Visą šią savaitę Briuselyje protestuoja ūkininkai. Negaliu palyginti, kieno traktoriai atrodo geriau — ar tie, kurie Briuselyje užplūdo parlamento prieigas, ar tie, kurie užtvindė Gedimino prospektą ir džiugino vilniečių širdis. Gaila, prieš savaitę grįžusi namo traktorių mieste jau neberadau.
Briuselyje traktorių buvo tikrai daug. Manau, kad juos reikia skaičiuoti ne šimtais, o tūkstančiais. Visos gatvės ir gatvelės aplink Liuksemburgo aikštę, kur stovi Europos parlamentas, buvo trimis juostomis užkimštos žemės ūkio technika. Atsivežė ūkininkai ir mėšlą vežiojančių mašinų. Matyt, ketino apipilti politikus mėšlu. Tiesa, kol kas degina padangas, medžius ir varto skulptūras.
Kai ketvirtadienį apie 23 val. vakare prasidėjo tikrai įspūdingas traktorių ir ūkininkų performansas, užsimečiau paltą ant pižamos (Briuselyje gana šilta) ir išėjau parodyti savo „Veidaknygės“ sekėjams. Renginys vyko visą naktį, ir kas valandą bent po 10 minučių traktoriai baubė tiesiog po mano langais. Jau ryte į darbą irgi keliavau tankios traktorių sienos šešėlyje. Visą kitą mėnesį keletas šio renginio gyvų transliacijų taip ir liks mano paskyrose, kur galite jas pamatyti.
Pasakysiu iš karto, man šis ūkininkų performansas patiko. Nė truputėlį nesinervinau dėlto, kad visą naktį vos užmigus vėl tekdavo pabusti.
„Vikipedija“ skelbia, kad performanso žanras paplito praėjusio šimtmečio 8 dešimtmetyje. Galiu paliudyti, kad už savo laisvę mąstyti ir kalbėti kovoję jauni lietuviai tikrai apytikriai tuo metu ėmėsi trumpalaikių teatrališkų veiksmų, kuriuos atlikdavo dažnai apstulbusių žiūrovų akivaizdoje.
Buvo, tarkime, ir toks. Kokiais 1978-ais, 17-metis Vilniaus 22 vidurinės mokyklos vienuoliktokas Antakalnio žiede įlipa į troleibusą ir savo pėdomis pasikabina žemyn galva nuo strypo, skirto keleiviams laikytis troleibusui judant. Pasikabinęs garsiai skanduoja rusų futuristo Vladimiro Majakovskio eilėraščio žodžius „vilku aš išgraužčiau biurokratizmą“.
Šis ir nemažas skaičius kitų jaunųjų, dabar vadinamu kontrkultūrinės Lietuvos disidentinės bendruomenės atstovų, tokius performansus praktiškai visada užbaigdavo Vasaros gatvės pirmajame skyriuje. Na ten, kur sovietmečiu veždavo sunkiausius psichinius ligonius.
Negali gi sveikas žmogus nesidžiaugti gyvenąs plačioje šalyje, kur „taip laisvai žmogus kvėpuoja“. Nežinantiems pasakysiu, kad daina su šias žodžiais buvo privalomas sunkiųjų darbų Vorkutos lageriuose refrenas.
Tuomet sovietuose tokie performansai reiškė diagnozę „Šizofrenija, socialiniai motyvai“ ir prievartinį sveikų žmonių kankinimą visokiais galapiridoliais. Lietuvoje tokiai baudžiamajai psichiatrijai kelius tiesė ir „specialistus“ jai rengė liūdnos atminties psichiatras Algirdas Dembinskas, kurį jo darbus tęsiantys kolegos vos prieš septynerius metus drąsiai vadino iškiliu gydytoju ir nei daugiau, nei mažiau „humanistinės krypties psichiatrijoje pradininku“.
Paliksiu tuos ciniškus kliedesius anų sąžinei, bet viliuosi, kad bent 34-ais Lietuvos nepriklausomybės metais anie išmoko skirti laisvą laisvo žmogaus kalbėjimą nuo psichinės ligos ir nebetaiko sveikiems žmonėms insulininių komų, kurias anas jų „humanistas“ propagavo.
Galite paklausti, o koks sąryšis tarp šių iš pirmo žvilgsnio tokių skirtingų reiškinių?
Panašus palyginimas absoliučiai aiškiai demonstruoja, kuo skiriasi laisva demokratinė Vakarų visuomenė ir totalitarinė ar autoritarinė diktatūra.
Pirmu atveju visi turi teisę kovoti už savo teises, interesus ar net įnorius, antru — bet koks veiksmas, kuris leidžia valdžiai įžvelgti mažiausią nepritarimą jos skelbiamai generalinei linijai yra sutinkamas arba kaip priešo įtaka, arba kaip dembinskinės „humanistinės“ psichiatrijos apraiška.
Tad, pirma, tikrai džiaugiuosi gyvenanti ten, kur visi turi teisę protestuoti, kalbėti, piktintis ir/ar agituoti. Net didžiausios kvailystės, kai jos gali būti viešai dėstomos, gali būti taip pat viešai paneigtos.
Kita vertus, demokratijoje svarbu ne tik išdėstyti savo norus, bet ir sugebėti paveikti rinkėjų nuomonę. Priešingai, negu dažnai įsivaizduoja korupcinės politikos apologetai, ne politikai galiausiai lemia sprendimus, o rinkėjai.
Dėl kyšio kelnes prasidrėskęs koks nors eilinis puidokas ar atvirai iš žydų besityčiojantis eilinis žemaitaitis neretai nugali todėl, kad jie daug nuoširdžiau ir gyviau bendrauja su savo rinkėjais, sugebėdami pastariesiems įrodyti savo dažnai tiesiog klaikias „tiesas“.
Yra ir gerokai švelnesnių pavyzdžių. Tarkime, Lietuvos ūkininkai jau per 30 metų yra neįtikimai privilegijuota visuomenės grupė, kuri iki 2009-ųjų nemokėjo jokių mokesčių. Jie naudojasi daugybe mokestinių lengvatų. Jų kalbos apie tai, kaip jie maitina Lietuvos žmones, dažnai subliūkšta parduotuvėse, kai Lietuvos gyventojai jeigu ir ne pačioje Lenkijoje apsiperka, tai šalies parduotuvėse lenkiškus maisto produktus perka.
Kol kas neaišku, kaip galiausiai Lietuvos ūkininkų protestai paveiks rinkėjų pasirinkamus. Vis dėlto bent dabar, mano galva, jie absoliučiai sutraiškė jiems oponuojančius aplinkosaugininkus, kurie panašių akcijų nepadaro.
Tiesa, nežinau, ar tie aplinkosaugos aktyvistai savo performansų nedaro, nes tingi, ar nedaro, nes nemato prasmės. O gal jie tiesiog labai kultūringai pasiunčia į mūšius labai minkštą, tylų ir nuobodų kolegą Kęstutį Navicką. Žmogus jis, atrodo, geras, bet politikas klaikiai nevykęs, tad ir rezultatų aplinkosaugos baruose tikėtis neverta.
Mano sprendimo ir toliau nuosekliai balsuoti už gamtos atkūrimą, už pagalbą Europos ir Lietuvos pievoms nepaveiks jokie protestai. Balsavau ir balsuosiu už tai. Kaip ir balsavau ir balsuosiu už tuos politikus, kurie nesutinka su absoliučiai nepamatuotomis ūkininkų mokestinėmis lengvatomis.
Kliedesius apie tai, kad traktoriai patys nenusipirks, atmušiu argumentu, kad ir kompiuteriai rašančiam žmogui patys į namus ant ilgų nemokamų kojelių neatbėga. Kaip ir dažai ar molis menininko studijoje patys nesusikrauna.
Beje, būtent todėl nepalaikau ir nepalaikysiu dar vieno Navicko, šį sykį jau Andriaus, organizuojamų mokytojų streikų. Jeigu į kovas keliami mokytojai nesugeba suvokti, kad jų pretenzijos į didesnius atlygius tiesiogiai susietos su lengvatomis įvairioms išskirtinėms mokesčių mokėtojų grupėms, tai tiek jie ir verti. Streikuoti jie, be abejonės, gali. Vis dėlto baisu būtų, jeigu mano vaikų klasėje atsirastų mokytojai, kurie nesugeba suprasti giluminių visuomeninių reiškinių, kurie lemia jiems nepriimtiną situaciją.
Kad protestuojant ar/ir siekiant rinkėjų palankumo vienodai svarbus ir turinys, ir forma, parodė ir klausymai Europos parlamente dėl to, kuriame mieste bus steigiama nauja Europos Sąjungos Pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo priežiūros institucija. Vilnius šiame konkurse nutarė dalyvauti prieš daugiau kaip porą metų dar 2021 metų rudenį.
Galiausiai trečiadienį buvo diena, kai visi 9 atrankoje dalyvavę miestai metė savo kozirius.
Finansų ministrė Gintarė Skaistė ir jos pavaduotojas aiškino, kad Vilnius turėtų būti pasirinktas dėl gerų rezultatų pinigų plovimo ir terorizmo prevencijos srityje, 10 tūkst. aukščiausios klasės informacinių technologijų specialistų ir itin puikios fintecho reguliavimo patirties. Na dar, žinoma, Vilnius labai žalias, puikus susisiekimas su bet kuria Europos Sąjungos valstybės sostine, be vargo galima rasti tarptautinių mokyklų vaikams ir darbo vietų šeimų nariams.
Jeigu norite rasti platesnį aprašą, kodėl mes esame išskirtinai puikūs ir turėtume būti pasirinkti, nueikite į finansų ministerijos svetainę. Ten rasite visus nuosekliai biurokratine kalba išdėstytus argumentus ir sužinosite, kad pas mus problemų nebuvo ir nebus, anglų kalba užvaldžiusi visas padoriais modernias vietas ir vieteles, gyvenimo kokybė kaip Europos centre, o kainos — mažesnės.
Tiesą sakant, dėl kainų sutikti man sunku. Tarkime, viename brangesnių Briuselio turgelių Liuksemburgo aikštėje kainos gerokai mažesnės, nei Tymo turgelyje. Nelabai įsivaizduoju ir to, kur tie suplūdę šimtai gerai apmokamų biurokratų gyvens. Negaliu patikėti, kad jie rinksis tegul ir naujos statybos apytikriai 50 kv. m butelį, iš kurio jų vaikai keliaus į tarptautines mokyklas. Kai vienam iš europarlamentarų paklausus, kokios susisiekimo su Vilniumi galimybės, išgirsti Lietuvos atsakymą, kad mieste puikus viešasis transportas, antakiai nenorom kilsteli.
Bet čia smulkmenos. Blogiau tai, kad per du su viršum metų nuo sprendimo dalyvauti atrankoje Lietuva taip ir nesugebėjo priimti visos eilės būtent su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimo priežiūra susijusių įstatymų.
Pristatymo metu ministrė tai nutylėjo. Vis dėlto, kai klausimų sesijos metu toks klausimas išlindo (ir tikrai negalima buvo tikėtis, kad jis nenuskambės) atsakymas visų pagyrų fone skambėjo graudžiai: „na jau viską surašėme, ir jau tuoj tuoj, pavasario sesijoje priimsime“.
Gintarė Skaistė drąsiai kalbėjo apie išskirtinai inovatyvų Lietuvos banką, kuris reguliuoja geriau neįmanoma ir sprendimus kuria, bet va CentroLink kiauras…Ir eina pinigai it per rėtį.
Išgirdus klausimą, o kaip kovos su pinigų plovimu, atsakyta, kad greičiau už kitus diegiam procedūras. Nutylėta, kaip jos veikia.
Išgirdus klausimą, o kokia patirtis kovojant su pinigų plovimu (kitos šalys turi), atsakymo nepateikė, nes jo nėra. Kaip kovoja su fintecho įmonių problemomis, žinome — atima licencijas.
Užstrigo ir pareiškimas, kad Lietuva išvengė pinigų plovimų skandalų, bet realybė yra ta kad vaikštome ašmenimis dėl to pačio CentroLink, dėl wagner ar dėl tokių žaidėjų kaip Binance (dukterinė įmonė Lietuvoje UAB Bifinity), kurie sudarinėja 4 mlrd. JAV dolerių vertės taikos sutartis su JAV Vertybinių popierių keitimo komisija, kad išvengtų atsakomybės.
Kaip ir visa Lietuvos pastarųjų metų komunikacija, pristatymas buvo neįtikimai nuobodus. Ministrė greitakalbe kanceliarine anglų kalba iš lapelio bėrė žodžius, rodomos skaidrės — pilnos tuščių klišių, kurios, beje, kartojosi ir daugelio kitų miestų pristatymuose.
Net argumentas, kad penkerius metus Lietuva išlaikys agentūros patalpas nuskambėjo liūdnokai, kai girdi, kad Dublinas žada visus 80 mln. eurų.
Nežinau, ar linkėti Vilniui pergalės. Labai abejoju, kad ji mums reikalinga. Ir tikrai ta klausymų diena manęs nieko neįtikino.
Ministrei ir ministerijai linkiu atsibusti ir prisiminti, kad kalbant apie tai, kas svarbu ir ką myli, kalbi nenuobodžiaudamas. Niekas nematė mylinčio žmogaus, kuris miega šalia savo aistros objekto. Kol miegame, agentūros, tikėtina, kursis kitur.