sumažinant dujų tiekimą arba manipuliuojant dujų kainomis. ES pareiškus, kad ji perparduos Ukrainai dujas už mažesnę kainą, 2014 m. Vladimiras Putinas pagąsdino nubausiantis į sandorį įsitraukusias kompanijas, sumažinant dujų tiekimą į ES šalis, o ironiškiausia tai, kad dujų tiekimas nauju ir neva patikimu „Nord Stream 1“ dujotiekiu taip pat buvo sumažintas ir pačiai Vokietijai [6.], kas, nepaisant šio ir kitų incidentų, vis dėlto neatbaidė Vokietijos nuo „dar naujesnio ir patikimesnio“ „Nord Stream 2” dujotiekio.
Dar 2004 m. tokios šalys kaip Lenkija ir Baltijos valstybės kritikavo „Nord Stream 1” dujotiekio projektą, vadindamos jį Trojos arkliu Europoje, kuriuo Rusija siekė sukelti įtampą ir netikrumą dėl dujų tiekimo bei tranzito pajamų nuostolius. Kaip tuomet, taip ir dabar dujotiekis paskatino susiskaldymą tarp ES valstybių narių, tokiu būdu išardydamas tariamą jų tarpusavio solidarumą. Taigi, vertinant „Nord Stream 2“ projekto vystymo epopėją, bent jau iki šiol buvo panašu į tai, kad istorija yra linkusi kartotis, o politinė realybė iš esmės koreguoja ES energetikos politikos tikslus, energetinį saugumą keičiant sustiprėjusia priklausomybe nuo manipuliatyvaus ir nenuspėjamo režimo, o solidarumą — oportunistiniais galingiausiųjų valstybių narių interesais (apie tai plačiau — kitoje šio straipsnių ciklo dalyje).
„Nord Stream 2“ vs. europinės energetikos politikos principai
Pastarojo meto svarbiausia europinės energetikos politikos iniciatyva yra Europos Energetikos Sąjungos kūrimas, apimantis penkis tarpusavyje persidengiančius principų ir tikslų blokus: saugumą, solidarumą ir pasitikėjimą tarp valstybių narių; visiškai integruotą bendrą energetikos rinką; energijos efektyvumo klausimus; klimato kaitos ir ekonomikos dekarbonizavimo tikslus; taip pat tyrimus, inovacijas ir konkurencingumą energetikos sektoriuje. Plačiau pasigilinus į šiuos principus, aiškėja, kad dujotiekis „Nord Stream 2“ jiems prieštarauja iš esmės. Šiuo konkrečiu atveju ypatingai svarbūs ES bendrosios energetikos politikos principai yra energijos išteklių pasiūlos saugumas, kuo labiau diversifikuojant jų importo rinkas, ir valstybių narių solidarumas, vykdant bendrą energetikos politiką.
Taigi Energetikos Sąjungos kūrimas yra susijęs su energijos išteklių pasiūlos diversifikavimu, tokiu būdu užsitikrinant saugumą ir išvengiant priklausomybės nuo vieno išorės tiekėjo. Kalbant apie energetinę ES priklausomybę, naujasis dujotiekis europiniams išteklių pasiūlos saugumo ir tiekėjų diversifikavimo tikslams prieštarauja kardinaliai. Buvęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas yra pareiškęs, kad „Nord Stream 2“ prieštarauja ES strateginiams ir saugumo interesams [7.], nepadės sumažinti energetinės priklausomybės bei diversikuoti dujų tiekėjų [8.] ir apskritai yra klaida. Ironiška yra tai, kad apie 40 proc. Rusijos biudžeto lėšų sudaro pajamos iš naftos ir dujų, taigi viena ranka taikydama ekonomines sankcijas Rusijai, kita ranka ES finansuoja jos ginklavimąsi [9.]. Jau dabar ES yra gana stipriai priklausoma nuo rusiškų dujų, o „Nord Stream 2“ projektas dar labiau padidintų šią priklausomybę ir sukoncentruotų didelę dalį rusiškų dujų importo į ES viename maršrute.
Tuo tarpu solidarumo principas postuluoja, kad, vykdydamos bendrą europinę energetikos politiką, valstybės narės turi kalbėti vienu balsu ir nesielgti oportunistiškai, paisydamos vien savo nacionalinių interesų. Būtent į šį Europos Energetikos Sąjungos ir apskritai europinės energetikos politikos aspektą dažniausiai ir yra nukreipta jau minėta vadinamoji Kremliaus „energetinė diplomatija“ bei „skaldyk ir valdyk“ taktika. Per daug nesigilinant į gana painias teisines nuostatas ir iš jų sekusius teisminius ginčus, taip pat verta paminėti, jog vadinamoji ES dujų direktyva numato, kad infrastruktūra, t. y. vamzdynai ir dujų nuosavybės teisės turi būti atskirtos (unbundling), o „Nord Stream 2“ šių nuostatų neatitinka, ir šiam dujotiekiui, be kita ko, bent jau iki šiol nebuvo pritaikyta išimtis (apie tai plačiau — kitose šio straipsnių ciklo dalyse).
Kiti pavojai ir galimybės
Dar vienas pavojus, apie kurį bent jau Lietuvos žiniasklaida informaciją teikia, švelniai tariant, labai dozuotai, yra ekologiniai „Nord Stream 2“ dujotiekio aspektai. Aplinkosaugininkai įspėja, kad projektas gali sukelti rimtą ekologinę katastrofą, nes dujotiekio trasa tiesiama per pavojingas Baltijos jūros dugno zonas, kuriose gausu Antrojo pasaulinio karo metu palaidotų cheminių ginklų. Be to, reikia turėti omenyje tai, kad įvykus avarijai ar techniniams sutrikimams, sutaisyti antžeminiam ar požeminiam dujotiekiui gali prireikti nuo vienos iki kelių dienų — tuo tarpu sutrikimų pašalinimas jūrinėje dujotiekio dalyje gali užtrukti mėnesius [10.], taigi dujų tiekimo saugumo požiūriu tai gali reikšti tikrą energetinę katastrofą. Negana to, nereikėtų pamiršti ir Rusijos itin mėgstamos taktikos manipuliuoti dujų tiekimu.
Visgi, žvelgiant iš kiek šviesesnės perspektyvos, čia pat reikia pridurti, kad dabartinėmis sąlygomis, smarkiai sumažėjus dujų kainai, „Gazprom“, ko gero, bus mažiau linkusi naudoti dujas kaip politinio spaudimo įrankį ir bus priversta taikyti lankstesnę kainodarą. Kita vertus, dabartinė koronaviruso sukelta krizė, kaip jau buvo ne kartą rašyta Europos žiniose, gali būti puikus metas permąstyti ir atitinkamai pertvarkyti europinę energetikos politiką bei proga keisti dabartinį, panašioms krizėms visiškai neatsparų ekonominį modelį — ES šiuo metu turi puikią galimybę išnaudoti mažesnio dujų poreikio laikotarpį energijos išteklių diversifikavimui ir užtikrinti, kad europinės taisyklės būtų taikomos visai energetikos infrastruktūrai [11.].
„Nord Stream 2“ pastaruoju metu ES taip pat susiduria su ištisa virtine teisinių kliūčių, o jei prie jų dar pridėsime JAV taikomas sankcijas, rekordiškai žemas naftos kainas (kurias paprastai atliepia ir dujų kainos), Saudo Arabijos taikomą dempingo politiką, pandemijos sukeltą chaosą Rusijoje ir (potencialius) europinius energetinius projektus kaip alternatyvą „Nord Stream 2“ dujotiekiui, bus galima drąsiai teigti, kad projektas šiuo metu, švelniai tariant, išgyvena ne pačius geriausius laikus. Be kita ko, besitęsiantis dujų kainos kritimas, ko gero, yra ilgalaikis reiškinys, nulemtas ne tik koronaviruso pandemijos sukeltos krizės, bet ir padidėjusių JAV energijos išteklių eksporto pajėgumų [12.]. Apie visa tai plačiau skaitykite kitose šio straipsnių ciklo dalyse.
1. Slobodian, N. Political Technologies of Russian Energy Diplomacy. Nova Polityka Wschodnia, 2018, 1(16). p. 49-65.
4. Slobodian, N. Political Technologies of Russian Energy Diplomacy. Nova Polityka Wschodnia, 2018, 1(16). p. 49-65.
5. Ten pat.
7. https://emerging-europe.com/news/tusk-nord-stream-2-is-a-mistake/
8. https://www.euractiv.com/section/energy/news/tusk-joins-visegrad-four-in-attack-on-nord-stream-2/
9. https://www.nytimes.com/2019/10/30/world/europe/nord-stream-pipeline-denmark.html
11. https://emerging-europe.com/voices/despite-sanctions-nord-stream-2-approaches-completion/
12. https://emerging-europe.com/voices/despite-sanctions-nord-stream-2-approaches-completion/