Šis mano ketvirtadienio įrašas neeilinis. Pirma, kalbu ne ketvirtadienį, o antradienį, kai visi švenčiame Mokytojo dieną. Antra, jis apie mokytojus, kurių profesija visais amžiais buvo neeilinė.
Prieš tūkstantį metų gyvenęs prancūzų filosofas Petras Abelardas (1079-1142), kalbėdamas apie mokytojo darbo esmę, buvo lakoniškas: mokyti tereiškia mokytis.
Noras dalintis žiniomis
Su Mokytojo diena sveikindama visus, kurie mokosi, — tarp jų yra visi tikri mokytojai — noriu mokytojus pakviesti sustoti ir padėkoti. Padėkoti už tai, kad gali mokytis. Ir dar labiau dėkoti, jei gali tuo savo mokymusi dalintis.
Geriausi mano gyvenimo metai susiję su mokykla — ir kai mokiausi, ir kai mokiau. Nuoširdžiai pavydžiu visiems, kurie atvers klasių duris ir pamatys vaikų akis. Padėti kitam suvokti pasaulį yra didžiausia dovana, kurią duoda mokytojo pašaukimas.
Pabrėžiu, pašaukimas. Ne profesija, o nuo vaikystės širdyje kirbantis noras dalintis žiniomis.
Šventės mano galvoje veriasi ne tiek sveikinimais ir šampano purslais, kiek refleksija ir savirefleksija.
Prieš mėnesį Lietuvos politinės partijos pasirašė Sutarimą dėl Lietuvos švietimo politikos. Turi jis ir apibrėžtą laiko tarpą — nuo 2021 iki 2030 metų, kad ir ką tai reikštų.
Biurokratiškai idiotiški pažadai
Dokumentas nuobodus, biurokratiškai idiotiškas, pilnas neaiškių sąvokų ir pažadų. Skelbiami siekiai tuo pat metu labai ambicingi ir itin primityvūs. Jei netikite, paskaitykite patys. Manau, kiekvienas sveiko proto žmogus skaitydamas arba pyks, arba juoksis.
Sutarė politikai (nors ne tiek politikai, kiek politikos biurokratai), kad dabar jau su švietimu bus gerai, nes jie suvokia (?), siekia, supranta, vertina, mato, atsižvelgia, ir t. t., ir t. t., ir t. t.
O gal teko matyti visuomenės komentarus dėl to vadinamojo Sutarimo? Nors bandžiau rasti, nepavyko.
Net tradicinės šeimos gynėjai — o kas, jei ne tradicinė šeima ir yra ta, kuri moko ir iš paskutiniųjų suteikia savo atžaloms išsilavinimą? — jaudinosi ne dėl to, kokį ir kaip išsilavinimą įgys jų vaikai, o širdo, kad kiti gyvena ne taip, kaip jiems patiktų.
Kūdikis gimė negyvas
Kadangi dokumentas absoliučiai tuščių deklaracijų rinkinys, parašytas biurokratų ir skirtas biurokratams, jis ir sulaukė tokios visuomenės reakcijos, kurios jis vertas. Tos reakcijos nebuvo.
Kaip ir daugybė panašių kliedesių (vertinu ilgai mąsčiusi ir atsakingai) šitas ponų nuo švietimo politikos kūdikis gimė negyvas. Vis dėlto kad ir kokias nesąmones išdarinėtų biurokratai ir politikai, mokykla buvo ir bus. Ir bus mokytojai.
Kas yra mokytojas? Tai žmogus, be kurio nėra mokyklos. Ne vaikas, o mokytojas, yra pats svarbiausias žmogus mokykloje. Nėra mokytojo, nėra mokyklos. Normalioje mokykloje tarp mokytojų etatus užimančių žmonių privalo būti bent trečdalis mokytojų, tų, kurie mokosi ir todėl gali mokyti.
Jei nėra tokio skaičius normalių mokytojų, nepadės joks „vidaus bei išorės universalus dizainas“, kurį iki 2030 metų biurokratai žada padaryti net 300 mokyklų. Gal dizainas ir svarbu. Bet tai ne mokyklos atributas.
Antraeilė paskirtis
Lietuvos partijų Sutarime dėl švietimo politikos mokytojui skirtas 10 punktas. Ne pirmas — dešimtas. Pirmi devyni pasakoja apie įvairių grupių vaikus, lyg tie patys save iš balų trauks. Mokytojui palikta antraeilė instrumento paskirtis. Jis privalo, jam leis, bet — ir nepamirš pareikalauti.
Cituoju punktą, kuris šiaip jau tame apskritai idiotiškame dokumente išsiskiria ypatingai. „Siekiant, kad pedagogo profesija būtų patraukli (…) užtikrinti mokytojo kompetenciją ir diskreciją spręsti, vertinti bei parinkti mokymo(si) būdus ir apimtis, mažinant smulkmenišką biurokratinę priežiūrą, tačiau didinat ilgalaikę atsakomybę už rezultatus“.
Supratot, ką nors? Aš — ne. Nors nuoširdžiai bandžiau analizuoti.
Kartoju — nors jau nebetikiu, kad švietimo politikos formuotojai (čia tokia žmonių veislė, kuri myli valdžią, bet ne vaikus, todėl nemyli mokytojų) supras. Mokykla tai yra gyvas, tikras mokytojas. Visa kita — gyvi mąstantys vaikai, neįgaliųjų vaikų įtraukimas į mokslą, pagalba tiems, kuriems nepasisekė gimti adekvačioje knygas skaitančioje šeimoje, etc. — yra tik pasekmės.
Negali išmokyti visų
Kita vertus, per beveik 40 metų praleistų auditorijose ir klasėse supratau, jog negali išmokyti visų ir nesi kaltas, jeigu tavo mokinys nesugebėjo įgyti jokių žinių ar gilesnės pasaulio įžvalgos. Ši tiesa išnešiota, iškentėta, apverkta ir galiausia priimta tiek protu, tiek širdimi. Mokytojo negalima reikalauti atsakomybės už galutinius rezultatus, nes ir gimsta tie rezultatai tikrai ne mokykloje.
Čia slypi gilus vidinis prieštaravimas. Mokytojas iš pašaukimo visada nuoširdžiai tiki galintis padėti kiekvienam mokiniui. Geriausi mokytojai visą gyvenimą ieško to žodžio, tos frazės, kuri atvertų vaiko ar jaunuolio sielą. Deja, toks tikėjimas yra tik graži saviapgaulė ir vien mokytojo šiame darbe nepakanka.
Garsus prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu praėjusio amžiaus antroje pusėje analizuodamas švietimo sistemą ir kultūros įtaką socialinei nelygybei, padarė labai įdomias išvadas apie kultūros vaidmenį ekonomikoje ir tuo pagrindu suformulavo kultūrinio kapitalo sąvoką.
Įvertinti kultūrinį „paveldą“
Iš praktinės ekonomikos, tarkime, iš ekonomikos Nobelio premijos laureato Gary Beckerio darbų, į visuomenės sampratą atslinko tikėjimas jog žmogiškasis kapitalas yra išsilavinimo pasekmė. Priėmus tokią loginę seką, galima manyti, jog tiesiog pagerinus išsilavinimo kokybę mokykloje galima jeigu ne panaikinti, tai bent labai sumažinti socialinę atskirtį. Panašia prielaida, beje, remiasi ir čia minimas Sutarimas.
P. Bourdieu parodė, kad taip kalbant apie nelygybę ir jos įveiką itin dažnai pamirštama įvertinti tą kultūrinį „paveldą“, kurį vaikai atsineša iš savo šeimų ir visuomenės.
Tai, kas dažnai pateikiama kaip gebėjimai ar talentai, kur kas geriau gali būti suvokta kaip kultūriniai mokinių ypatumai ugdomi geroje šeimoje ir adekvačioje aplinkoje. Tradicinė šeima, kaip ją apibrėžia kai kurie marginalūs politikai, pati savaime to gerumo tikrai nesuponuoja.
P. Bourdieu suformuluota kultūrinio kapitalo sąvoka yra platesnė nei įprastai naudojama — ji apimta ir tai, kas vyksta anapus oficialaus išsilavinimo. Tai, kad įprastai politikai šito nemato arba nenori matyti, tik stiprina jo reikšmę.
Žmogaus esaties įsukimas
Kultūrinis kapitalas gali būti kuriamas įgyjant, per akademinę akreditaciją ir įkūnijant.
Geras išsilavinimas, kurį duoda normali, kokybiška mokykla nepataikaujanti vaikų tingėjimui, bet išties siekianti auginti jų intelektą, pajėgi sukurti vadinamąjį įgytą kultūrinį kapitalą.
Atskirais atvejais geras išsilavinimas gali būti ir gabaus bei darbštaus savamokslio darbo rezultatas, tačiau realiame gyvenime svarbus ir oficialus išsilavinimo patvirtinimas. Puikiai žinome, kad diplomo ar kokios specialios kvalifikacijos stygius gali užkirsti daugelį kelių, neretai ir galimybę gauti didesnį darbo užmokestį. Ši, supaprastintai sakykime, diplomo teikiama nauda vadinama instituciniu kapitalu.
Vis dėlto nei įgytas, nei institucinis kapitalas neišsemia tikrosios asmens žmogiškojo kapitalo vertės. Ji formuojama gerokai giliau — įdaiktinant, įkūnijant žmogaus esatį.
Šiuo atveju mechanizmas įsukamas humanitarinėje sferoje, kai literatūra, muzika, vaizduojamasis menas ar architektūra tampa neatsiejama žmogaus savybe, gyvena jame. Taip paveikslas tampa kapitalu ne kabėdamas ant sienos, bet gyvendamas žmoguje, o muzika jį keičia, kai jis moka ją girdėti.
Retai peršoka savo aplinką
Šiek tiek ironiškai galime sakyti, jog knygų kolekcijos turėjimas tikrai nežymi įdaiktinto kultūrinio kapitalo. Nors agresyvus modernaus meno, kaip esą nesuprantamo liaudžiai, tad neverto būti, atmetimas tikrai suteikia galimybę teigti, jog esi susidūręs su barbaru.
Ir dabar svarbiausia išvada. Ši sudėtingiausia ir giliausia žmogaus esatis formuojama tikrai ne mokykloje. Ji užsimezga šeimoje bei vaiko artimoje aplinkoje, o jam augant plėtojasi visuose vaikui praeinamose erdvėse.
Tikrai neatsitiktinai vaikai, augantys namuose be knygų, — o tai žymi tėvų žmogiškąją vertę — itin retai peršoka savo aplinkos ribas. Pabrėžiu, pinigai šiuo atveju neturi jokios išskirtinos vertės: knygas nemokamai teikia bibliotekos, o televizorius gali būti skirtas ir sugerti puikiam menui.
Asmenybę kuria šeima, kuriai mokytojas gali tik padėti šlifuodamas mąstymą, argumentavimą, mokėjimą sklandžiai dėstyti mintis ir ieškoti problemų – pradedant nuo lengvai gvildenamų ir pamažu einant prie tų, kurios neturi galutinio atsakymo ir sprendimo.
Reikia ne robotų, o asmenybių
Gero nuolat besimokančio ir mąstančio mokytojo indėlis čia gali būti didžiulis, bet — patinka tai kam, ar nepatinka — tikrai nedaug vaikų peršoks savo tėvų jiems duotą gyvenimo kelią.
Mieli mokytojai, mylėkite save, tai reiškia kasdien mokykitės ir ilsėkitės. Vaikams klasėje reikia ne robotų, o asmenybių. Jūsų sukauptas žmogiškasis kapitalas atsistojus prieš klasę padeda pasakyti ir duoti vaikams gerokai daugiau, nei patys įsivaizduojate.
Ir neskaitykite kvailų biurokratų sukurptų ir dar žioplesnių politikų palaimintų tuščių deklaracijų. Visokie visokių pakraipų politikų susitarimai dėl švietimo yra absurdas jau vien todėl, kad jie tarsi sako, jog keletu suderėtų puslapių gali panaikinti kasdienybės neapibrėžtumą.
Būkite, mokytojai. Jei galite, būkite laimingi, kad ir kas būtų.