Mūsų visuomenėje į elitą dažniausiai įprasta žvelgti kone egzaltuotai. Elitas mūsuose paprastai įsivaizduojamas kaip madingais kostiumais, šilkiniais šlipsais ir auksinėmis sąsagomis pasidabinę sofistikuoti Oksbridžo absolventai, iš atminties galintys cituoti Nicollo Machiavellio „Valdovą“ originalo kalba, dalyvaujantys virtinės Rotary klubų ir kitokių organizacijų ar netgi masonų ložių veikloje, turintys slaptų sąskaitų Karibų jūros valstybėse (na kaipgi šiuo atveju be korupcijos, kuri, tiesą pasakius, vienokia ar kitokia forma būdinga ne tik Rytų Europos šalims — tiesiog Vakaruose ji gerokai labiau sofistikuota).
Tokių žmonių Lietuvoje iš tiesų esama. Deja, reikia pripažinti, jog tokio nušvitusio elito mūsuose tėra viso labo vienetai. Iš esmės tai, ką mes suvokiame kaip elitą, apie Machiavellį geriausiu atveju yra tik girdėję, o dar rečiau — pasiskaitę apie jį „Vikipedijoje“.
Madingų kostiumų ir prestižinių diplomų jie, tiesa, turi, bet gana dažnai tokie diplomai daug išminties ar juo labiau vadinamojo komonsenso jų savininkams neprideda. Kaip bylojo amerikiečių literatūros klasikas Markas Twainas, „aš niekada neleidau, kad mokyklos lankymas trukdytų mano išsilavinimui.“ Be to, pasitaiko, jog kartais diplomai ir kitokie kredencialai, bylojantys apie jų savininkų kompetencijas ir gebėjimus, ne įgyjami, o tiesiog gaunami pagal seną gerą sovietinį blatą.
Tokie žmonės knygas skaito gana retai — anot to paties M. Twaino, knygos yra žmonėms, kurie norėtų būti kitur, o kamgi reikėtų būti kitur, jei ir čia sekasi pakankamai neblogai? Tiesa, dėl prestižo dalis naujosios kartos elito knygas mėgsta tiesiog kolekcionuoti, nes turėdama(s) daug knygų atrodai protingesnis(-ė), kaip ir, tarkime, nešiodama(s) akinius be dioptrijų.
Įvairiausių klubų veikloje vadinamasis elitas taip pat dalyvauja, tačiau dažniausiai į tikrai sofistikuotas šventes jų niekas nekviečia, nes iš Vienos baliaus jie paprastai padaro giminės balių. O įvairiausi ofšorai yra tiesiog kvailiams, nes tikri vyrai pinigus ima butelių dėžutėse ir saugo juos matracuose.
Naujosios kartos nomenklatūra
Stebint, kaip kai kurie vadinamojo elito atstovai, be vadinamojoje elito kalvėje išeitų mokslų dar ir turėję realios diplomatinės praktikos, bravūriškai giriasi savo galimybėmis, pažintimis ir pasiekimais, neapleidžia jausmas, kad šis žanras yra jau daugybę kartų regėtas.
Šio teksto autorei yra tekę dalyvauti diskusijose su įvairaus plauko atsakingas pareigas užimančiais veikėjais, ir visada tarp jų atsirasdavo bent vienas toks pats niektauzos personažas — nepriekaištingai apsirengęs, neaišku, kokiomis teisėmis savo poziciją užimantis, stipriu nepotizmu atsiduodantis, tiktai apie save, savo pasiekimus ir pažintis besigiriantis naujosios kartos nomenklatūros atstovas.
Skaudu pripažinti, tačiau sovietmečiu egzistavusios partinės nomenklatūrinės linijos iš tiesų niekur neišnyko. Kaip tada, taip ir dabar galime stebėti, kaip nepriekaištingai funkcionuoja prestižinių mokyklų, licėjų, universitetų ir darboviečių ekosistema, kurioje vyksta nuolatinė naujosios kartos nomenklatūros (supraskite, vadinamojo elito) apykaita.
Iš tiesų tai nebūtų taip jau blogai, jei ne liūdnas faktas, jog minėtose įstaigose vadinamasis elitas nėra niekam ruošiamas ir praktiškai nieko neišmokomas.
Skirtingai nei Vakaruose, kur vadinamosios elito kalvės ruošia visokeriopai pasikausčiusius valstybininkus (beje, Vakaruose šis žodis neturi neigiamos konotacijos), Lietuvoje tokios elito kalvės yra tiesiog vadinamojo elito legitimizacijos įrankiai.
Imitacinio pobūdžio meritokratija
Viskas prasideda nuo to, kad būsimasis vadinamojo elito atstovas gimė ir užaugo įtakingoje šeimoje, o tai jau automatiškai reiškia, jog jis taip pat taps įtakingu žmogumi, nes tuo pasirūpins jo įtakingi gimdytojai.
Vėlgi, egzistuojant tam tikriems pozityviems užburtiems ratams (kuo daugiau turi, tuo daugiau gali, ir tuo daugiau turi), tai būtų absoliučiai normalu ir netgi sveikintina. Tačiau esminis mūsų skirtumas nuo Vakarų yra tas, jog, nepaisant ir ten egzistuojančios korupcijos bei nepotizmo, Vakaruose vis dar atsiranda vietos meritokratijai. Tuo tarpu Lietuvoje apie meritokratiją galima kalbėti tik išskirtiniais atvejais.
Tarkime, vakarietiškos tendencijos demonstruoja, jog, net jei esi iš įtakingos šeimos, iš tavęs visgi tikimasi, jog tu pats(-i) savomis jėgomis įstosi į prestižinį universitetą, ir netgi gavęs(-usi) įstatinį kapitalą, pats(-i) savarankiškai plėtosi savo veiklą, neidama(s) kaulyti vis daugiau pinigų ir/ar užtarimo.
Tuo tarpu Lietuvoje meritokratija yra grynai imitacinio pobūdžio — ją galima sulyginti su XIX amžiaus dvarininkijoje nusistovėjusia praktika, kai dar negimusios įtakingos šeimos atžalos laukdavo šilta vieta didelėje korporacijoje, įtakingoje partijoje, valstybės institucijose ir t. t.
Kitaip tariant, mūsuose niekas nekvaršina sau galvos, ar jaunėliui užteks smegenų, praktinių įgūdžių, patirties, išminties ir vadinamojo komonsenso — jam kone automatiškai iš oro nupiešiami kredencialai (beje, kalbant apie kredencialus, verta pastebėti, jog diplomatinė tarnyba yra puiki vieta naujosios kartos elitui patekti ten, kur tiesiogine prasme „šilta ir smagu“).
Laukinių devyniasdešimtųjų atgarsiai
Liūdna ir keista, tačiau visa tai labai primena vadinamuosius laukinius devyniasdešimtuosius, kai tarp to meto verslininkų ir/ar mafijozų (kartais riba tarp šių „profesijų“ net ir šiuo metu esti labai slidi) visiškai įprasta praktika būdavo atžalos pilnametystės proga nupirkti jai automobilį ir vairuotojo pažymėjimą. Kuomet toks auksinis jaunimas neišvengiamai ką nors sutraiškydavo gatvėje, tokios anuometinio „elito“ atžalėlės be didesnių ceremonijų ar sielvarto būdavo visokeriopai išsukinėjamos.
Tačiau šioje vietoje verta stabtelėti ir iškelti klausimą, kas apgins viešąjį interesą nuo tokių „be teisių“, o neretai dar ir buldozeriu važinėjančių naujosios kartos elito atstovų?
Valstybės valdymas yra atsakomybė už žmonių likimus, ir kai čia daromos esminės klaidos, jų po kilimu nepadės sušluoti nei pažįstamas komisaras, nei turtingas tėtis, nei mokyklos direktorius, nei universiteto prodekanas ar kitas įtakingas asmuo, su kuriuo galima tiesiog „susitarti“.
Visgi nors ir pridaręs klaidų vadinamojo nūdienos elito auksinis jaunimas kone visada gauna galimybę nusileisti auksiniu parašiutu, nepriklausomai nuo to, ar tos klaidos būtų susijusios su fundamentalios svarbos valstybės valdymo klausimais, ar tiesiog su eiliniu nusišnekėjimu.
Už neatsakingus ar netgi gėdingus poelgius vadinamasis elitas, besisukant jau minėtiems naujosios kartos nomenklatūros ratams, kur visi visus pažįsta, o, tariant liaudiškai, varnas varnui akies nekerta, dažnu atveju nesulaukia netgi nekalto pagrūmojimo piršteliu.
Nuogi karaliai ir dorianai grėjai
Itin ironiška tai, jog toks elgesys toleruojamas ne tik ganėtinai uždaroje naujosios kartos elito ekosistemoje, bet ir pačioje visuomenėje. Juk aukštas ir gražus žmogus, dėvinti(s) dailų kostiumą ar kostiumėlį, turinti(s) vienos iš vadinamųjų elito kalvių diplomą, ėjęs(-usi) diplomatines ar kokias kitas svarbias pareigas užsienyje, mokanti(s) anglų kalbą, žaisti šachmatais, gražiai pakalbėti apie inovacijas, nanotechnologijas, fintechus ir kosmoso programas tiesiog negali būti nekompetentinga(s), susireikšminęs(-usi), besivadovaujanti(s) oportunistiniais, o ne viešaisiais interesais, niektauza ar tiesiog kvailys(-ė)!
Patraukli ir sofistikuota forma neretai dangsto pakankamai tuščią ir skurdų vadinamojo elito turinį, todėl dažnai stokojant įžvalgumo, prieš tokį naujosios kartos elitą tūpčiojama darant reveransus ir kukliai maigant nukeltas kepures, o dargi nuolatos apsimetant, jog nematai, kad karalius yra nuogas (ir tuo patenkintas).
Besigilinant į turinio ir formos problematiką, taip pat pravartu prisiminti ir klasika tapusį Oscaro Wilde‘o kūrinį „Doriano Grėjaus portretas“, kuriame patraukli ir žavinga išorė slepia kaip reikiant iš vidaus supuvusią asmenybę.
Tiesa, opozicija nuogiems naujosios kartos elito karaliams ir dorianams grėjams išmintimi, kompetencija ir vadinamuoju komonsensu taipogi neblizga. Nors paprastai alternatyvos nūdienos elitui atrodo kiek mažiau susireikšminusios ir yra nutaikytos į vadinamąjį paprastą žmogų, mažiau sofistikuota forma iš tiesų slepia kone tą patį oportunistiniais, o ne viešaisiais interesais grįstą turinį.
Visgi, ko gero, užvis svarbiausia yra prisiminti, jog tiek vadinamasis elitas, tiek valdžia apskritai iš esmės yra ne kas kita, kaip pačios visuomenės atspindys. O tai savo ruožtu reiškia, jog nuogi karaliai ir dorianai grėjai mums tinka ir patinka.