Dienraščio „The New York Times“ devyniose Europos Sąjungos valstybėse narėse atliktas tyrimas atskleidė neskaidrų, korupciniais ryšiais paremtą europinių subsidijų žemės ūkiui paskirstymą, kuris, be kita ko, prieštarauja ir Europos Sąjungos aplinkosauginiams tikslams [1.]. Tyrimo metu paaiškėjo, jog populistų vadovaujamos vyriausybės Vidurio ir Rytų Europos valstybėse narėse turi plačią veikimo laisvę neskaidriai skirstyti europines žemės ūkiui skirtas išmokas, finansuojamas Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų pinigais [2.].
Idėja turėti bendrą europinę žemės ūkio politiką kilo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje. Tai lėmė poreikis gaivinti po Antrojo pasaulinio karo nustekentą Europą, stimuliuojant maisto produktų, kurių tuomet trūko, gamybą ir žemės ūkio vystymąsi. Nuo tada išlaidos, skirtos bendrajai žemės ūkio politikai, sudarė didžiąją dalį Europos Sąjungos biudžeto, o vienu metu net siekė 70 proc. [3.].
Pieno upės
Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad dėl aktyvios protekcionistinės politikos ir subsidijų ūkininkams Europos Sąjungoje susidarė didelis maisto produkcijos perteklius, kuris tuo metu buvo apibūdinamas posakiu, įėjusiu į istoriją, — sviesto kalnai, pieno upės ir vyno ežerai. Tik paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje pagaliau buvo susivokta, jog tokia situacija nėra tvari, o bendroji žemės ūkio politika reikalauja reformų [4.].
Ryšium su tuo bendroji Europos Sąjungos žemės ūkio politika buvo ne kartą reformuota, bandant ją kreipti aplinkosaugos bei kaimo plėtros linkme, tačiau ir šiuo metu jai skirtos išlaidos sudaro didžiąją dalį europinio biudžeto. 2014-2020 m. ilgalaikėje finansinėje perspektyvoje bendrosios žemės ūkio politikos išlaidos siekia beveik 40 proc., o didžioji dalis šių išlaidų yra skiriama tiesioginėms ūkininkų išmokoms ir sudaro daugiau nei 70 proc. visų bendrosios žemės ūkio politikos išlaidų [5.].
Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta kalbų, kad tiesiogines išmokas reikia paskirstyti teisingiau, pirmenybę teikiant mažiems ir vidutinio dydžio ūkiams ir/ar susiejant jas su aplinkosauginiais reikalavimais, taip pat apskritai jas mažinti, kreipiant žemės ūkio sektoriaus žalinimo, tyrimų ir inovacijų linkme. Visgi panašu, kad tiesioginių išmokų dalis iš europinio biudžeto finansuojamoje bendrojoje žemės ūkio politikoje išliks didelė dar ilgam.
Naujųjų laikų feodalai
Tad visai nekelia nuostabos, turint galvoje tai, kad europinės žemės ūkio subsidijos vadinamose naujosiose, po 2004 m. plėtros bangos įstojusiose valstybėse narėse, sukūrė naują galingųjų sluoksnį — savotiškus naujųjų laikų feodalus, kurie visiškai nėra nusiteikę atsisakyti nei savo statuso, nei milijoninių išmokų.
Visai neseniai Europos Parlamento nariai iš Baltijos valstybių (tiesa, ne visi) pasirašė peticiją, kurios vienas reikalavimų yra, kad minimalus tiesioginių išmokų lygis už hektarą 2020 m. būtų ne mažesnis nei 196 eurai. Kitaip tariant, Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija buvo paraginti nemažinti tiesioginių išmokų ūkininkams. Peticijoje europinės institucijos taip pat raginamos užtikrinti tolygų tiesioginių išmokų paskirstymą tarp senųjų ir naujųjų Europos Sąjungos valstybių narių, argumentuojant tuo, jog netolygiai paskirstyta tiesioginė parama atbaido ūkininkų iniciatyvas, naudingas klimatui ir aplinkai ir iškraipo konkurenciją Europos Sąjungoje.
Tačiau, žvelgiant į sisteminę korupciją skirstant europinę paramą žemės ūkiui vadinamosiose naujosiose valstybėse narėse, kyla klausimas, kiek tokie raginimai yra racionalūs ir pagrįsti? Kita vertus, netgi neatsižvelgiant į sistemines europinių išmokų paskirstymo problemas dalyje Europos Sąjungos valstybių narių, bendroji žemės ūkio politika turi būti iš esmės reformuota, siekiant ją suderinti su dabartiniais iššūkiais ir tendencijomis, o tai jau savaime skatina kalbėti apie tiesioginių išmokų mažinimą, jas nukreipiant į tas sritis, kurios šiuo metu yra aktualiausios ir kelia didžiausią susirūpinimą.
Kiekvienais metais Europos Sąjunga skiria dešimtis milijardų eurų žemės ūkio subsidijų ūkininkams ir kaimo bendruomenėms remti, tačiau dalyje Vidurio ir Rytų Europos valstybių narių šių subsidijų liūto dalis atitenka patiems galingiausiems ir tarpusavyje glaudžiai susijusiems asmenims — pvz., vien pernai Čekijos ministras pirmininkas gavo dešimtis milijonų eurų išmokų, Vengrijos ministro pirmininko bendražygiai ir šeimos nariai lobsta iš išmokų už tariamuose aukcionuose masiškai jiems parceliuojamą žemę, subsidijos taip pat buvo skirtos mafijiniais metodais veikiantiems žemvaldžiams Slovakijoje ir Bulgarijoje [6.].
Žemės ūkio mafija
Akylesniam skaitytojui aukščiau minėta situacija greičiausiai priminė kažką, apie jau yra tekę girdėti nacionaliniame kontekste. Nors Lietuvos vardas „The New York Times“ tyrime ir nėra minimas, Lietuvoje taip pat egzistuoja vadinamųjų „sofos ūkininkų“ ir stambiųjų žemvaldžių, besipelnančių iš europinės paramos, problema. Apeidami įstatymus jie per trečius asmenis valdo tūkstančius hektarų žemės. Apie šią problemą ne kartą yra rašiusi ir vietos žiniasklaida.
Čekijos vyriausybė per pastaruosius kelerius metus priiminėjo teisės aktus, leidžiančius didžiosioms įmonėms (kurių didžiausia priklauso ministrui pirmininkui A. Babišui) gauti didesnes subsidijas [7.].
Bulgarijos mokslo akademija nustatė, kad 75 proc. žemės ūkio subsidijų šioje šalyje skiriama maždaug šimtui subjektų. Šį pavasarį visoje šalyje surengti reidai, kurie atskleidė vyriausybės pareigūnų ir žemės ūkio verslininkų korupcinius ryšius — vienai didžiausių šalies miltų gamintojų bendrovių buvo pareikšti kaltinimai dėl sukčiavimo, susijusio su išmokų įsisavinimu, ir ji šiuo metu laukia teismo.
Slovakijoje vyriausiasis prokuroras atvirai pripažino, jog šalyje veikia „žemės ūkio mafija“. Smulkūs ūkininkai pranešė, kad buvo mušami ir reketuojami dėl subsidijuojamos žemės. Žurnalistas J. Kuciakas, vykdęs tyrimą apie žemės ūkio sektoriuje veikiančius italų nusikaltėlius, kurie buvo užmezgę ryšius su įtakingais politikais ir pelnėsi iš žemės ūkio subsidijų, pernai netgi buvo nužudytas.
Tuo tarpu Vengrijoje V. Orbáno vyriausybė nuo 2011 m. aukcionuose nuomoja valstybinę žemę, sklypus paskirstydama partijai „Fidesz“ artimiems asmenims, kurie kai kuriais atvejais yra vieninteliai aukcionų dalyviai. Negana to, kad naujieji nuomininkai gauna europines žemės ūkio išmokas, jie taip pat moka ypač mažus mokesčius už žemę Vengrijos vyriausybei.
Režimui artimiems stambiesiems ūkininkams gali būti skiriamos įvairios žemės ūkio subsidijos, nuo tiesioginių išmokų už žemę, subsidijų gyvulininkystei ir/ar pienininkystei iki paramos kaimo plėtrai. Visas šias subsidijas nacionaliniu lygiu paskirsto „Fidesz“ vyriausybė. Nors pagal galiojančius įstatymus didžiausiems ūkiams yra taikomi išmokų apribojimai, ūkininkai tvirtina, kad praktikoje apribojimus lengva apeiti, pvz., registruojant žemę skirtingiems savininkams.
Gangsterių keršto baimė
Režimo bendražygiams lobstant iš žemės ūkio subsidijų, daugeliui smulkiųjų ūkininkų jų reikia paprasčiausiai tam, kad jie galėtų išgyventi. Daugelis ūkininkų pripažįsta, kad būtent tai juos sulaiko nuo pernelyg garsios kritikos vyriausybės atžvilgiu, baiminantis galimo keršto (pvz., vieno vietos ūkininko liudijimu, po vyriausybės veiksmų kritikos jo ūkyje netikėtai pasirodė inspektoriai, susirūpinę aplinkos ir vandens kokybe, kurie, be kita ko, įspėjo, kad jisai ateityje net nesivargintų kreiptis dėl subsidijų).
Dėl tokios situacijos Vengrijos vyriausybė netgi nesulaukia didesnio pasipriešinimo. Atvirkščiai — mažųjų ūkininkų asociacija užmezgė aljansą su V. Orbáno partija tam, kad ministras pirmininkas būtų perrinktas. Taigi, nors vietos žiniasklaidoje minėti sandoriai sulaukė aštrios kritikos, paprasti ūkininkai dažniausiai tyli. Dalis jų paliudijo, kad jiems buvo liepta nesivarginti teikti pasiūlymų aukcionams, nes laimėtojai jau buvo numatyti iš anksto.
Už bendrąją žemės ūkio politiką atsakingi Europos Sąjungos pareigūnai jau buvo įspėti apie šias problemas — 2015 m. Europos Parlamento ataskaitoje buvo minimi „abejotini žemės sandoriai“ Vengrijoje. Tyrėjai taip pat nustatė, kad turtingi, politiniais ryšiais susiję žemės savininkai turėjo galimybes savintis žemę visoje Vidurio ir Rytų Europoje.
Tuo tarpu minėti pareigūnai, atsakingi už bendrąją žemės ūkio politiką, šią informaciją traktavo kaip nepatikimą ir pabrėžė, kad formuoti ir įgyvendinti nacionalinę žemės naudojimo politiką yra valstybių narių lyderių prerogatyva. Tačiau vienas iš jų, T. G. Azcárate, vis dėlto pripažino, kad „Europos Sąjunga turi labai ribotas priemones tvarkytis su valstybėmis narėmis — gangsterėmis“.
Sukeltų destabilizaciją
Taigi, nepaisant šių įžūlių machinacijų, bet kokios siūlomos reformos, kuriomis siekiama keisti esamą padėtį, Briuselyje ir daugelyje kitų Europos sostinių dažnai būna sušvelninamos arba paprasčiausiai atmetamos: atmesta buvo 2015 m. ataskaita, kurioje rekomenduota sugriežtinti žemės ūkio subsidijų skyrimo taisykles ryšium su situacija Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, taip pat — projektas, kuriuo politikams būtų buvę uždrausta pelnytis iš subsidijų. Aukščiausio rango Europos Sąjungos pareigūnai taipogi yra linkę atmesti kreipimųsi dėl sukčiavimo pasiūlymus.
Ironiška tai, kad žemės ūkio politiką formuojantys ir dėl jos balsuojantys pareigūnai Briuselyje neretai net nežino, kaip žemės ūkiui numatytos subsidijos yra paskirstomos praktiškai. Kita vertus, valstybių narių lyderiai nesutaria dėl daugelio dalykų, tačiau visi jie tikisi dosnių subsidijų ir plačios veikimo laisvės jas paskirstant.
Taigi esamos sistemos suardymas, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir korupcijai vadinamosiose naujosiose valstybėse narėse, sukeltų aibę nesutarimų ir paskatintų politinę bei ekonominę destabilizaciją. Kitaip tariant, Europos Sąjunga iš esmės pati įgalina ir palaiko šias korupcines schemas, nes jų pažabojimas reikštų kardinalius pokyčius, kurie tikrai nebūtų į naudą kaip niekad trapiai Sąjungos vienybei.
[1.] https://www.nytimes.com/2019/11/03/world/europe/eu-farm-subsidy-hungary.html
[2.] https://www.nytimes.com/2019/11/03/world/europe/eu-farm-subsidy-hungary.html
[3.] https://www.irishtimes.com/opinion/cap-reason-for-its-introduction-1.459904
[4.] https://www.irishtimes.com/opinion/cap-reason-for-its-introduction-1.459904
[5.] https://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/BZUP-igyvendinimasES-LT.pdf
[6.] https://www.nytimes.com/2019/11/03/world/europe/eu-farm-subsidy-hungary.html
[7.] Čia ir toliau tekste remiamasi „The New York Times” atlikto tyrimo informacija:
Gebrekidan, S., Apuzzo, M., Novak, B. The Money Farmers: How Oligarchs and Populists Milk the E.U. for Millions. The New York Times. November 3, 2019. https://www.nytimes.com/2019/11/03/world/europe/eu-farm-subsidy-hungary.html