Draugai iš Britanijos dalijasi vienu interneto memu, kuriame „Žvaigždžių kelio“ erdvėlaivio admirolas prašo raportuoti apie nuostolius. „Štai toks kiekvienas 2020-ųjų rytas“, — sakoma apibendrinant.
Anglosaksų pasauliui 2020-ieji tikrai prasidėjo audringai — gaisrai Australijoje, sunkiai išvargti Brexito proceso poslinkiai, JAV prezidento apkaltos procesas, Kobe Bryant‘o žūtis, pirminių rinkimų grumtynės ir apsižodžiavimai.
Negandų purtomas Iranas
Vis dėlto pamačius šį memą sunku nepagalvoti apie Iraną, kurį negandos pradėjo purtyti nuo pat šių metų pradžios.
Jau sausio 3-iosios ankstyvą rytą per JAV drono antskrydį, įvykusį po įtampos sustiprėjimo Irake, žuvo viena neformaliai galingiausių Irano figūrų, generolas Qasemas Soleimani, pasižymėjęs ir kovose su „Islamo valstybe“, ir konfrontacijoje su JAV bei jų sąjungininkių pajėgomis regione.
Po kelių dienų įvykusiose laidotuvėse, kuriose, anot valstybinių šaltinių, dalyvavo milijonai gedėtojų, kilo spūstis, per kurią žuvo dešimtys žmonių. Po paleistos atsakomosios balistinių raketų salvės į JAV bazes Irake šalia Teherano buvo netyčia numuštas Ukrainos avialinijų lėktuvas, kuriame skrido daugiausia iraniečių kilmės keleiviai. Kelias dienas po šios katastrofos buvo platinta kita jos priežasčių versija, kuri kartu su visa šia nesėkmingų ar, kitomis akimis žvelgiant, prastai suvaldytų įvykių virtine vėl paskatino jaunimą masiškai protestuoti, nors ir ne taip ugningai kaip lapkričio mėnesį, kai buvo pakeltos kuro kainos, o šalyje savaitei buvo praktiškai atjungtas internetas.
Tą pačią dieną, kai įvyko aviakatastrofa, dar buvo pranešta apie porą žemės drebėjimų, taip pat apie kelias mažesnes vietinės reikšmės nelaimes.
Galų gale tarptautinės žiniasklaidos antraštėse naujienas, susijusias su Iranu, ėmė keisti kiti klausimai, taip pat ir informacija apie gausėjančius koronaviruso atvejus, pamažėle peržengusius Kinijos sienas. Po viruso atvejų natūralaus gausėjimo židinio epicentre, dėmesys ėmė krypti į kaimynines šalis, ypač į Pietų Korėją, tačiau netrukus į antraštes vėl sugrįžo Iranas.
Sankcijos ir diplomatija
Kaip liga pateko į Iraną? Vienas iš pirmųjų Irane diagnozuotų – ir mirusių – asmenų, anot šalies sveikatos ministro, lankėsi Kinijoje. Kaip pranešama, į šią šalį jis nuvyko jau po to, kai tiesioginiai skrydžiai buvo nutraukti (tačiau, anot kai kurių gydytojų, virusas galėjęs būti jau ir anksčiau — jie esą matė įtartinų pacientų, tačiau neturėjo galimybių jų patikrinti).
Ryšiai su Kinija šiitiškai respublikai tapo dar svarbesni nei anksčiau, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasitraukė iš savo pirmtako Baracko Obamos laikų branduolinio susitarimo, ir nesutiko nusileisti nė colio, nors Iranas dar metus laikėsi susitarimo nuostatų (kad Teheranas iki Trumpo sprendimo neperžengė ribų) paliudijo visos kitos susitarimo šalys, Jungtinių Tautų atstovai ir net pačių JAV žvalgyba), o jo lyderiai tarp retorikos, neretai tokios pat kovingos kaip Trumpo, užsimindavo, kad neatmestų oponento reikalaujamų derybų, jeigu būtų grįžta prie susitarimo.
Irano prezidentą Hassaną Rouhani aplankė Japonijos premjeras, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Niujorke Rouhani susitikimą su JAV prezidentu stengėsi suorganizuoti Prancūzijos prezidentas, su juo kalbėjosi Vokietijos ir Jungtinės Karalystės premjerai, taip pat paeiliui — Indijos ir Pakistano lyderiai, tačiau lūžis neįvyko — pastangos surengti tiesioginį dialogą su Donaldu Trumpu nedavė rezultatų.
Sankcijos, apimančios ir prekybą (daugybė ne tik JAV, bet ir Europos firmų, kurioms sankcijos reiškė reikalavimą apsispręsti, ar tęsti verslą JAV, ar Irane, pasirinko nuspėjamai), ir galimybę pirkti kurą iš Irano, smarkiai paveikė šalies biudžetą ir kasdienį gyvenimą.
Europos sukurtas specialusis atsiskaitymo su Iranu mechanizmas INSTEX, kurio vienas tikslų — sudaryti galimybę Iranui nepažeidžiant sankcijų gauti medicinos įrangą ir medikamentus, didelio poveikio kol kas neturėjo – tai per savo pirmąjį vizitą Teherane, įvykusį vasario mėnesio pradžioje, pripažino ir Josepas Borrellis, naujasis ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai.
Židinys šventajame Kumo mieste
Virusas Irane ėmė plisti itin sparčiai. Pirmieji atvejai nesulaukė stiprios viešos reakcijos iš šalies vadovybės — po dviejų dienų turėjo įvykti vasario 21 dieną numatyti parlamento rinkimai, ir buvo siekiama užtikrinti sklandų jų surengimą.
Nors juose galimybę balotiruotis dėl diskvalifikacijos prarado daugiau kaip 7 tūkst. kandidatų, daugiausia reformistų ir nuosaikių politinių pažiūrų, žmonių būriavimaisi ir kontaktai vis dėlto galėjo turėti įtakos tolimesniems įvykiams, mat nemaža dalis nusprendusiųjų atiduoti balsą buvo religingesni rinkėjai, palaikantys konservatyvias jėgas.
Toks pasiskirstymas galėjo prisidėti paspartinant koronaviruso plitimą šventajame Kumo mieste — populiariame šiitų piligrimystės centre, kuris netrukus tapo pirmuoju ligos židiniu, o šiuo metu yra vienas iš kelių karantinuotų šalies miestų (tarp priemonių, kurios pasitelktos judėjimui riboti, yra draudimas įvažiuoti į miestą automobiliams su kitų šalies provincijų numeriais). New York Times pranešė, kad pagal JAV palydovu įrašus, miesto kapinės imtos pastebimai plėsti.
Po pasaulį smarkiai išplito vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip maldininkai bučiuoja ir laižo Fatimos al Maasumos mauzoliejų, pabrėždami, jog jie nesibaimina viruso. Ši praktika netrukus buvo nutraukta — iš pradžių taip besielgiančius imta areštuoti ir bausti, o galiausiai Kumo šventovė, kurioje ilsisi septintojo šiitų imamo Mūsos al Kazimo dukters palaikai, buvo išvis uždaryta.
Tokios pamaldumo raiškos atgarsiu pasaulyje tapo tai, kad prašymą nebučiuoti Raudų sienos teko išplatinti Izraeliui, o Lenkijoje diskusijas sukėlė praktika, kai šv. Komuniją kunigai į burną deda rankomis).
Ligos plitimas tarp vadovybės
Turbūt ne mažiau šalį ir pasaulį paveikė spartus ligos plitimas tarp Irano vadovybės.
Bene pirmoji užfiksuota auka — sveikatos viceministras Irajas Harirchi, kuris per spaudos konferenciją, surengtą praėjus penkioms dienoms po koronaviruso užfiksavimo šalyje, kosėjo, atrodė prastai ir netrukus pripažintas sergančiuoju.
Kovo pradžioje virusas buvo diagnozuotas 23 iš 290 Irano parlamento narių, keliems ministrams, taip pat šalies viceprezidentei Masoumeh Ebtekar, atsakingai už moterų ir šeimos reikalus, kuri, beje, 2018 m. lankėsi Vilniuje.
Nuo viruso jau mirė vienas aukščiausiojo šalies lyderio, ajatolos Ali Khamenei, patarėjas, taip pat užsienio reikalų ministro padėjėjas, tad šalies vadovybei, kurios didžiąją dalį sudaro vyresnio amžiaus vyrai, šis virusas, atrodo, yra itin grėsmingas.
Klausimai dėl mirtingumo masto
Jau daugiau kaip 17 tūkst. oficialių užsikrėtimo atvejų skaičių pasiekęs virusas nuo pat pradžių kėlė klausimų dėl didelio mirtingumo masto.
Paskutiniais duomenimis, žmonių, mirusių nuo koronaviruso, skaičius pasiekė 1135 — taigi beveik priartėjo prie tūkstančio. Liūdnesnė statistika kol kas tik Kinijoje ir Italijoje, kuriose atitinkamai mirė 3 237 ir 2 978 žmonės.
Tarp objektyvių priežasčių galėtų būti dėl sankcijų susidaręs medikamentų stygius, taip pat vietų ligoninėse trūkumas, kurį lėmė epidemijos protrūkio nuožmumas ir staigumas.
Be to, dar reikėtų paminėti viruso naujumą (vis dar nesusiformavo pasaulinė patirtis, kaip efektyviausiai su juo kovoti) ir nepalankius sutapimus — rinkimus bei Kumo piligrimystės tradicijas.
Nouruzas be tradicinių iškilmių
Kaip ir Kinijoje, Irane virusas pradėjo plisti prieš pat vieną populiariausių švenčių — persų Naujuosius metus, arba Nouruzą, kuris šiemet yra sutinkamas kovo 20 dieną.
Per šią šventę, žyminčią žiemos pabaigą ir pavasario pradžią, iraniečiai yra įpratę keliauti, ypač į daugelio pamėgtą Kaspijos jūros pakrantę.
Šiemet kelionių teks atsisakyti/ Linksmintis šokinėjant per laužus — kita populiari čaharšanbe sūri šventės, minimos paskutinį trečiadienį prieš Nauruzą, apeiga, kurią teko praleisti , nors kai kurie išradingi gyventojai tą pakeitė simboliniu šuoliu per uždegtą žvakę.
Šalyje yra atšaukiamos net įprastinės penktadieninės pamaldos, o ir į kapines tradiciškai palikti gėlių bei maisto rinksis daug mažiau žmonių.
Viruso grėsmė galbūt pravertė tik vienai naujametinei tradicijai — prieš šventę apsikuopti namuose. Bene ketvirtą savaitę namuose leidžiantys gyventojai tam tikrai turėjo laiko daugiau nei bet kada anksčiau.
Galimybės „paatostogauti“ džiaugsmai
Šalyje, suprantama, neveikia universitetai, mokyklos ir muziejai. Nenorėdami rizikuoti naujais užkrato židiniais, šalies vadovai paleido daugiau kaip 85 tūkst. kalinių ir sustabdė šaukimą į kariuomenę.
Esama taip pat žmonių, kuriuos džiugina sulėtėjęs gyvenimo tempas —populiarūs kirpėjai, kuriuos prieš šventes užplūsdavo klientai, pirmą sykį per daugelį metų šį metą galės praleisti ilsėdamiesi su šeima, o ne sunkiai plušėdami (o klientai juk niekur nesidės, vis tiek turės pasirodyti praėjus viruso grėsmei).
Vaikų pirminį džiaugsmą „paatostogauti“ aptemdė nesibaigiantis buvimas namie ir nuotoliniu būdu organizuojamos pamokos — fiksuoto interneto ryšio operatoriai suteikė namų ūkiams daugiau nei 100 nemokamų gigabaitų interneto (daugeliui tai yra daugiau nei įprastas mėnesio limitas).
Ir nors viešosios vietos aptuštėjo, daugumai gyventojų nėra užginta išeiti iš namų, todėl jie vis tiek stengiasi prasiblaškyti, pavyzdžiui, išvažiuodami pasivažinėti, bet nelipdami laukan — taip dar labiau priartindami savo gyvenimą prie šiuolaikinių iranietiškų filmų, kuriuose veikėjai didelę dalį veiksmo praleidžia automobiliuose.
Reakcija buvo nepakankama
Šalies opozicija vis dėlto mano, kad valdžios reakcija buvo nepakankama ir vėlyva; kompetencija ar skaidrumo stoka abejojama prisiminus metų pradžios įvykius, o užsienio analitikai nuo pat pradžių kvestionavo oficialius skaičius.
JAV finansuojama žinių tarnyba „Radio Farda“ teigia, kad, remiantis ne testais, o simptomais, atvejų yra dvigubai daugiau, o mirusiųjų daugiau nei pusantro karto nei skelbiama.
Tikrų žinių nedaug, o versijų ir gandų plaukiojama įvairių, pavyzdžiui apie vakcinos buvimą arba kitų aukštų pareigūnų užsikrėtimą Pasigirsta ir Rusijoj bei Kinijoj pasitaikantis naratyvas, kad šis virusas esąs JAV biologinis ginklas
Vis dėlto visiems įdomiau, kada viskas praeis. Vieni iraniečiai tikisi, jog tai nutiks atšilus orams, po kelių savaičių; o kiti spėlioja, kad piką užsikrėtimai pasieks praėjus penkioms dienoms po Nouruzo, t. y. maždaug kitos savaitės viduryje.
Su virusu kovos revoliucinė gvardija
Kad į padėtį dėl epidemijos Irano valdžia pastaruoju metu žvelgia rimčiau, galima matyti iš to, jog koronaviruso užkardymo reikalus iš Sveikatos ministerijos perėmė bene įtakingiausia šalies jėga — Irano revoliucinė gvardija, kuri yra pavaldi ne vyriausybei su prezidentu, o religiniam šalies lyderiui (deja, būtent jos kariškis padarė apmaudžią klaidą, dėl kurios numuštas lėktuvas).
Negana to, Teheranas kreipėsi į Tarptautinį valiutos fondą dėl 5 mlrd. dolerių paskolos pirmą sykį nuo 1979 m. revoliucijos. Tęsiantis krizei valiutos kursas rinkoje, dar lapkričio mėnesį siekęs maždaug 14 tūkst. tomanių (neformali, bet visų naudojama sąvoka, paremta ankstesnės valiutos pavadinimu ir reiškianti 10 rialų) už 1 eurą, dabar jau viršijo 17 tūkst.
Kita vertus, iraniečiai atsisakė tiesioginio JAV pagalbos siūlymo, kurio buvo galima tikėtis, kai prezidentas Trumpas pripažino, jog Iranas tikrai smarkiai nukentėjo nuo viruso protrūkio.
Po Soleimani nužudymo mažai tikėtina, kad dabartiniai Irano vadovai kada nors viešai spaus ranką šios JAV administracijos vadovui, kuris neslėpė atsakomybės už šį žingsnį.
Tuo tarpu Iranui pagalbą ėmė teikti Kinija, Kataras. Pagalbos siunta atkeliavo net iš Jungtinių Arabų Emyratų (su kuriais santykiai tik šiek tiek šiltesni, nei su regionine varžove Saudo Arabija), o šveicarai prabilo apie atskirą, jau anksčiau svarstytą, prekybos kanalą su Iranu, kuris ypač pasitarnautų šiuo sunkiu metu.
Stabilizacijos ženklai
Oficialusis susirgimų ir mirčių skaičius šalyje jau rodo tam tikrus stabilizacijos ženklus, tačiau vis dar yra labai aukštas.
Daug žmonių matė italus, dainuojančius iš balkonų (pirmadienį Lietuvoje irgi pasiūlyta pasekti panašiu pavyzdžiu – išeiti į balkonus sutartą valandą ir paploti dirbantiems karantino sąlygomis).
O kokios kūrybiškos išmonės ėmėsi iraniečiai? Teherane šiltai įvertintas stambaus prekybos centro savininkas, šiuo laikotarpiu leidęs nemokėti nuomos savo nuomininkams — smulkaus verslo parduotuvėlėms.
Savo ruožtu prekeiviai nudžiugino gyventojus, prieš Nouruzo šventę labai mėgstančius prisipirkti rūbų, pradėję juos reklamuoti instagrame ir pardavinėti su nemokamu pristatymu į namus.
Praleidžiant daugiau laiko prie kompiuterių užderėjo gausybė memų ir kito humoristinio turinio, išpopuliarėjo audioknygos, muziejai ėmė organizuoti virtualius turus, o trenerės — vaizdu transliuojamas mankštas nustatytu laiku.
Viena mokytoja pasiūlė nemokamus arabų kalbos kursus — šią kalbą itin svarbu mokėti abiturientams, kurie ruošiasi stoti į universitetus.
Parduotuvėse ėmus trūkti dezinfekantų ir kaukių, jie imti gaminti savarankiškai, o jauni savanoriai ėmėsi dezinfekantais valyti bankomatus bei prie jų palikinėti servetėles tiems, kurie prie bankomatų ateina be pirštinių (palyginkime su atvirkštiniu procesu kitur – tualetinio popieriaus deficitu).
Iranas vėl lieka pats su savimi
Ligai įsisukus į Europos audinį (jei remtumėmės oficialia statistika, naujų atvejų kasdien jau daugiau fiksuojama ir Ispanijoje, ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, ir JAV, nekalbant apie Italiją, tvirtai pirmaujančią visame pasaulyje po Kinijos), Iranas po truputį, atrodo, vėl lieka pats su savimi — kaip, reikia pripažinti, ir visos kitos besiizoliuojančios, į savo padėtį besitelkiančios šalys.
Kol kas su virusu susijusios viral antraštės užgožia branduolinio susitarimo, iš kurio sausį po generolo nužudymo Iranas pasitraukė visiškai, klausimus, Ukrainos lėktuvo juodosios dėžės įrašų šifravimo eigą (kai kurie vietiniai, nuvargę nuo negandų, jau metasi į juodą humorą — ta juodoji dėžė neva esanti užkrėstame Kume, ir jei ukrainiečiai nori, tai tegu ją ir pasiima).
Vis dėlto pandemijai nuslūgus, prie šių klausimų turės būti grįžta, ir Europa neišvengiamai turės užimti savo poziciją (dabar jau su Jungtine Karalyste kaip išorine vis dar nominaliai gyvuojančio branduolinio susitarimo partnere).
Nežinome, kokios būklės po ligos bus Iranas – viena vertus, per pastaruosius kelis dešimtmečius įpratęs kliautis tik savimi daug labiau, nei daugelis kitų valstybių, kita vertus, vėl kenčiantis nuo sankcijų, nerealizuojamų naftos pardavimų, turėsiantis spręsti lėktuvo numušimo kompensacijų klausimą, mėginantis išsaugoti dėmesį ir balistinių technologijų ir branduolinei programoms ir sau palankių grupuočių rėmimui regione (kai kurie oponentai užsiminė, jog pastebėjo jų aktyvumo sumažėjimą), nežinome, ar per kitąmet numatytus prezidento rinkimus į valdžią negrįš konservatyvesnis asmuo nei nuosaikiu laikytas ir kontakto su Vakarais, kiek leidžia sąlygos, bandęs siekti, ir trumpam – kol nepasirodė Trumpas — dalinai pasiekęs Rouhani.
Ar galimos ir teigiamos staigmenos?
Jau akivaizdu, kad ši krizė smarkiai paveiks pasaulio ekonomiką. Kaip tai atsilieps valstybių kariniams biudžetams ir apetitams, į kokią ateitį panors žvelgti gyventojai – bus matyti vėliau.. Tačiau jei taip staigiai ištinka nelaimės, tai galbūt netikėtai gali nutikti ir kažkas gero?
2018 metais dešinysis Izraelio premjeras nustebino, kai svetainėje „YouTube“ kreipėsi į sausros kamuojamus iraniečius ir pažadėjo patalpinti atitinkamų technologijų brėžinius internete — tai buvo akivaizdus viešųjų ryšių triukas, bet juk gera linkme. Šiemet šioje šalyje koaliciją mėgins suburti kitas, nuosaikesniu laikomas politikas, kuris galbūt yra labiau linkęs užmegzti dialogą su palestiniečiais, palaikomais Irano, — o juk vis dar neaišku, kuri šalis pirma atras vakciną.
Žodžių negana
Jei Lietuvos prezidentas (o dabar jau ir CNN komentatorė) palygino šią krizę su Antruoju pasauliniu karu, tai kodėl neužbaigus lygiai ta pačia fraze, kokia užbaigė generolas Douglasas MacArthuras, kai priėmė Japonijos kapituliavimą: „It is my earnest hope, and indeed the hope of all mankind, that from this solemn occasion a better world shall emerge out of the blood and carnage of the past.“ Įdomus sutapimas – autoriui jau parašius šį tekstą, Irano užsienio reikalų ministras Twitter irgi išplatino šiek tiek panašiai skambančią žinutę: ““If we are to make the world that will emerge from #COVID19 a better one, we must seize the opportunity to forge new path.“ Tik šį kartą mums ir čia, ir ten reiktų suvokti, kad žodžių – ir pompastiškų, ir banalių, tiesą sakant, bet kokių žodžių — negana; norint rezultato