Gitanas Nausėda savo metiniu pranešimu nenustebino. Lengviau pačiupinėti baronkos skylę, nei suprasti prezidento pozicijas, nors galbūt tai jau ir savaiminis įvertinimas. Savo metiniame pranešime jis sugebėjo apkaltinti visus – centrinė valdžia anot jo neklauso regionų, kultūros sektorius kariauja pats su savimi, partijos neturi ryžto, teikiama parama pandemijos metu neišpildo žmonių lūkesčių, sveikatos sistema į iššūkius sureagavo per vėlai, švietimo reformos nesibaigia, plyšinėja korupcijos pūliai ir visokios kitokios negerovės dedasi gerovės valstybėje. Sunku pasakyti, galbūt viskas tikrai taip blogai, tačiau tada stebina, kodėl kas mėnesį naują berniuką iš naujo regiono cituojantis prezidentas jokios negerovės nesugebėjo atrasti prezidentūroje.
Pamiršo, kur dirba
Visų pirma prezidentas pamiršo, kad pagrindinės jo pareigos yra užsienio politika. Neįtikėtina, tačiau savo metiniame pranešime jis apie pagrindinę savo funkciją apskritai nieko nepasakė. Prezidentas sako, kad grėsmės „mums yra žinomos“, tačiau man absoliučiai neaišku, kas jam yra žinoma. Europos Parlamentas jau dvi rezoliucijas pateikė, Europos Komisija oficialiame komunikate įsipareigojo ginti teisės viršenybę ir demokratiją. Egzistuoja bendras sutarimas, kad grėsmė teisės viršenybės principams Europoje yra viena didžiausių dabartinių grėsmių Europos Sąjungos valstybėms. Paskutinį kartą prasidėjus tokioms tendencijoms jos pasiekė kulminaciją II pasauliniu karu, tai turbūt kalbos nėra laužtos iš piršto. Prezidentas tokiai smulkmenai laiko nerado.
Apskritai sunku patikėti, kad prezidentui tai suvokiama, kai pirmo vizito į užsienį metu jis viešai ir atvirai išreiškė paramą vienai Lenkijos partijai, kuri Lenkijoje paskelbė karą demokratijai teigdamas, kad nepalaiko ES sankcijų taikomų šalims, kurios laužo teisės viršenybės principus. Koks buvo tikslas atvirai stoti prieš visą Lenkijos opoziciją, teismų sistemą, Europos Komisiją, Europos Parlamentą, Europos Vadovų Tarybą – nežinau. Tai buvo tikrai unikalus ir netikėtas prezidento ėjimas, mažų mažiausiai reikalaujantis bent jau komentaro, tačiau tam laiko nerado. Nei po savo pirmo vizito, nei dabar. Vis dar kyla abejonių, kad jis pats suprato, ką padarė. Visgi tokią paramą atvirai yra pažadėję yra viso labo tik du dabartiniai valstybių vadovai visoje Europos Sąjungoje – tai Viktoras Orbanas ir Gitanas Nausėda. Daugiau niekas.
Jo kalbos rinkimų metu, kad ekonominiai ryšiai su Kinija neturėtų būti aukojami vardan politikos taip pat neleidžia suprasti, tai ką jis visgi galvoja apie Kiniją. Ar tai jam žinoma grėsmė? Kaip ji atrodo? Ką ji reiškia? Ar jo prezidentavimo tikslas yra jam kažką sužinoti, o mes turėtume būti ramūs?
Taip pat buvimas NATO ir ES nėra užsienio politika, tai tiesiog narystė organizacijose. Užsienio politika yra tikslai ir ambicijos, kurių mes siekiame tarptautinėje bendruomenėje. Taip pat ir per minėtas organizacijas, tačiau jos pačios iš savęs negali būti galutinis tikslas. Apie tai prezidentas paaiškino lygiai nieko, nepaisant to, kad, ir aš pasikartosiu, tai yra pati svarbiausia ir pagrindinė Lietuvos Respublikos Konstitucijos apibrėžta jo atsakomybė. Ar galėtų taip būti, kad prezidentas net ir po metų darbo prezidentūroj dar nerado laiko susipažinti su savo pagrindinėmis pareigomis?
Nausėdos gerovės valstybėje vaikai kainuoja 60 eurų
Vidaus politikoje taip pat ir toliau lieka neaiškūs tie patys klausimai. Prezidentas dar nesutiko berniuko, kuris jam galėtų paaiškinti, kas yra gerovės valstybė, todėl net ir po metų laiko – vis dar neturim paaiškinimo, kas yra ta gerovės valstybė. Prezidentas teigia, kad šis biudžetas yra pirmas žingsnis socialinės atskirties mažinimui. Iškyla klausimas: kuri jo vieta taip jau mums labai leidžia kalbėti apie socialinę atskirtį? Ar biudžetas, kuris įsivaizduoja, kad vaikas kainuoja 60 eurų per mėnesį yra ta gerovės valstybė? Ar gal šimtai milijonų eurų išdalintų trinkelėms ir pastatų renovacijoms per pagalbos paketus? Kaip suprasti, kad prezidentas kalbantis apie socialinės atskirties mažinimą pats siūlė regresines mokesčių pataisas, t.y. GPM mažinimą, kuris juo naudingesnis žmogui, kuo daugiau tas žmogus uždirba? Čia gerovės valstybė? Socialinės atskirties mažinimas? Olimpinį medalį žmogui už prieštaravimą pačiam sau.
Lietuvos vizija ES: išmušti Karbauskiui daugiau pinigų
Galiausiai Prezidentas pareiškė, kad Lietuva turi labai aiškią Europos Sąjungos politikos kryptį. Labai keista, nes ligi šiol prezidentas yra tik sakęs, kad Lietuvai Europos Sąjungos žalioji politika yra per brangi, nors buvo ir labai sunku suprasti, kaip investicijos gali būti per brangios ir kad jis sieks „Lietuvai kuo palankesnio ES biudžeto“ – dabar jau staiga Lietuvos ambicija pasidaro ekonomiškai stipri ir politiškai stabili Europos Sąjunga. Tai, ką aprašiau prieš tai apie pirmąjį jo vizitą Lenkijoj yra nedviprasmiškai akivaizdus pagalys į ratus politiškai stabiliai Europos Sąjungai, nes prezidentas atvirai prisijungė prie visiškos ES mažumos, kuri dabar ir kelia milžinišką politinį nestabilumą. Dievaži, priminsiu, ką reiškia būti vienoje valtyje su Viktoru Orbanu, kuris perrinktas antrai kadencijai pareiškė, kad Vengrijai reikia naujos sistemos, kuri galbūt nė „nebūtų demokratiška“ – čia politinis stabilumas? Ar Europos Sąjunga tampa stipresnė dėl to, kad prezidentas prisijungdamas prie vyriausybės ir, deja, tačiau beveik visų europarlamentarų choro leidžia dienas mėgindamas išmušti Karbauskiui daugiau subsidijų?
Žodžiu, kaip ir lig šiolei, taip ir toliau – tiek šis prezidentas, tiek jo kalbos yra apie nieką. Linkiu mūsų gerbiamam šalies prezidentui susitikinėjant su tais berniukais pagaliau sutikti tokį, kuris jam paaiškintų, koks yra jo darbas. Tada išsiaiškinęs gal ir mums jis galėtų pasakyti tai kokia visgi yra prezidentūros vizija Lietuvai, ką ji realiai atstovauja, nes pasakyti, kad kultūra yra gerai – tai nepasakyti nieko. Cepelinai irgi yra gerai. Aišku, toks tikslas šitam prezidentui galbūt yra per daug ambicingas. Pradžiai gal jis gali tiesiog pagaliau nustoti nuolatos pats sau prieštarauti ir pasakyti kažką rišlaus ir aiškaus. Pradėkim nuo pradžių, kad jau susitikinėja su penktokais, cituoja penktokus, tai matyt ir pradėti reikia nuo penktos klasės kurso. Teiginys. Argumentai. Išvados. Taip moko mokykloje penktokus. Jeigu pernelyg gėdinga kreiptis į kokią mokytoją, visada gali parašyti Daliai Grybauskaitei. Ji nesibodėdavo daryti egzaminų savo kolegoms.
Priminimui keletas pono Nausėdos citatų.
Apie žaliąjį kursą
„Lietuvai siekiant įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus 2030 metais, papildomos priemonės gali pareikalauti net 14 milijardų eurų išlaidų. Iš jų beveik 10 milijardų eurų teks atseikėti iš valstybės biudžeto <..> Tai yra didelė kaina, kurios neįstengsime visos sumokėti vieni patys“
Šie skaičiai aišku nebuvo teisingi, nes dėl jų dar iki galo nebuvo susitarta (ir vis dar nėra), tačiau jau buvo aišku, kad jie nebus tokie, kaip pateikė ponas prezidentas. Nė nekalbant apie tai, kad čia eina kalba ne apie kaštus ar kažkokias sąskaitas, o investicijas į pačią Lietuvos valstybę. Kaip ten bebūtų, nesvarbu, kiek tiesos, kiek melo ir kokių nuomonių būta, nes šiandien Gitanas Nausėda jau didžiuojasi ir mūsų žaliąja revoliucija, ir Europos Sąjunga! Su tuo jį ir pasveikinkime!
Apie Lenkijos teismų reformas
„Prieš smerkdami turime gerai susipažinti su situacija ir manau, kad Lenkijos sprendimas buvo motyvuotas noro kovoti su korupcija, noro kovoti su nomenklatūriniais reiškiniais teismų sistemoje“
Tuo metu Gitanas Nausėda paminėjo tik vieną Lenkijos reformą, jau pasmerktą Europos Teisingumo Teismo, mat Lenkijos parlamentas patogiai prisidengęs amžiaus pretekstu, sukurpė įstatymą paankstinantį teisėjų pensinį amžių. Nepaisant to, kad ir ši reforma buvo nutaikyta prieš konkrečius teisėjus, taip pat konkrečiai Lenkijos Aukščiausiojo Teismo pirmininką, o ne kilo iš bendros idėjos įgyvendinti kažkokią teismų sistemos viziją, prezidentas patogiai ignoravo ir kitą Lenkijos reformą, kuri suteikė parlamentui galias apskritai vertinti teisėjus ir jų priimtus sprendimus skiriant savo teisėjų komisijas. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad metiniame pranešime prezidentas akivaizdžiai, nors ir tiesiogiai neminėdamas, kritikuoja Agnę Širinskienę, kuri bando Lietuvoje pasukti panašiu, nors ir nepalyginamai švelnesniu keliu, nes reformų nesiūlo, tačiau bando procedūriškai apeidinėti teisėtus teisinės sistemos sprendimus.
Apie atsakingus už Lietuvos emigraciją
„Praradome apie 10 proc. savo žmonių pastarąjį dešimtmetį. Šie žmonės išvyko į Didžiąją Britaniją, Vokietiją, kitas ES šalis, prisidėjo prie jų ekonomikos augimo, o mes patys praradome darbo jėgą. Tai reiškia, kad tikriausiai turime teisę prašyti kompensacijos“
Taigi, Didžiojoje Britanijoje populistai naudoja lietuvius kaip priežastį išstoti iš ES, nes jie griauna ekonomiką atvykdami, Gitanas Nausėda kaltina Didžiąją Britaniją, kad ši griauna Lietuvos ekonomiką, leisdama jiems atvykti. Puikus klubas. Kompensacija už narystę ES apskritai skamba įspūdingai. Supraskit, mes tokie dosnūs Europos Sąjungai, kad galėtų mums biškiuką kažkaip ir atsidėkoti.
Klausimai klausimai klausimai
Yra labai sunku įsivaizduoti, kad žmonija galėtų turėti bendrą protėvį su moliuskais, tačiau yra taip manančių mokslininkų. Stebint politiką kartais tuo patikėti pasidaro gerokai lengviau.
Tikėtis atsakymų iš prezidento, kuris per metus laiko taip ir nesugebėjo paaiškinti, kaip atrodo ta jo mistinė nuolatos deklamuojama gerovės valstybė, tikriausiai jau nebėra prasmės.
Geresnis klausimas, kurį dabar reikia užduoti: ar tylioje ir ramioje draugystėje su prezidentu besiskandinančios visos partijos yra patenkintos? Ar save per užsienio politikos prizmę pozicionuojantys politikai yra patenkinti? Žygimantas Pavilionis, Petras Auštrevičius, Linas Linkevičius? Visi jie mato tokią ambiciją Lietuvai? Du žodžiai apie Astravą, dvi anoniminių berniukų citatos?
Draugiškas matyt ne tik prezidentas. Politiką pakeitė begalinė žmonių meilė ir draugystė. Nėra konflikto. Nėra dramos. Nėra ambicijos. Nėra konkurencijos. Tik daug daug meilės ir neatsakytų klausimų. Na ir, žinoma, europinių trinkelių. Tikras lietuviškas romanas visada privalo būti išklotas susbsidijuotu betonu.