Visi, kas rimtai susipažinę su Stambulo konvencija, puikiai supranta, jog Lietuvoje skelbiamos versijos, kad šia Konvencija įnešamos nepriimtinos ideologijos, yra mažų mažiausiai melagingos. Konferencijoje pristatysim realią padėtį dėl moterų teisių, paaiškinsime, ką sako ir ko nesako Stambulo konvencija. Turint omenyje, kad kalbos dėl Stambulo konvencijos viešojoje erdvėje nerimsta jau daugiau nei metus ir didžiąją dalimi žmonės vietoj paaiškinimų susilaukia nepagrįstų gąsdinimų iš įvairiausių politinių diletantų, kviečiame visus skirti laiko įsigilinti į situaciją kartu su šios temos ekspertais.
Registracija vykdoma iki kovo 6 d. 9 val. Užsiregistruoti galite paspaudę ant šios nuorodos.
Trumpai apie kraipomą Stambulo Konvencijos esmę Lietuvoje
Pirma, Stambulo konvencija nukreipta prieš smurtą artimoje aplinkoje, ir ji neprieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui. Bažnyčia aiškiai sako: “gėdingas yra smurtas, kartais vykdomas prieš moteris, netikęs elgesys šeimoje ir įvairios vergystės formos yra ne vyriškos jėgos parodymas, bet veikiau bailus nuosmukis“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas AMORIS
LAETITIA“, 54).
Priešingai, nei šios Konvencijos kritikai, Bažnyčia pabrėžia ir tai, kad „verbalinis, fizinis ar seksualinis smurtas prieš moterį prieštarauja pačiai santuokinės vienybės prigimčiai“, o socialine lyties samprata grindžiami veiksmai, tarp kurių Popiežius mini „moters genitalijų smarkų žalojimą kai kuriose šalyse, taip pat nelygias galimybes gauti orų darbą ir atsakingas pareigas“ , „moters kūno instrumentalizaciją ir komercializaciją dabartinėje žiniasklaidos kultūroje“ priešingi Kristaus mokymui.
Būtent su tokiais bei panašiais reiškiniais, antra, ir kovoja Stambulo Konvencija, tad ypatingai nemalonu ir gėda, jog Lietuva Europos parlamente nuolat linksniuojama kaip valstybė, kuri šioje srityje turi didelių bėdų, tačiau vietoje, kad jas spręstų, laikosi agresyvios, o dažnai ir melagingos, linijos. Dar skaudžiau, kad tai daroma Bažnyčios vardu. Nors apie tai jau buvo kalbėta, tačiau situacija viešojoje erdvėje ir toliau plėtojasi kartais sunkia protu suvokiama kryptimi.
Bažnyčia neturėtų tylėti, kai jos vardu taip dažnai prabyla fariziejai
Todėl mes taip pat atviru laišku kreipėmės ir į Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Visą kreipimosi į Lietuvos vyskupų konferenciją ir Apaštalinį Nuncijų Lietuvoje tekstą galite rašti šiame Aušros Maldeikienės įraše.
Šiuo atviru aišku mes, praktikuojantys katalikai, kreipiamės į Lietuvos Bažnyčios vadovus prašydami paaiškinti, ar Bažnyčios vardu smurto klausimus sprendžiančią Konvenciją iškreipiantys ir jos turinį atmetantys asmenys turi tam įgaliojimus? Manome, jog dirbtinai kiršinamai Lietuvos visuomenei gailestingas ganytojų žodis yra būtinas.