Šiandien mano pasisakymas bus kiek klampesnis nei įprastai. Bet nenusigąskite tie, kas norite sužinoti, ką nors nauja. Tai tik pirmas įrašas Lietuvoje prasidedančios mokesčių pertvarkos tema, o tokių įrašų ateityje bus tikrai dar ne vienas ir ne du.
Mokesčiai — tiesiogiai ar netiesiogiai — tikrai lemia kiekvieno gyvenimą. Ironiška, bet labiausiai mokesčių sistema ir jos gudrybės paliečia tuos, kurie apie tai mažai arba visai neišmano: tada nesugebama adekvačiai reaguoti ir galima skaudžiai nudegti. Taigi pabandysiu paaiškinti, kas vyksta, ir, svarbiausia, ką tai realiai reiškia, t. y. kaip vienas ar kitas pokytis gali paveikti visuomenės ar jos atskirų grupių gyvenimą.
Dar šios Vyriausybės kadencijos pradžioje buvo sudaryta mokesčių pertvarkos grupė, kurioje dirba Prezidentūros, Vyriausybės, Seimo, Lietuvos banko, nevyriausybinių organizacijų, profesinių sąjungų konfederacijos, mokslo tarybos, kūrybinių ir kultūrinių industrijų atstovai, verslo lobistai.
Numatoma, jog mokesčių sistemos pertvarkos planą Vyriausybė Seimui pateiks rudens sesijoje. Seime priimti pokyčiai realiai turėtų pradėti veikti nuo 2023 metų.
Iki tol numatytos diskusijos suinteresuotose grupėse. Vakar, balandžio 14 dieną, įvyko ir pirmasis susitikimas, kur buvo išklausytos pozicijos dėl pelno mokesčio pertvarkos.
Lietuvoje labai dažnai manoma, kad politikui nereikia jokių specialių žinių: tai netiesa. Norėdamas įvertinti tuos ar kitus pasiūlymus ar įstatymines iniciatyvas, privalai puikiai išmanyti aptariamą temą. Maža to, turi gebėti įvertinti kiekvienos interesų grupės pasiūlymų logiką ir tai, kas dėl to ar kito pasiūlymo išlošia, o kas pralošia. Toks išmanymas privalomas, norint realiai vykdyti rinkimų programą ir atstovauti pasirinktai visuomenės grupei.
Iš karto įterpsiu, jog pagal savo rinkiminius pažadus atstovauju vidurinei klasei, neįgaliesiems bei smulkiam ir šeimos verslui. Būtent iš šių žmonių perspektyvos ir bandysiu parodyti galimas teigiamas ar, priešingai, neigiamas pokyčių pasekmes.
Kai koks nors politikas ar lobistas aiškina, kad dėl to ar kito įstatymo išloš visi, būkite labai įtarūs: nors išimtinais atvejais tai galbūt ir įmanoma, bet iš tikro labai labai retai. Mokesčių atveju visuotinis laimėjimas dar labiau abejotinas, — juos mokėdami mes dažnai finansuojame paslaugas, kuriomis net nesinaudojame. Tarkime, neturite mokyklinio amžiaus vaikų ir nesergate, bet vis tiek privalote išlaikyti švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas.
Kodėl? Net jeigu tikrai neturėsite ar nebeturėsite mokyklinio amžiaus vaikų ar anūkų, vis tiek geriau gyventi visuomenėje, kuri išsilavinusi ir moderni. JAV prezidentas Thomas Jeffersonas, laikomas vienu tos šalies tėvu įkūrėju, kažkada pasakė, jog tie, kuriems atrodo, kad švietimas per brangus, tegul pabando gyventi apsupti nemokšų.
Sveikatos apsaugos sistemos finansavimo logika dar paprastesnė — bet kuris staiga galime susirgti, ir tikrai ne tada bus laikas statyti ligoninę ar pradėti mokyti gydytojus.
Man labai patinka mokesčių knygose dažnai primenama mintis, jog mokesčiai — tai kaina už civilizuotą gyvenimą. Bet kartu tai reiškia, jog svarstydami mokesčių politiką turime įvertinti ne tik tai, kas juos mokės ar kas naudą gaudys, bet taip pat ir pabandyti numatyti, kaip tie ar kiti pokyčiai paveiks visos visuomenės vystymosi kryptį.
Galite manęs paklausti, o kodėl kalbu apie mokesčius — juk jie pagal Europos Sąjungos sutartį priskiriami šalių narių kompetencijai. Kalbant žmonių kalba, jokia europinė institucija — nei Europos Parlamentas, nei Europos Vadovų Taryba ar Europos Komisija neturi teisės reguliuoti valstybių narių mokesčių sistemų ir nurodinėti, kokios jos turi būti. Europos Sąjungos institucijos nebent gali pasiūlyti mokesčių iniciatyvas, bet jas turi patvirtinti kiekviena valstybė atskirai.
Vis dėlto galiu pasiteisinti: pirma, noriu padėti jums suvokti, kas vyksta, ir ko galite tikėtis. Nors tai žurnalistų darbas, bet jie Lietuvoje tikrai nepersistengia: aidu atkartoja vadinamųjų ekspertų, kurių dalis yra tiesiog siaurų interesų grupių lobistai, ir valdžios žmonių žodžius. Tokie rašinėliai iš esmės beverčiai, nes kiekvieno mūsų interesas skirtingas, tad privalu aiškiai parodyti, kas gali būti svarbu konkrečiai gyventojų grupei.
Dar paprasčiau: darbdavio ir darbuotojo interesai skiriasi. Darbdavys, jeigu jis geras verslininkas, visada stengsis mokėti mažiau, o gauti daugiau, tad jis tikrai sieks ir mažesnių pelno (t. y. skirtumo tarp pajamų ir sąnaudų) mokesčių. Savo ruožtu darbuotojas norės, kad būtų mažesni jo mokami mokesčiai, nes taip jo banko sąskaita pasipildys didesne pinigų suma.
Bet pusė tiesos yra visas melas. Priešingai, būtent maži pelno ar gyventojų mokami mokesčiai dažnai reiškia gerokai sudėtingesnį tiek verslininko, tiek vidutines pajamas gaunančio žmogaus gyvenimą.
Norite konkrečių pavyzdžių? Verslininkui, ypač mažam, labai svarbu, kad valstybėje būtų stiprios valdžios institucijos ir derami įstatymai. Kitaip sakant, politikai, kurie atstovauja smulkiems verslininkams ir gali suvokti stambaus verslo lobistų argumentus bei juos atremti. Tokie politikai ir valstybės tarnautojai turi būti adekvačiai apmokami: norint turėti stiprias valdžios institucijas, jas reikia deramai finansuoti. Tai kainuoja.
Argumentą, kurį mėgsta stambaus verslo interesams atstovaujantys politikai ir lobistai, jog maži mokesčiai yra gėris, paneigia faktai. Tarkime, Skandinavijos šalyse mokesčiai dideli, bet korupcija itin menka: priežiūros institucijos sunkiai paperkamos ir tikrai gerokai nuosekliau palaiko lygesnes žaidimo sąlygas. O ko dar gali reikėti smulkiajam skaidriai dirbančiam verslininkui?
Kitą ketvirtadienį nuosekliai panagrinėsiu pirmojo Mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupės susitikimo diskusijas (jūs jas galite peržiūrėti pateiktoje nuorodoje čia).
Susitikimo tema buvo „Pelno reinvestavimo skatinimas“. Visas prelegentų kalbas pabandysiu įvertinti iš smulkaus verslo perspektyvos. Kam įdomu, galite jau šiandien perskaityti ir įžanginį tekstą, kurio nuorodą taip pat rasite žemiau komentaruose po įrašu.
Dabartinė Vyriausybė savo programoje pabrėžia, jog mokesčių sistema Lietuvoje turi būti teisingesnė (apie tai kalbėta ir rinkimų metu), o viešosios paslaugos — švietimas, sveikatos apsauga, socialinė parama — plačiau prieinamos ir/ar geresnės kokybės. Tam reikia papildomų pajamų, kurių tikimasi gauti atsisakius kai kurių esamų lengvatų.
Taigi, pirma, būtina sutarti, kurios pelno mokesčio lengvatos nepasiteisino, didina atskirtį ir kurias iš jų būtų galima atšaukti, ir taip generuoti daugiau įplaukų į biudžetą.
Kita vertus, Lietuvoje šiuo metu taikoma klasikinė pelno apmokestinimo sistema, kai pelnas apmokestinamas jo uždirbimo metu. Jau dvidešimt metų Estija taiko kitą — skirstomojo pelno apmokestinimo sistemą, pagal kurią pelno mokestis atidedamas iki pelno paskirstymo momento. Sistemą, panašią į estišką, 2018 metais pasirinko ir Latvija.
Lietuvoje daugelis ne be lobistų ir tingių žurnalistų pagalbos linkę tikėti, jog estiškoji sistema a priori geresnė. Būtent todėl darbo grupei pasiūlyta aptarti ir tai, o gal Lietuvai pasukti estiškuoju keliu, nors mūsų Baltijos kaimynių verslo mokestinė našta didesnė — 9,3 proc. Estijoje ir 7,4 proc. Latvijoje, palyginti su 5,8 proc. Lietuvoje. Be to, pritaikius estišką variantą nebelieka pelno mokesčio lengvatos įmonėms, turinčioms mažą apyvartą.
Kitą savaitę jau plačiau ir konkrečiau parašysiu apie susitikimą ir tai, kokias mintis jis sukėlė. Pasakysiu iš karto, jog buvo labai linksma žiūrėti į tai, kaip tiek Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovei, tiek labai nervingiems stambaus verslo lobistams pynėsi liežuvis siekiant logiškais argumentais atsikirsti profesionaliems mokesčių konsultantams ir buhalterių atstovams.