Iki šiol dauguma politikų ir rinkos dalyvių į galimą koronaviruso ekonominį poveikį žiūrėjo gana nuosaikiai — dar vasario pabaigoje jie klaidingai įsivaizdavo, kad viruso protrūkis bus pakankamai lokalus, tačiau pastaruoju metu susivokta, jog Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbta pandemija vis dėlto sukels visuotinę paniką, taigi ir tam tikrą ekonominį šoką.
Tiesa, ir šiuo metu beveik visuotinai tikimasi, kad šis šokas, nors ir staigus, vis dėlto bus trumpalaikis. Tačiau kai kurie ekspertai kelia klausimus, kas galėtų nutikti, jei koronaviruso ekonominės pasekmės užsitęstų ar apskritai pasirodytų esančios ilgalaikės, koks galėtų būti pandemijos poveikis globaliai konkurencijai bei dabar egzistuojančiai pasaulio tvarkai ir ar galėtų koronaviruso pandemija apskritai būti vinis, įkalta į dabartinės globalizacijos eros karstą.
Pasaulis vis labiau užsidaro
Tokius klausimus verčia kelti dėl pandemijos susidariusi situacija. Koronaviruso akivaizdoje sutriko pasaulinių tiekimo grandinių veikla, nukentėjo globalus ir labiausiai nukentėjusių šalių vietinis verslas, o pasaulio valstybės suskubo izoliuotis, ribodamos keliautojų srautus.
Be kita ko, pandemija aiškiai pademonstravo plačios tarptautinės integracijos ir pasaulio valstybių veiksmų koordinavimo trūkumus globalioje sistemoje [1.].
Atsižvelgiant į visa tai, nesunku pastebėti, kad pasaulis šiuo metu vis labiau izoliuojasi, globali, taigi, ir atvira sistema tampa vis uždaresnė, o valstybių politika, nepaisant įvairių organizacijų raginimų pandemijos akivaizdoje bendrai koordinuoti veiksmus, pradoksaliai tampa vis labiau vienašališka.
Ar tikrai visa tai — tik trumpam?
Iš esmės galima tikėtis, kad dauguma šių tendencijų bus laikinos, ir, suvaldžius pandemiją, viskas vėl stos į senas vėžes. Tačiau taip pat neatmestina ir tai, kad dėl koronaviruso kilusi krizė gali turėti ilgalaikį poveikį, sustiprindama dar iki pandemijos vyravusias antiglobalistines tendencijas [2.].
Tai gali reikšti globalių tiekimo grandinių su(si)skaidymą, verslo mobilumo mažėjimą bei lokalizaciją, o pačia plačiausia prasme — suteikti politinių dividendų, taigi, ir daugiau galios bei įtakos nacionalistams ir didesnės izoliacijos šalininkams, pasisakantiems už imigracijos kontrolę bei daugiau protekcionizmo.
Skamba ironiškai, tačiau koronaviruso protrūkis yra savotiška dovana nacionalistams ir protekcionistams, kadangi dėl pandemijos tapo įmanoma realizuoti svarbiausius jų politinės darbotvarkės tikslus riboti laisvą žmonių ir prekių judėjimą [3.].
Galimi globalių tiekimo grandinių pokyčiai
Kadangi globalios tiekimo grandinės, kuriomis pasitiki tiek daug Vakarų kompanijų, daugeliu atvejų yra orientuotos būtent į Kiniją, dėl koronaviruso ateityje jos gali būti reorganizuotos, juolab, kad konkurencinis pranašumas, prekes gaminant Kinijoje, pastaraisiais metais ir taip sumažėjo, šalyje išaugus atlyginimams [4.].
Kita vertus, tiek Europoje, tiek JAV į Kiniją žvelgiama kaip į globalią ekonominę konkurentę, o tokios nuostatos ilgainiui spėjo paskatinti protekcionistinės politikos ir savotiškos saviizoliacijos tendencijas.
Nepaisant objektyviai egzistuojančių gamybos Kinijoje privalumų, tiek koronavirusas, tiek ir kitos aukščiau minėtos aplinkybės, gali paskatinti verslą pertvarkyti savo tiekimo grandines ir investuoti į krizėms atsparesnius ir/ar arčiau vartotojų esančius gamybos modelius, pvz., gamybą perkeliant į kitas Azijos šalis, tokias, kaip Vietnamas ar Indonezija, sutrumpinant tiekimo grandines (JAV korporacijoms gamybą vykdant Meksikoje, o europinėms kompanijoms — Turkijoje ar Rytų Europoje) arba tiesiog investuojant į robotiką ar 3D spausdinimą išsvysčiusiose ekonomikose, tokiu būdu gamybą koncentruojant visai šalia vartotojų [5.].
Globalios konkurencijos perspektyvos
Atsižvelgiant į dabartines geostrategines aplinkybes, o taip pat — ir į koronaviruso ištakas, taip pat galima kelti klausimą, kokį poveikį pandemija gali turėti globaliai konkurencijai plačiąja prasme bei Kinijos, kaip didžiausios JAV ir ES varžovės, sulaikymui.
Reikia pripažinti, kad Kinija iš tiesų kelia ekonomines bei politines grėsmes Vakarams, o koronaviruso protrūkis Kinijoje savo ruožtu reiškia sumažėjusią ekonominę ir politinę šios šalies galią ir įtaką. Tačiau, kaip jau matyti dabar, koronavirusas reiškia nuostolius ne tik pačiai Kinijai, bet ir likusiam pasauliui, taigi, globalios pandemijos akivaizdoje kalbėti apie Vakarų laimėjimus globaliose konkurencijos varžybose būtų gana ironiška.
Kinijos sulaikymas tokiu groteskišku būdu gali turėti ir gana groteskiškų pasekmių — izoliacija, ko gero, tik sustiprins Pekino komunistinio režimo šansus išlaikyti galią bei įtaką, o tai netgi gali paskatinti Kiniją grįžti į Mao Zedongo absoliučios valdžios laikus [6.]. Juk šalyje, kurioje ekonomikos augimo rodikliais „perkamas” pasitikėjimas autoritariniais lyderiais, šių rodiklių sulėtėjimas ir darbo vietų praradimas potencialiai gali turėti gana grėsmingų pasekmių valdžiai, kas savo ruožtu paskatins įvesti dar daugiau autoritarinės kontrolės [7.].
Laimėtojų nebus
Kaip jau buvo rašyta praeitoje šio straipsnių ciklo dalyje, pasaulio šiais metais laukia ekonominio augimo sulėtėjimas, o eurozonoje netgi galima recesija [8.]. Taigi, kaip jau minėta aukščiau, laimėtojų globaliose konkurencijos varžybose koronaviruso pandemijos akivaizdoje tikėtis neverta.
Jungtinės Valstijos ir Europa koronaviruso pandemiją greičiausiai suvoks kaip pavojaus signalą, skatinantį daugiau dėmesio skirti nekarinėms nacionalinio saugumo grėsmėms, įskaitant per didelę priklausomybę nuo Kinijos, pernelyg pasikliaujant kritinės svarbos tiekimo grandinėmis — nuo vaistų iki elektronikoje naudojamų retųjų žemės mineralų (paradoksalu, tačiau apie 80 proc. JAV parduodamų vaistų gaminama Kinijoje; ši šalis taip pat yra didžiausia, o kartais — ir vienintelė pasaulinė kai kurių gyvybiškai svarbių vaistų veikliųjų medžiagų tiekėja) [10.]. Kinijos vadovai savo ruožtu turės greitai pritaikyti šalies ekonomiką prie naujos realybės, kurioje pasaulio gamintojai diversifikuos savo tiekimo grandines Kinijos darbuotojų sąskaita [11.].
Ypatingai stiprų smūgį dėl koronaviruso visame pasaulyje turėtų patirti turizmo sektorius. Dar iki pandemijos paskelbimo dėl atšauktų verslo ir pramoginių kelionių bei kitų judėjimo apribojimų turizmo industrija patyrė nemažų nuostolių, tačiau, prognozuojama, kad tai tik viso labo – tik pradžia, o kai kurių ekspertų vertinimu, koronavirusas gali tapti skaudžiausia krize šiam sektoriui nuo pat rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių JAV [12.]. Jei kelionių paklausa ir toliau mažės, milijonai turizmo sektoriaus darbuotojų gali prarasti darbą (tai ypač taikytina mažiau apmokamoms paslaugoms, tokioms, kaip viešbučių tvarkymas ar lankytojų aptarnavimas restoranuose) [13.].
Kokio atsako imsis Europa?
Pagrindinis ES fiskalinis atsakas į koronaviruso pandemiją bus finansuojamas iš valstybių narių nacionalinių biudžetų — remdamosi galiojančiomis europinėmis taisyklėmis, pastarosios gali numatyti visa eilę paramos priemonių, tokių kaip darbo užmokesčio subsidijos, mokesčių ir įmokų mokėjimų atidėjimas ir pan. [14.]. Stipriai paveiktoms mažoms ir vidutinėms įmonėms šalia nacionalinio lygmens priemonių taip pat numatoma taikyti europinio biudžeto instrumentus [15.].
Europos Komisija savo ruožtu siūlys Tarybai taikyti visišką ES fiskalinėje sistemoje numatytą lankstumą tam, kad būtų įgyvendintos koronaviruso protrūkiui sustabdyti reikalingos priemonės ir būtų įmanoma kiek įmanoma sušvelninti jo neigiamą socialinį bei ekonominį poveikį [16.].
Ekonomines pandemijos pasekmes Europai dar labiau sustiprins Donaldo Trumpo sprendimas ateinantį mėnesį drausti atvykti į JAV iš Šengeno zonos, kurį dėl vienašališkumo ir nesikonsultavimo su ES partneriais netgi sukritikavo Europos Komisijos ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkai.