Įsibėgėjus diskusijoms dėl naujojo europinio biudžeto, pamažu pradeda spręstis ir Europos Sąjungos Naujojo žaliojo kurso (Green New Deal) likimas.
Praeitą savaitę plenarinės sesijos Strasbūre metu Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškė nepalaikysianti ES biudžeto projekto, jei jame nebus numatyta ketvirtadalį lėšų skirti kovai su klimato kaita.
Tikra žalioji revoliucija
Pastarieji Europos Parlamento rinkimai ir po jų vykę masiniai protestai dėl klimato kaitos pademonstravo šio klausimo svarbą rinkėjams — atsižvelgiant į europiečių valią, o kartu ir į vis didėjantį klimato kaitos poveikį, Naujasis žaliasis kursas apims tokias svarbias sritis kaip Europos pramonė, prekyba ir net politika.
Nors Naujuoju žaliuoju kursu Europos Komisija siekia ES politiką pritaikyti prie Paryžiaus klimato susitarimo tikslų, o kartu užtikrinti, kad ES iki 2050 m. taptų pirmuoju pasaulyje klimato atžvilgiu neutraliu kontinentu, jis toli gražu neapsiriboja kova su klimato kaita.
Iš esmės galima sakyti, jog Naujasis žaliasis kursas yra tikra žalioji revoliucija, kuria siekiama reformuoti kone visus europinės politikos aspektus — nuo ES, kaip globalios veikėjos, ir jos galios tarptautinėje sistemoje klausimų iki prekybos, konkurencingumo ir žemės ūkio, nuo transporto iki energetikos, nuo išmaniųjų technologijų iki biurų ir namų statybos [1.].
Senasis modelis pasenęs
Anot Komisijos pirmininkės, senasis iškastinio kuro vartojimu ir jo generuojama tarša pagrįstas ekonominio augimo modelis yra pasenęs, nes juo nesikoncentruojama į mūsų planetos išsaugojimą, taigi ES siekia tapti pirmąja augimo modelį reformavusia veikėja pasaulyje, besiorientuojančia į švarią pramonę, švarias technologijas ir švarias investicijas [2.].
Naujojo žaliojo kurso įgyvendinimui Komisija yra numačiusi daugybę priemonių ir iniciatyvų su konkrečiais jų įgyvendinimo terminais.
Svarbiausios iš jų — vadinamasis sąžiningos transformacijos mechanizmas (Just Transition Mechanism), Darnios Europos investicijų planas (Sustainable Europe Investment Plan), Žiedinės ekonomikos veiksmų planas (Circular Economy Action Plan), ES pramonės strategija (EU Industrial Strategy), žemės ūkio reformų ir žalinimo strategijos, tokios kaip maisto saugos principas „nuo lauko iki stalo“ (Farm to Fork), ir kt.
Palenkti į savo pusę abejojančias šalis
Sąžiningos transformacijos mechanizmu siekiama finansuoti perėjimą nuo iškastinio kuro, ypač nuo anglių priklausomuose regionuose, prie švarios energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybos ir vartojimo.
Iš esmės šis mechanizmas yra panašus į profesinių sąjungų judėjimo sukurtą sistemą, kuria siekiama darbuotojams užtikrinti tinkamas pragyvenimo sąlygas, kai ekonomika pereina prie tvarios gamybos [3.].
Naujojo žaliojo kurso įgyvendinimui šis mechanizmas yra nepaprastai svarbus — būtent juo europinės institucijos siekia palenkti į savo pusę valstybes nares, abejojančias dėl tikslo iki 2050 m. pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu, tokias kaip Lenkija, Vengrija ar Čekija.
Darnios Europos investicijų plane numatomi trys pagrindiniai tikslai.
Pirma, planu siekiama padidinti finansavimą pereinamajam laikotarpiui, kuris turėtų vesti prie žaliosios ekonomikos, skiriant lėšas tvarioms investicijoms [4.]. Antra, juo siekiama sukurti teisinį pagrindą, leidžiantį lengviau vykdyti tvarias investicijas viešajam sektoriui ir privatiems veikėjams [5.]. Trečia, viešojo administravimo institucijoms ir investuotojams planas taip pat turėtų padėti identifikuoti, struktūrizuoti ir vykdyti tvarius projektus [6.].
Svarbios iniciatyvos žalinimo linkme
Jau kovą Komisija taip pat planuoja paskelbti naująją ES pramonės strategiją, apie kurią jau buvo rašyta Europos žiniose [7.], bei Žiedinės ekonomikos veiksmų planą, kuriame ypatingas dėmesys bus skiriamas tvariems produktams ir daug išteklių reikalaujantiems sektoriams, tokiems kaip elektronika, statyba, plastikas ar tekstilė.
Dar viena svarbi Naujojo žaliojo kurso iniciatyva yra vadinamasis klimato įstatymas (Climate Law), kuriuo būtų įsipareigota iki 2050 m. ES pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu ir padidinti 2030 m. išmetamųjų teršalų mažinimo rodiklį nuo 40 iki bent 50, o galbūt ir 55 proc.
Komisija taip pat planuoja europinę žemės ūkio politiką kreipti žalinimo linkme ir šiam tikslui yra numačiusi parengti minėtą „nuo lauko iki stalo“ strategiją, tačiau, kaip rašo JAV politinių naujienų portalas Politico, dėl jos nesutaria net pati Europos Komisija, kurioje šiuo metu verda „epinis mūšis“ tarp pokyčių šalininkų ir oponentų [7.].
Tuo tarpu prekybos srityje Naujuoju žaliuoju kursu įsipareigojama gerbti Paryžiaus susitarimą „kaip esminį visų būsimų išsamių prekybos susitarimų elementą“, taip pat siekiama nustatyti tarifą, skirtą tam tikrų sektorių gaminiams šalyse, kur klimato politika yra silpnesnė, kuris būtų parengtas atsižvelgiant į Pasaulio prekybos organizacijos taisykles [8.].
Nesutarimų yra ir bus
Iš pirmo žvilgsnio sutarimas dėl žaliųjų europinių tikslų ir iniciatyvų atrodo stebėtinai platus — prieš praėjusiais metais vykusius Europos Parlamento rinkimus atlikta nuomonės apklausa keliose ES valstybėse narėse parodė, kad, nepaisant skirtumų, rytinių ir vakarinių ES šalių piliečiai pripažįsta klimato kaitos svarbą ir mato ES kaip svarbią veikėją kovojant su ja [9.].
Tuo tarpu valstybių narių vyriausybių lygiu pasiekti vieningą sutarimą dėl neutralumo klimato atžvilgiu iki 2050 m. nėra taip lengva — visai neseniai, pasinaudodama savo jau ne kartą europinėje arenoje taikyta taktika siekti išsireikalauti sau daugiau naudos, Lenkija pareiškė nepalaikysianti šio bendro europinio tikslo.
Galima prognozuoti, jog nesutarimų dėl Naujojo žalioji kurso kils ir daugiau, ir tai visai nenuostabu, nes jis apima ir žada keisti praktiškai kiekvieną europinės politikos aspektą.
Susiskaldymas tik didės
Taigi įsipareigojimai politinėms ambicijoms yra viena, o konkretūs sprendimai dėl konkrečių Naujojo žaliojo kurso priemonių visai kas kita. Todėl gali būti, kad nuo plataus (ir gan abstraktaus) sutarimo, kad reikia veikti, valstybės narės gali pereiti į gan aršias politines kovas.
Jau šiuo metu paslaugas teikiančios ES narės (tarp jų ir Baltijos šalys) yra linkusios griežtinti klimato tikslus, tuo tarpu daugiau nuo pramonės priklausančios šalys, tokios kaip Višegrado valstybės, prieštarauja Naujajam žaliajam kursui [10.].
Galima prognozuoti, jog šis susiskaldymas ilgainiui didės — juk neatsitiktinai šalys, turinčios ypač stiprią automobilių pramonę, yra linkusios labiau abejoti dėl Naujojo žaliojo kurso, mat šis kelia pavojų dabartiniam jų ekonominiam modeliui [11].
Britanijos pasitraukimo keliami sunkumai
Naujojo žaliojo kurso įgyvendinimą taip pat apsunkins ir Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES.
Iki šiol Jungtinė Karalystė reikšmingai prisidėjo prie ES klimato tikslų — lyginant su 23 proc. ES vidurkiu, nuo 1990 m. jos išmetamo CO2 kiekis sumažėjo daugiau nei 40 proc., taigi be britų pasiekti mažiausiai 50 proc. CO2 emisijų mažinimo rodiklį iki 2030 m. ES bus sunkoka, ir tam reikės daugiau pastangų bei finansinių išteklių [12].
Kova su „senosios politikos“ atstovais
Štai kodėl Europos Komisijos pirmininkė praeitą savaitę Europos Parlamente gan griežtai pareiškė, jog, svarstant naująjį europinį biudžetą, ji nepriims „jokio rezultato, kuris negarantuoja, kad bent 25 proc. biudžeto bus skirta kovai su klimato kaita“, t. y. Naujajam žaliajam kursui, ir kad reikia rasti pusiausvyrą „tarp senosios politikos ir naujųjų prioritetų“.
Panašu, kad su „senosios politikos“ atstovais iš vadinamųjų naujųjų valstybių narių, tokių kaip Višegrado šalys, jai dar gali tekti pakovoti. Apie tai plačiau — kituose mano tekstuose Europos žiniose.