Ši savaitė Europos Parlamente vadinama žaliąja. Jos metu nevyksta jokie posėdžiai, o politikai ruošiasi būsimiems darbams ir susitinka su savo rinkėjais.
Matyt, verta pradėti nuo to, kad tikrai prasmingi susitikimai įmanomi tik su tais žmonėmis, kurie geba suformuluoti klausimą, žino, ko nori, ir supranta, kad politikas turi savo galvą, savo principus, kurie deklaruojami jo rinkimų programoje.
Nėra vėtrungė
Joks sąžiningas politikas nėra vėtrungė, kuri sukasi ten, kur pučia vėjas.
Tikrai negaliu šokinėti pagal kiekvieno vladuko ar kokios smailianagės birutėlės pageidavimus ir, keisdama poziciją, išduoti tuos protingus rinkėjus, kurie už mane balsavo būtent todėl, kad jiems buvo priimtina pateikta programa.
„Ką cia pezi?“, — klausia gėlių buketas Janina. Atsakau: „Suprantu, kad gėlytėms sunku suvokti ir atjaučiu.“
Prezidento ir daugtaškių gerbėja Olga „Gaminu sveikiau“ rypauja, kad man „ne visi namie“, „moteris metuose o peza tokius vėjus… siaubas“ (skyryba ir rašyba autentiška). Aš tai vaikystėje, kai būdavo baisu, lysdavau po antklode.
Stanislava, besižavinti puslapiu „Apsvaigę pacukai“, su pavydu teškia: „iš didelio rašto poniutė išėjo iš protelio, pamiršai kas esi?“ Kadangi pacukė apsvaigus, tai paaiškinti, kas gi aš esu, jau nebesugeba.
Gerai nukirptas Vaidas pataria man papasakoti apie mano „ištvirkėliškas nuodemes“. Sakosi žinąs, kad „jų daug…“ Tačiau užuot aprašęs tas nuodėmes (tikrai būtų įdomu sužinoti apie save kažką pikantiška), sugeba tik daugtaškį padėti.
Lengvai įžvelgiama skirtis
Cituoju labai mažą nelaimingų, pavydžių, elementaraus teksto nesuvokiančių komentuotojų paveldą, aiškiai rodantį jų intelektualinius gebėjimus.
Visa, ką geba tie žmonės, yra nerišlus mekenimas, pagimdytas neapykantos sau pačiam. Vis dėlto tie jų dūsavimai aiškiai rodo, kokia teisi lietuvių liaudies pasakų išmintis, nuolat kartojanti: „Negerk iš pėdelės, avinėliu pavirsi.“
Kita vertus, man išties džiugu, kad visi (net pačiai nuostabu — bet faktas!) įrašai, kuriuose palaikomos mano mintys ir/arba dėkojama už ketvirtadienio pokalbius, yra parašyti išsilavinusių, adekvačių žmonių. Ta skirtis lengvai įžvelgiama palyginus isterikuojančių heiterių ir palaikančių žmonių paskyras.
Tad toliau ir kalbėsiuosi su tais, kurie mąsto, supranta, ką girdi, ir kuriems mano įrašai teikia pridedamosios vertės bei paaiškina tuos ar kitus procesus.
Galvose verdanti košė
Sustosiu ties keliais klausimais, kurie kelia daugiausia aistrų ir — tiesiogiai ar netiesiogiai — skamba itin dažnai. Taigi, ar tikrai antivakseriai kalba tautos balsu, kodėl svarbi LGBT žmonių lygybė bei kas ir kodėl bijo Stambulo konvencijos.
Dėl laiko stokos nesiplėtosiu, bet labai rekomenduoju perskaityti profesoriaus Gintauto Mažeikio straipsnį „Skiepai, homofobija ir autoritarizmas“.
Profesorius primena dar 1950 metais Kalifornijos universitete atliktą tyrimą, kuris rodo tiesioginį sąryšį tarp užkratobaimės, homofobijos ir autoritarinio mąstymo. Vėliau atlikti tyrimai iš principo išvadas ne tik patvirtino, bet ir praplėtė.
Autoritarinė asmenybė atskirybių suvokti negeba, jai normalu operuoti bendrybėmis, apeliuoti į visus — į visuomenę, į tautą.
Visokių maršų gerbėjų galvose verdanti nevalgoma košė, kur kova su vakcinavimu pagardinama Stambulo konvencija, o galimybių pasas suplakamas su seksualinių mažumų judėjimais, yra pagimdyta baimės, kurią įveikti jie tikisi radę tą, kuris prievarta suvaldys kitus ir tikrovę.
Nėra pernelyg populiarūs
Vis dėlto faktai rodo, kad maršistų baimės ir klyksmai Lietuvoje nėra pernelyg populiarūs.
Rugpjūčio viduryje Europos Parlamento užsakymu atlikta Eurobarometro apklausa rodo, jog Lietuvos gyventojai palankiai vertina Europos Sąjungos vakcinavimo nuo COVID-19 strategiją, o trys iš penkių šalies gyventojų įsitikinę, kad pasiskiepyti nuo COVID-19 turėtų visi.
53 proc. Lietuvos gyventojų labai arba greičiau patenkinti tuo, kaip šalies valdžia įgyvendino vakcinavimo nuo COVID-19 strategiją, ir tai trimis procentiniais punktais viršija visos Sąjungos rezultatą.
Beveik du trečdaliai (64 proc.) lietuvių sutinka, kad Europos Sąjungos skaitmeninis COVID pažymėjimas yra saugiausia priemonė laisvai keliauti po Europą per pandemiją.
Trys iš penkių Lietuvos gyventojų (61 proc.) taip pat patenkinti valstybių narių solidarumu pandemijos metu (Sąjungos vidurkis – 53 proc.).
Naikina bendrąjį gėrį
Demokratija, priešingai nei rėkauja visokie maršistai, nėra daugumos ar juolab tautos valia. Demokratiniai institutai remiasi įstatymo viršenybe ir pagarba mažumoms.
Neįmanoma kalbėti apie gerovės valstybę ar teisingumą, jeigu nuo jo įstatymiškai atskiriamos ištisos žmonių grupės.
Ir ne, dabar kalbu ne apie dėl esą pažeistų jų teisių kaukiančią antivakserių ordą. Jie niekaip teisiškai nėra atskirti nuo galimybės skiepytis, tad jų teisės dalintis bendruoju gėriu išsaugotos.
Maža to. Šaukdami apie esą pamintas jų teises sirgti ir mirti, jie nenori ar negali suvokti, kad taip jie išties naikina bendrąjį gėrį ir primityvių baimių bei kaprizų vedini siunčia į mirtį silpniausius visuomenės narius.
Tebepatiria atskirtį
Vis dėlto LGBT bendruomenė daugelyje valstybių, ir net kai kuriose ES šalyse, tarp jų Lietuvoje, tikrai patiria atskirtį, negali naudotis net tokiomis teisėmis kaip teisė tuoktis, yra nuolat pašiepiama, kenčia nuo neapykantos kalbos. Ypač komplikuotas homoseksualių paauglių gyvenimas.
Tikrai ne kartą girdėjote kai kuriuos žmones drąsiai aiškinant, kad jie esą „neturi nieko prieš homoseksualius asmenis“, tik juos labai pykdo, kad tie žmonės „demonstruojasi“. Bet ką daugiau, jei ne atvirą panieką, reiškia žodžiai, kurie iš kito asmens atima tai, kuo pats gali mėgautis?
Būtent todėl, kad noriu, jog visi europiečiai turėtų vienodas teises, spalio viduryje kartu su kitais 386 kolegomis balsavau už rezoliuciją, kuria valstybės narės ir Europos Komisija raginami šalinti kliūtis, su kuriomis susiduria vaivorykštinės šeimos, negalinčios pasinaudoti teise laisvai judėti po ES.
Valstybių narių kompetencija
Dabar daugumoje valstybių narių vienos lyties asmenys turi teisę sudaryti santuoką arba partnerystės sutartį, auginti vaikus, tačiau ši jų teisė išnyksta, kai jie patenka į valstybes, dažniausiai postautoritariniuose Rytuose, kurios neleidžia vienos lyties asmenų partnerystės arba nesuteikia galimybės tokioms šeimoms auginti vaikus. Tai, mano galva, neteisinga ir turi būti panaikinta.
Taip pat labai neteisinga, kad vaikas, kurio gimimo liudijime vienoje šalyje teisėtai nurodyti vienos lyties tėvai, kitoje valstybėje narėje netikėtai gali likti be tėvų ar pilietybės.
Beje, balsuodama už šią rezoliuciją pasirinkau žmones, o ne vien įstatymo raidę. Daug vakarietiškų krikdemų, visiškai pritardami LGBT teisei į civilines santuokas ar partnerystes bei lygioms jų vaikų teisėms, vis dėlto atkreipė dėmesį į tai, jog ši sritis priklauso valstybių narių kompetencijai.
Toks vidinis principų susikirtimas lėmė, jog nemaža dalis Europos liaudies partijų grupės, kuriai priklausau, narių susilaikė.
Bėdos dėl smurto paaštrėjo
Pastarojoje Strasbūro sesijoje taip pat vėl kalbėta apie smurtą artimoje aplinkoje, kurio suvaldymui ir skirta Stambulo konvencija.
Deja, bet faktas, Lietuva yra viena tų valstybių, kur daugybė moterų patiria psichologinį, finansinį ar net fizinį smurtą. Pandemijos metu tos bėdos dar labiau paaštrėjo, ir vis dažniau skaitome apie sutuoktinių nužudytas gyvenimo drauges ar žmonas.
Stiprėjant autoritariniam pasipriešinimui moterų teisėms bei smurtui artimoje aplinkoje Europos Parlamentas balsavo už tai, kad smurto lyties pagrindu nusikaltimai būtų pripažįstami europinio lygio nusikaltimais.
Nėra to matę
Stambulo konvencijos oponentai nuolat kartoja du argumentus. Pasak jų, tas dokumentas esą priešingas tradicijai, nes įteisinąs lyčių įvairovę. Argumentas niekinis jau vien todėl, kad konvencijoje apie tai nekalbama.
Neretai Stambulo konvenciją oponentai atmeta pareikšdami, jog jie jokio smurto artimoje aplinkoje nėra matę, o kadangi jie nėra matę, tai tokio dalyko ir nėra.
Na aš, tarkime, nesu savo artimoje aplinkoje regėjusi tokių vulgarių vyrų kaip orlauskas-zakarauskas, ir tikrai iki šiol neteko girdėti tokių vulgarių anekdotų, kuriuos anas pasakoja.
Vis dėlto sveikas protas man neleidžia neigti, kad tokie „humoristai“ egzistuoja ir jie turėtų būti nutildomi. Jei ne moterų, tai bent vaikų labui.
Neturi ko pasakyti
Baimių ir neapykantos kamuojami komentatoriai, visokių pakraipų maršistai turi teisę kalbėti ir rašyti.
Aš manau, kad tai puiku, jog jie komentuoja vis daugiau. Kuo daugiau jie kalba, tuo akivaizdžiau, kad pasakyti jie neturi ko.