Kalbėti apie Lietuvos prezidento politinį veikimą darosi nejauku. Kitą dieną po to, kai Gitanas Nausėda buvo išrinktas prezidentu, atsakydama į žurnalistės klausimą, ko tikiuosi iš naujojo šalies vadovo, sakiau, kad nesitikiu nieko. Nulis yra nulis.
Tokį to žmogaus vertinimą buvau susiformavusi po daugiau nei dvidešimties metų stebėjimo, kaip jis nepataiko su ekonominėmis prognozėmis, kaip vos keliuose sakiniuose sugeba paprieštarauti pats sau.
Juda į minuso pusę
Dabar atėjo diena, kai jau tikrai privalau atsiprašyti. Buvau neteisi. Ponas G. Nausėda šimtamyliais žingsniais juda į minuso pusę. Jo nusikalbėjimų, infantilių ambicijų ir vis dažniau tiesiog valstybei kenksmingo veikimo nemato tik tie, kurie arba nieko neišmano apie politiką, arba yra suinteresuoti G. Nausėdos keliamu chaosu.
Net ir į didžiąją politiką be jokio pasiruošimo G. Nausėdą atvedęs Valdas Adamkus jau, atrodo, pradeda suvokti, ką padaręs. Tiesa, mažai tikėtina, kad kaip ir Vytautas Landsbergis, kuris Lietuvai dovanojo Rolandą Paksą, ir pamiršo atsiprašyti, taip ir V. Adamkus rišliai savo įsiūlytos prekės kokybės nevertins.
Per pastaruosius porą metų šiuose ketvirtadienio įrašuose G. Nausėdos kalbas aptariau penkiuose įrašuose. Po vaizdo įrašo komentaruose įdėsiu nuorodas į tuos tekstus. Skaitant juos paeiliui, dabartinis G. Nausėdos veikimo būdas nebeturėtų stebinti.
Dviejų moterų laukas
Vis dėlto tylėti nebegalima, nes jo ir jo dviejų pagrindinių patarėjų triumviratas jau virsta nacionalinio saugumo problema. Šaltiniai prezidentūroje jau antri metai teigia, kad G. Nausėdos prezidentūra yra dviejų moterų valdžios laukas.
Rašydama ar kalbėdama griežtai vengiu remtis šaltiniais, kurių įvardyti negaliu, vis dėlto informacija, kad prezidentas yra valdomas dviejų moterų, mažai kam paslaptis.
Prezidentūros buvę ir esami darbuotojai sako, kad, spręsdamas valstybės reikalus, G. Nausėda aklai pasikliauja žmonos, taip pat savo patarėjos, buvusios diplomatės Astos Skaisgirytės, nuomonėmis. Vis daugiau faktų rodo, kad tai labai tikėtina.
Klystume, jei manytume, kad tai nėra didelė problema.
Net elementariai politinius procesus suvokiantys žmonės žino, kad visas tas pulkas patarėjų ir padėjėjų, kuris supa politikus, nėra žmonės, kurie surenkami arbatai pateikti. Žinoma, mažesnio išsilavinimo rinkėjai, naiviai tikintys pačių susigalvotais kliedesiais, kartais politikui leidžia net meilužę į Seimą atsivesti. Vis dėlto tai tikrai nėra įprastas dalykas.
Pasitarimai be rezultatų
Patarėjai samdomi tam, kad padėtų politikui susiorientuoti išskirtinai dideliame informacijos sraute. Tiems žmonėms keliami itin aukšti kvalifikaciniai reikalavimai, nes jie privalo atrinkti informaciją ir gebėti, įvertinus politines preferencijas, pateikti ją koncentruota forma. Jų darbas taip pat yra gebėti rišliai ir aiškiai komunikuoti.
Kiekvienas protingas politikas, kuriam rūpi valstybės ateitis, įdėmiai klauso profesionalų patarimų ir, net jeigu linkęs nesutikti su kai kuriomis jų įžvalgomis, atsižvelgia į bendrą politinį kontekstą ir valstybės prioritetus.
Kaip sako jau prezidentūrą palikę žmonės, jokie rimti pasitarimai su G. Nausėda nebuvo vaisingi. Kai visi po diskusijų sutardavo dėl vieno ar kito įvykio vertinimo, į viešumą išėjęs G. Nausėda kalbėdavo tai, kas jam tuo metu šaudavo į galvą. Ir tai galėjo būti visiškai priešinga tam, kas suderinta ir nutarta.
Tokius pasakojimus patvirtina ir nuolatinis G. Nausėdos prieštaravimas sau pačiam. Ryte pasakęs kokią mintį, po kelių valandų jau dėsto priešingai, o po dienos paneigia abi ankstesnes.
Perdėtas pasitikėjimas savimi
Mano nuomone, tokią prezidento retoriką lemia du dalykai.
Pirma, išskirtinai prastas G. Nausėdos bendras išprusimas, ne kartą demonstruotas jo daugybėje interviu. Kaip žinia, tas kuris mažai žino, nuoširdžiai tiki galįs padaryti bet ką, ir galiausiai tas nemokšos perdėtas pasitikėjimas savimi virsta nesuvaldytu minčių srautu.
Absoliučiai visi esame žmonės, ir tikrai žinome nedaug, be to, ganėtinai siauroje srityje. Platesnis išsilavinimas, kuriam reikia labai daug laiko, retokas. Tad, akivaizdu, kad kasdien labai skirtingus sprendimus priimantys politikai pasitiki savo patarėjų kompetencija ir politinės partijos veikimo logika.
Kita vertus, G. Nausėda niekada nė dienos nėra dirbęs aplinkoje, kur staigiai tenka priimti sudėtingus sprendimus. Jis neturi jokios, net savivaldos lygio, politikos ir kompromisų paieškos patirties. Labai dažnai atrodo, jog prezidento institucija jo galvoje yra savotiški rūmai, kuriuose karaliauja jis, vienintelis ir nepakartojamas absoliutas, palaikomas savo artimų moterų ratelio.
Vertybes išmano nuo lopšio
Kas dabar vyksta prezidentūroje yra tikras triumvirato vakarėlis, kur, haremo moterims pataikaujant politinio narcizo kaprizams, į balą jau metama Lietuvos ateitis.
Nuolatiniai, tiesa, pastaruoju metu retesni, prezidento žmonos nusikalbėjimai, pageidavimai, kad ta ponia būtų vadinama pirmąja, gali būti vertinami nerimtai, vis dėlto anapus jų stovi ir bandymai keisti institucinę prezidentūros sąrangą, ir elementarus politiškai neišprususios moters įsivaizdavimas, kad ji tiesiog nuo lopšio geba vertybes išmanyti.
Plačiai žinoma, kad prieš kurį laiką prezidentūros darbuotojai buvo verčiami rasti galimybių papildomai finansuoti prezidentienės apdarus ar kitus jai svarbius dalykus, nors to nenumato Lietuvos įstatymai.
Tarp reikalavimų buvo ir bandymai asmeninių Nausėdų namų išlaikymą permesti mokesčių mokėtojams. Reikalavimas buvo paremtas tuo, kad pagal įstatymą prezidentui skirtas namas jiems yra pernelyg prastas, tad jeigu jau jie gyvena savo name, tai tas namas turi būti išlaikomas valstybės lėšomis.
Prisitaikyti proteguojamą tradicinę šeimą
Ponios prezidentienės (o tai pagal Lietuvos Konstituciją yra absoliučiai privatus, visiškai politikoje nedalyvaujantis asmuo) ambicijos nustatyti Lietuvos politinę kryptį žmogaus teisių srityje yra kur kas pavojingesnis dalykas.
Ponia Diana Nausėdienė nuolat bando įtvirtinti tas vertybes, kurios artimesnės jai asmeniškai. Be abejo, kaip privatus asmuo, ji gali turėti kokias tik nori vertybes ar neturėti jų apskritai. Vis dėlto būdama prezidento žmona, ji privalo laikytis Lietuvos pasirašytų sutarčių Konvencijų, politinių sutarimų, etc.
Šiek tiek ironiškai pasakysiu, jog poniai D. Nausėdienei vertėtų ir sau prisitaikyti jos taip nuoširdžiai proteguojamą tradicinę šeimą, kur žmona yra tik žmona. Prezidento atveju tokia tradicinė samprata yra implikuota pačios politinės logikos.
Mandato nelaimėtų
Norėdama imtis politinės veiklos (o ji, priešingai įstatymams, tai daryti bando), ponia turėtų eiti į rinkimus, burti partijas, bendraminčius, laimėti mandatą nacionaliniame parlamente, teikti įstatymų pataisas, sunkiai dirbti ir gebėti diskutuoti.
Tiesa, drįsiu pastebėti, kad jos pasirodymai viešumoje tikrai nesuteikia pagrindo manyti, jog ji sugebėtų būti politike demokratiniame parlamente. Priminsiu tik vieną jos pasažą, kai, kaltindama prezidentę Dalią Grybauskaitę autoritarizmu, būtent ponia D. Nausėdienė pademonstravo, jog tai ji visiškai nesuvokia liberaliosios demokratijos principų, nuoširdžiai tiki autoritarizmu bei prezidento posto dieviškąja galia.
Kalbas apie ponios D. Nausėdienės įtaką prezidentui patvirtina ir tai, kad prezidentūra randa laiko susitikinėti su bet kokiomis Lietuvos įstatymams priešingomis grupėmis, simpatiškomis prezidentienei, bet išdrįsta nepriimti Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko.
Tokie dalykai demokratinėje visuomenėje nesuvokiami ir demonstruoja prezidento ar visos jo šeimynėlės absoliutų politinį nihilizmą.
Pievų dėstymas
Situacija su A. Skaisgiryte taip pat labai problemiška.
Pirmą kartą buvau šokiruota, kai Seimo Europos reikalų komiteto posėdyje svarstant Lietuvos prioritetus europiniame biudžete, ši ponia netikėtai pareiškė, jog Lietuvos visai nedomina „Horizonto“ programų, skirtų mokslui finansuoti, lėšos, nes Lietuva esą neturi tam pasirengusių mokslininkų.
Kadangi mano vaizdo įrašų klausytojų auditorija yra išsilavinusi, tai neaiškinsiu, kokio lygio nesąmonė yra tokia tezė. Vis dėlto tai buvo tik šaknelės. Daugybė žiedelių subrendo vėliau.
Štai sausio pabaigoje ši G. Nausėdos artimojo rato veikėja televizijos eteryje gėdino buvusį ministrą, kad tas drįstąs prašytis grąžinamas į prieš tai eitas teisėjo pareigas. „Jūs gi buvote politikas, todėl dabar turite atšalti“, — tada, klupdama ties žodžiais, kažkokias pievas dėstė A. Skaisgirytė.
Pranoko viską
Praėjus pusmečiui nuo Baltarusijos įvykių pradžios prezidento vyriausioji patarėja užsienio reikalams vis dar aiškino, kad „reikia parengti ilgalaikę Lietuvos strategiją Baltarusijos klausimu“.
Ji nuoširdžiai pyko, klausydama absoliučiai logiškų kalbų, jog Baltarusijos klausimas gali ir netgi turi būti vertinamas ir Turkijos bei Viduržemio jūros regiono valstybių konfliktų kontekste.
Vis dėlto tai, kas įvyko pastarosiomis dienomis, pranoko viską. Vyriausybę ir užsienio reikalų ministeriją apie Angelos Merkel skambutį Aliaksandrui Lukašenkai turėję informuoti žmonės (tai, beje, yra tiesioginė A. Skaisgirytės pareiga) tai nuslėpė nuo Vyriausybės. Ir tai jau yra politinis nusikaltimas.
Peržengia namų erdvės ribas
Stebėtojams tai suteikė dar vieną progą spėti, kad tiek Prezidentas, tiek ir jo patarėja su informacija, kurią Lietuva (pabrėžiu Lietuva, o ne Prezidentas) gauna iš Europos Vadovų Tarybos ar atskirų jos narių, ir kitais atvejais elgiasi taip pat: jos laiku neperduoda Vyriausybei, atskiriems ministrams, kuriems tokia informacija yra itin reikalinga ginant Lietuvos reikalus svarbiais atvejais.
Dar grėsmingesnė yra analitiko Mariaus Laurinavičiaus įžvalga, kad galimai už tokio akibrokšto stovi buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, o dabar grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui keliančios bendrovės „Avia Solutions Group“ atstovas, Vygaudas Ušackas.
Jo įtaka vyriausiajai prezidento patarėjai seniai nėra paslaptis: būdamas užsienio reikalų ministru, jis ją paskyrė viceministre, ir viešai gyrė G. Nausėdos pasirinkimą, kai ši diplomatė tapo vyriausiąja prezidento patarėja užsienio politikos klausimais.
Lietuvos prezidentūros haremo paslaptys palaipsniui peržengia šios „slaptos“ namų erdvės ribas ir tampa jau nacionalinio lygio klausimu.