Praeitą savaitę istorinėje viloje Ženevoje įvyko JAV ir Rusijos prezidentų Joe Bideno ir Vladimiro Putino didelio žiniasklaidos dėmesio susilaukęs susitikimas, kurio metu buvo aptarti strateginės ginkluotės mažinimo, kibernetinio saugumo, žmogaus teisių ir kiti klausimai.
Nepaisant didelio žiniasklaidos susidomėjimo šiuo įvykiu, Lietuvoje jis buvo nušviestas gana paviršutiniškai, be gilesnių analitinių įžvalgų, ko galbūt garsiai nepasakė nei J. Bidenas, nei V. Putinas. Nemažai kas į susitikimą žvelgė atsietai nuo bendro J. Bideno turo po Europą kontekstą, užsiciklino ties nereikšmingomis (ar ne tiek reikšmingomis) detalėmis, o tai savo ruožtu vedė į nepernelyg toli siekiančias išvadas.
Tarkime, be pažodinio komentaro, dėl ko buvo susitarta, o dėl ko ne, ir kas ką tiksliai pasakė, žurnalistai ir netgi politikai aptarinėjo ištaigingą XVIII amžiaus vilą „La Grange“, kurioje ir vyko susitikimas, po kaulelį narstė J. Bideno ir V. Putino kūno kalbą, svarstė apie tai, kuris iš jų susitikimo metu atrodė labiau atsipalaidavęs, ką gi galėtų reikšti dvi atskiros spaudos konferencijos, o ne vien bendra, ir netgi suskaičiavo, kiek sekundžių JAV ir Rusijos vadovai vienas kitam spaudė rankas.
Visgi, be panašių pletkų, kas kaip atrodė, ką konkrečiai pasakė ir/ar padarė, šis susitikimas (kaip ir, beje, dauguma tokio lygio susitikimų) turėjo kur kas svarbesnių, giluminių implikacijų tarptautinei politikai bei pasaulio tvarkai ir apėmė žymiai svarbesnius klausimus nei tuos, dėl kurių buvo tartasi.
Kitaip tariant, šiuo atveju reikėtų skaityti tarp eilučių ir žvelgti ne tiek į patį susitikimo turinį, iki smulkiausių detalių analizuojant oficialius darbotvarkės klausimus ar lyderių kūno kalbą, bet pasigilinti į tai, dėl ko šis susitikimas apskritai įvyko ir kokios yra galimos jo pasekmės ne tik JAV ir Rusijai, bet ir globaliu mastu, neaplenkiant ir Lietuvos.
Eilinis santykių perkrovimas
Dar Ciceronas rašė apie tai, jog istorija yra gyvenimo mokytoja. Todėl šio JAV ir Rusijos prezidentų susitikimo priežasčių, ko gero, reikėtų ieškoti istoriniuose precedentuose.
Taigi, per daug nesigilinant į konkrečius susitikime aptartus klausimus, kuriuos jau po kaulelį išnarstė tiek Lietuvos, tiek pasaulio žiniasklaida, verta pažymėti, kad šis JAV ir Rusijos prezidentų susitikimas, įvykęs po ilgo laiko iš esmės buvo eilinis abiejų valstybių santykių perkrovimas.
Paprastai panašūs santykių perkrovimai būna inicijuojami JAV prezidentų, nuo respublikono Richardo Nixono détente politikos Šaltojo karo metu, iki demokratų Baracko Obamos ir J. Bideno pastangų šildyti dvišalius santykius. Šią savotišką tradicija tapusią Baltųjų rūmų praktiką pagrindžia ir tai, kad susitikimas buvo inicijuotas būtent J. Bideno, o tai savo ruožtu galima vertinti dvejopai.
Iš vienos pusės, į pastangas šildyti dvišalius santykius galima žiūrėti kaip į tam tikrą JAV geros valios gestą, siekiant užmegzti stabilesnius ryšius, tuo pat metu neapleidžiant strateginių JAV interesų — tuo tarpu iš kitos pusės tokias pastangas galima vertinti ir kaip tam tikrą nuolaidžiavimą savo geopolitinius raumenis ne itin civilizuotais būdais demonstruoti mėgstančiai Rusijai.
Iš esmės argumentų į šį santykių perkrovimą žiūrėti tiek kaip į draugišką gestą, tiek kaip į JAV nuolaidžiavimą Rusijai pakaktų abiem atvejais, taigi šiuo atveju požiūris greičiausiai priklauso nuo pačių vertintojų.
Žvelgiant per Lietuvos prizmę
Ko gero, nesuklysime teigdami, kad iš Lietuvos perspektyvos toks santykių perkrovimas visgi turėtų būti vertintinas kaip tam tikras JAV reveransas Rusijai.
Taip teigti galima vien jau dėl istoriškai susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių, dėl kurių Rusija buvo, yra ir, labai tikėtina, bus didžiausia tiesioginė grėsmė Lietuvai.
Beje, tokią poziciją gerokai sustiprina ir dar vienas neseniai įvykęs JAV manevras atsisakyti sankcijų, susijusių su „Nord Stream 2“ dujotiekiu, kurio tiesimo stabdymu, be kitų Centrinės ir Rytų Europos valstybių, suinteresuota ir Lietuva (reikia pripažinti, jog šio teksto autorei, dar šių metų pradžioje Europos žiniose rašiusiai, jog Amerika, tikėtina, ir toliau sankcijomis stabdys Rusijos energetikos projektus Europoje, šis JAV žingsnis buvo gana netikėtas).
Jei šių argumentų dar nepakanka teigti, jog JAV į Rusiją žiūri naivokai ir kiek per daug jai nuolaidžiauja, taip pat galima prisiminti pastarojo meto agresyvų Kremliaus elgesį.
Į J. Bideno ir V. Putino susitikimą netgi nežvelgiant konkrečiai per Lietuvos prizmę, reikia pažymėti, kad pastaruoju metu Rusija yra priveikusi išties nemažai JAV supykdyti galėjusių (ir turėjusių) dalykų, nuo į pačias JAV nukreiptų kibernetinių atakų iki agresyvios „energetinės diplomatijos“ Europoje, nuo Aleksejaus Navalno apnuodijimo, įkalinimo ir šiurkščių susidorojimų su opozicija iki sisteminių ir masinių žmogaus teisių pažeidimų visoje Rusijoje, nuo V. Putino sąjungininko Aliaksandro Lukašenkos režimo įvykdyto kompanijos „Ryanair“ lėktuvo pagrobimo su visomis iš to išplaukusiomis pasekmėmis iki karinių ir geostrateginių manevrų buvusiame Rytų bloke, Vidurio Rytuose ir net Arktyje.
Tai kodėl?
Įvertinus tai, kas išdėstyta aukščiau, bent jau žvelgiant iš Lietuvos pozicijų, kyla natūralus klausimas, kodėl toks susitikimas įvyko apskritai, kodėl J. Bidenas jame kalbėjo gana nuosaikiai, kodėl stipriau netreptelėjo koja ir netgi leido V. Putinui šiek tiek užlipti sau ant galvos.
Kai kurių politikos analitikų (taip pat ir šio straipsnio autorės) nuomone, tiek J. Bideno susitikimas su V. Putinu, mėginant šildyti dvišalius santykius, tiek kiti jo turo po Europą susitikimai Didžiojo septyneto, NATO ir Europos Sąjungos formatais yra daug didesnio — pasaulinio galios balansavimo — geopolitinio žaidimo dalis.
Ypač svarbi korta šiame žaidime yra Kinija.
Kaip jau rašė Europos žinios, Baltųjų rūmų šeimininku tapus J. Bidenui, Amerika grįžo arba, kitaip tariant, atnaujino Donaldo Trumpo iš esmės ignoruotą daugiašališkumo bei aljansų kūrimo politiką. Kaip dar šių metų pradžioje pažymėjo saugumo politikos patarėjas Jake‘as Sullivanas, Vašingtonas, konkuruodamas su Pekinu, daug dėmesio skirs nutrūkusiems ryšiams su Europos ir Azijos partneriais atkurti — JAV ekonomika sudaro ketvirtadalį bendros pasaulio ekonomikos, tačiau, imant ją kartu su sąjungininkais, ši dalis padvigubėja, o tai savo ruožtu, be abejonės, suteikia JAV konkurencinį pranašumą prieš Kiniją.
Panašu, jog, kaip tąsyk buvo pasakyta, taip J. Bideno vizito Europoje metu buvo ir padaryta (ar bent jau pamėginta, ir šių mėginimų, bent jau kuklia šio teksto autorės nuomone, tikrai negalima pavadinti bevaisiais).
Kinijos korta
JAV mėginimus suvienyti Vakarų pasaulį kovoje prieš Kiniją aiškiai buvo galima stebėti J. Bideno susitikimų su Didžiojo septyneto, NATO ir ES lyderiais metu, kuriuose jis aktyviai ir sistemingai pabrėždavo būtent Kinijos grėsmę.
Didžiojo septyneto susitikime buvo sutarta kurti atsvarą vadinamojo „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvai (Belt and Road Initiative, BRI). Naujoji iniciatyva buvo pavadinta simboliškai — „Atkurkime geresnį pasaulį“ (Build Back a Better World, B3W). Tiesa, tebėra neaišku, kaip ši iniciatyva veiks praktikoje, iš ko tiksliai bus finansuojama ir t. t.
Kinijos grėsmė taip pat atsidūrė Aljanso, tarsi turinčio rūpintis Šiaurės Atlanto, o ne Ramiojo vandenyno regiono saugumu, strateginėje deklaracijoje, o jo generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pareiškė, kad Kinija kariniu pajėgumu „artėja prie mūsų“ ir atkreipė dėmesį į tai, kad komunistinis Kinijos režimas nepaiso vakarietiškų vertybių, kurias NATO ir buvo įkurta ginti.
O štai susitikime su ES lyderiais J. Bidenas, galima sakyti, paskelbė paliaubas užsitęsusiuose prekybos karuose, visų pirma, įsipareigojant išspręsti jau chrestomatiniu tapusį „Boeing“ ir „Airbus“ disputą, dėmesį telkiant… taip, atspėjote, į augančias prekybos su Kinija grėsmes. Tiesa, ES valstybės narės į kovą su Kinija žvelgia kiek labiau niuansuotai, o dalis jų yra daugiau susirūpinę Rusija.
Vienos jų, tarkime, Lietuva, Rusiją mato kaip grėsmę, kitos — kaip potencialią partnerę, trečios tuo tarpu gana paradoksaliai — kaip tam tikrą geopolitinės grėsmės ir ekonominės partnerės hibridą (tas pats, beje, pasakytina ir apie Kiniją). Taigi neatmestina, kad sankcijų „Nord Stream 2“ panaikinimas buvo JAV siekis ne (ar ne tiek) pamaloninti Rusiją, kiek mainais už palaikymą kovoje su Kinija įtikti Vokietijai, kuriai rusiškos dujos reikalingos kaip tam tikras pereinamasis kuras kelyje į klimatui neutralią žaliąją energetiką.
Naujos žaidimo taisyklės: perprasti ir prisitaikyti
Taip pat neatmestina, kad viena didžiojo geopolitinio JAV kovos su Kinija žaidimo kortų yra ir Rusija. Su pastarąja JAV neprivalo draugauti, tačiau šiuo atveju Vašingtonui gerokai naudingiau yra vengti ir pernelyg didelės konfrontacijos su Maskva, tokiu būdu apsukriai laviruojant minėtame pasaulinio galios balansavimo žaidime.
Kad ir kaip būtų, J. Bideno turas po Europą aiškiai pademonstravo, kad JAV grėsmių suvokimas ilgainiui pasikeitė ir jau nebėra toks pat kaip Šaltojo karo metu. Todėl greičiausiai bent jau kol kas derėtų pamiršti ar bent jau kiek nutolti nuo Šaltojo karo laikų pasaulio įsivaizdavimo ir turėti omenyje, ko gero, nenuginčijamą faktą, jog didžiausia grėsme JAV šiuo metu laiko Kiniją.
Tuo tarpu Rusija Amerikoje yra suvokiama daugiau kaip didžiojo geopolitinio galių pers(is)kirstymo žaidimo įrankis. Arba, tariant tiesiai šviesiai, Rusija JAV šiuo metu yra mažiau įdomi nei Kinija.
Žinoma, to savo susitikimo Ženevoje metu garsiai nepasakė (ir turbūt niekada nepasakys) nei J. Bidenas, nei V. Putinas. Todėl užuot analizavus šių lyderių kūno kalbą ar rankų paspaudimo trukmę, derėtų daugiau koncentruotis į skaitymą tarp eilučių ir ištisas įvykių grandines, kurios geriau nei bet kokie rankų paspaudimai paaiškina realiu laiku vykstančius geopolitinius pokyčius.
Šiems pokyčiams neišvengiamai įgaunant pagreitį, likusiam pasauliui, ir ypač mažoms valstybėms, tokioms kaip Lietuva, belieka perprasti naujas didžiojo geopolitinio žaidimo taisykles, o svarbiausia, prie jų prisitaikyti.