Praėjus beveik penkeriems metams po Europą sukrėtusios migrantų krizės, Europos Komisija trečiadienį, rugsėjo 23 dieną, pristatė vadinamąjį Naująjį migracijos ir prieglobsčio paktą (New Pact on Migration and Asylum), dėl kurio pastaruoju metu tarp valstybių narių buvo sulaužyta nemažai iečių.
Pastarieji ginčai, kaip gan dažnai nutinka Europos Sąjungoje, buvo susiję su tam tikru pasipriešinimu siekiams į europinę migracijos ir prieglobsčio politiką įnešti daugiau solidarumo, kuris yra viena iš kertinių ES vertybių.
Pastaruoju metu daugelyje europinės politikos sričių valstybių narių solidarumas, deja, yra tapęs viso labo deklaratyvia nuostata ir net savotišku ginčų objektu, jei kalba pasisuka apie atsakomybės dalijimąsi tarp valstybių narių ir apskritai visą bendrą europinį projektą.
Vis dėlto, tikimasi, kad šį sykį naujosios migracijos ir prieglobsčio taisyklės valstybėms narėms padės atrasti savotišką balansą tarp solidarumo ir atsakomybės, dalijantis su migracija susijusiomis problemomis, kurios, priešingai nei kai kam gali pasirodyti, yra bendros visai Europai.
Dabartinė padėtis ir (potencialios) grėsmės
Masinė migracija pastaruoju metu tampa vis labiau globaliu reiškiniu. Tai visų pirma vyksta dėl karų ir konfliktų, klimato pokyčių, bado ar vilties rasti geresnę vietą gyvenimui, todėl pabėgėlių srautai buvo ir išliks vienu svarbiausių ES ateities iššūkių — ekonomikos raidos tendencijos, demografiniai pokyčiai, transporto ir ryšių globalizacija, nestabilumas kaimyniniuose regionuose ir t. t. reiškia, kad žmonės iš kitų regionų ir toliau veršis į ES, norėdami gauti prieglobstį, ieškodami geresnio gyvenimo ar tiesiog trokšdami ir vėl išvysti savo šeimas [1.].
Nors pastaruoju metu migracija per ES išorės sienas gerokai sumažėjo, nestabili padėtis prie Graikijos ir Turkijos sienos kelia nerimą, o galbūt potencialiai netgi gali vesti į naują migracijos krizę, taigi ES turėtų būti geriau pasirengusi įveikti galimas krizes, atsižvelgdama į saugumo ir demografinę padėtį Vidurio Rytuose bei Afrikoje [2.].
Į šiuos svarbius iššūkius jau kuris laikas buvo nepaprastai svarbu rasti bendrą Europos atsaką, kuris subalansuotų įvairias solidarumo ir atsakomybės formas [3.].
Apie tai savo kalboje dėl ES padėties 2020 metais visai neseniai užsiminė ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, pabrėždama, jog, sprendžiant (potencialias) migracijos krizes, būtina rasti bendrą sprendimą, darant kompromisus, tačiau nepažeidžiant savųjų principų.
Kompromisai savo ruožtu reikalingi tam, jog valstybėms narėms, kurios dėl savo geografinės padėties yra tapusios savotiškais vartais į Europą ir į kurias pirmiausia patenka migrantai iš Afrikos ir Vidurio Rytų, tenka neproporcinga našta [4.].
Taigi, atsižvelgiant į jau minėtą europinio solidarumo principą, ne tik šios, bet ir visos ES valstybės narės, spręsdamos su migracija ir prieglobsčiu pabėgėliams susijusias problemas, turėtų veikti atsakingai ir solidariai.
Aršiausiai solidariam veikimui migracijos ir prieglobsčio srityje, kaip paprastai nutinka įvairiose europinės politikos srityse, iki šiol priešinosi tokios šalys kaip Lenkija ar Vengrija — tuo tarpu Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas taip pat nebuvo linkęs sutikti su privalomu migrantų kvotų paskirstymu ES narėms, argumentuodamas tuo, jog, kaip jau pademonstravo nesena praktika, toks metodas bendrijoje paprasčiausiai neveiks [5.].
Senosios ir naujosios taisyklės
Prieglobsčio taisykles ES iki šiol reguliavo vadinamasis Dublino reglamentas, kurį gana ilgą laiką kritikavo politikai iš valstybių narių, įsikūrusių prie ES išorinių sienų, ir pabėgėlių teisių atstovai — Pietų pasienio valstybės, tokios kaip Italija ar Graikija, iki šiol vis reikšdavo nepasitenkinimą, jog pagal šį reglamentą buvo priverstos nagrinėti didžiąją dalį prieglobsčio prašymų, tokiu būdu prisiimdamos neproporcingai didelę naštą [6.].
Akivaizdu, jog tokiu atveju taip pat negalima buvo kalbėti ir apie vadinamąjį europinį solidarumą, juolab kad bet kokie bandymai reformuoti Dublino reglamentą ir įvesti pabėgėlių perskirstymo mechanizmą visoje ES iki šiol vis nepavykdavo, nes nemaža dalis Vidurio Rytų Europos valstybių, tokių kaip Lenkija ar Vengrija, švelniai tariant, nedegė noru priimti prieglobsčio prašytojus iš kitų ES valstybių [7.].
Tuo tarpu naujosios taisyklės, kaip teigia Europos Komisija, užtikrintų aiškesnes ir efektyvesnes procedūras ir padėtų aiškiau pasiskirstyti atsakomybę bei atkurti pasitikėjimą tarp valstybių narių. Tuo pat metu būtų suteikta daugiau aiškumo ir patiems prieglobsčio prašytojams (kaip antai aiškiau apibrėžiant prieglobsčio ir grąžinimo sąlygas).
Kaip žurnalistams komentavo ES vidaus reikalų komisarė Ylva Johansson, svarbiausi Naujojo migracijos ir prieglobsčio pakto aspektai yra pirmojo patekimo į ES (praktikoje — paprastai į Graikiją ar Italiją) taisyklių pokyčiai, naujasis pastovaus solidarumo mechanizmas (New Mechanism for Constant Solidarity), neoficialiai vadinamas privalomu solidarumo mechanizmu (Mandatory Solidarity Mechanism), greita repatriacija, pabėgėlių perkėlimas ir t. t. [8.].
Kadangi privalomų pabėgėlių kvotų klausimas visoje ES yra labai kontraversiškas, pagal naująjį pastovaus solidarumo mechanizmą vienos valstybės narės galėtų priimti tam tikrą skaičių pabėgėlių — tuo tarpu kitos šalys, tokios kaip Vengrija ar Lenkija, kurios anksčiau atsisakė priimti pabėgėlius, galėtų būti paprašytos padėti grąžinti prieglobsčio prašytojus, kurių prašymai buvo atmesti [9.].
T. y., užuot priėmę tam tikrą skaičių pabėgėlių, valstybės narės galėtų padėti kitoms ES šalims grąžinti namo tiek pat pabėgėlių, kuriems prieglobstis nebuvo suteiktas [10.].
Pagal naujas taisykles valstybės narės, pasirinkusios remti pabėgėlių grąžinimą, turėtų aštuonis mėnesius repatriacijai atlikti ir netgi galėtų nuspręsti, kurios tautybės migrantus jos norėtų grąžinti namo, tačiau, jei joms per šį laikotarpį tai vis dėlto nepavyktų, jos pačios turėtų priimti pabėgėlius, ir, be kita ko, neturėtų pasirinkimo dėl jų tautybės [11.].
Vidaus reikalų komisarė taip pat pažymėjo, jog repatriacijos procedūros, priėmus Naująjį migracijos ir prieglobsčio paktą, turėtų būti daug lankstesnės ir greitesnės.
O ką apie visa tai mano Lietuva?
Liūdna pripažinti, tačiau labai didelė dalis Lietuvos politikos formuojasi apie vienintelę ašį — europinius fondus.
Dėl jų išsaugojimo mes esame pasirengę bet kam, ir jų praradimo rizika Lietuvai yra tokia baisi, kad Vilnius, dažnu atveju netgi gerai neįsigilinęs, tvirtina europinius dokumentus, kurių turinys, deja, niekam nerūpi, o tokie dokumentai tampa aktualūs tik kaip europinių lėšų išsaugojimo instrumentas.
ES politikoje (išskyrus galbūt Rusijos keliamas grėsmes ir europinių fondų dalybas) Lietuva, užuot veikusi proaktyviai, beveik visuomet veikė tik reaktyviai ar netgi pasyviai stebėdama įvykius europinėje arenoje. Visuomenės ir daugelio politikų nuomonė pabėgėlių klausimu dažnu atveju yra neigiama. Lietuva, panašu, nė neturi aiškios oficialios doktrinos europinės migracijos bei prieglobsčio politikos klausimais.
Žodis „panašu“ čia vartojamas todėl, kad intensyvios su šia politika susijusių dokumentų paieškos apčiuopiamų rezultatų nedavė, tačiau, kaip rodo gyvenimas, neretai tokie dokumentai egzistuoja, nukišti į pačias giliausias institucines kerteles.
Sąmokslo teoretikai šiuo atveju gali turėti savo versijų, tačiau labai tikėtina, kad čia tiesiog veikia įsisenėjusi Lietuvos problema — iki homeopatinių apimčių atskiesta atsakomybė ar, jei pageidaujate, jau minėtasis europinis solidarumas, iš kurių galiausiai lieka tik pavadinimai.
Migracijos ir prieglobsčio klausimus Lietuvos Respublikoje kuruoja trys ministerijos: Užsienio reikalų, Vidaus reikalų bei Socialinės apsaugos ir darbo.
Be jų, įtakos taip pat turi Prezidento institucija ir savivaldybės. Bendrai šios institucijos turi visas reikalingas galias ir atsakomybes prisidėti kuriant bei įgyvendinant migracijos ir prieglobsčio politiką, tačiau skyrium jos yra bejėgės.
Čia taip pat derėtų paminėti faktą, kad gana dažnai tarp ministerijų ir kitų valstybės institucijų bendradarbiavimas vyksta labai sunkiai ar tiesiog nevyksta — be to, tarp jų formuojasi įvairios klikos ir „sostų karų“ vertos intrigos bei tarpusavio varžybos.
Technokratijos virusas
Liūdna realybė atspindi situaciją, kai Lietuvos valstybės institucijų smegenis yra pasiglemžęs technokratijos virusas — visi klausimai yra vertinami tik kaip ekonominiai, „politika“ yra tiesiog purvinas žodis, o žmogaus teisės, viešasis interesas ar moralė, kaip valstybės valdymą lemiantys principai ar motyvai, yra ciniškai nurašomi kaip trukdantis dirbti idealizmas.
Vis dėlto idealizmo mums netrūksta, kai iškyla įvairaus pobūdžio su Rusijos ar jai artimų valstybių grėsmėmis susiję klausimai, vienas iš kurių yra europinio lygmens sankcijos kaimyninei Baltarusijai.
Tačiau čia ir vėl, kaip paprastai, iškyla jau ne kartą minėtas tariamo europinio solidarumo klausimas: kaip (ir dėl kokių priežasčių) mes galime tikėtis proaktyvios europinės politikos sankcijų Baltarusijai klausimu, jei visuomet buvome, esame ir greičiausiai ateityje būsime abejingi kitų ES valstybių narių problemoms?