Gegužės 9-ąją, Europos dieną, baigėsi plataus masto konsultacijų dėl Europos Sąjungos reformų procesas, kitaip žinomas kaip konferencija dėl Europos ateities. Metus trukusios diskusijos europiečiams suteikė unikalią galimybę išsakyti nuomonę apie Europai kylančius iššūkius bei europinės darbotvarkės prioritetus ir pateikti pasiūlymus, kuriuos europinės institucijos įsipareigojo išklausyti ir pagal kompetencijas vykdyti.
Konferenciją dėl Europos ateities derėtų suvokti kaip naują, iš apačios į viršų (bottom-up) nukreiptą procesą, skirtą spręsti vadinamajai demokratijos deficito problemai ir suteikiantį europiečiams galimybę išsakyti savo nuomonę apie tai, kokių reformų jie tikisi iš ES. Konferencijoje dalyvavo skirtingos geografinės kilmės, lyties, amžiaus, socialinės, ekonominės padėties ir išsilavinimo ES piliečiai, ypatingą dėmesį skiriant jaunimui.
Ši precedento neturinti piliečių ir politikų diskusijų, debatų ir bendradarbiavimo platforma vainikuota specialia ataskaita, kurioje pateikti 49 pasiūlymai ir daugiau nei 300 priemonių europinėms institucijoms devyniose plačiose srityse. Pasiūlymai buvo pagrįsti europiečių, susitikusių Europos piliečių grupėse, nacionalinėse piliečių grupėse ir pasiūliusių savo idėjas per daugiakalbę skaitmeninę platformą, rekomendacijomis.
Vienas svarbiausių konferencijos dėl Europos ateities pasiūlymų – galimas europinių sutarčių peržiūrėjimas, atsisakant veto teisės, kuomet priimami svarbiausi europiniai sprendimai tokiose srityse kaip užsienio politika, saugumas ir t. t. Viena vertus, šio pasiūlymo įgyvendinimas Europai žada daugiau demokratijos, federalizmo ir integracijos, užkertant kelią valstybėms maištininkėms blokuoti fundamentalios svarbos bendrus sprendimus. Tačiau, kita vertus, dalis valstybių narių nuogąstauja, kad toks sprendimų priėmimo modelis bus palankus išskirtinai didžiosioms ES šalims.
Šis konsultacijų procesas – bent jau Lietuvoje – deja, nesusilaukė deramo politikų, visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, o tai labai keista, turint galvoje, kad Europai jis gali reikšti svarbias reformas, kurios lems tolesnį europinės integracijos kursą. Apie tai, kaip buvo inicijuotas ir organizuojamas konsultacijų procesas, kaip europiečiai suvokia esminius ES prioritetus ir iššūkius, kokių svarbių institucinių pokyčių galima tikėtis po konferencijos dėl Europos ateities ir ką jie potencialiai reiškia, skaitykite šiame tekste.
Demokratijos deficito problema
Demokratijos deficitą galima konceptualiai apibrėžti kaip atotrūkį tarp ES piliečių ir europinių institucijų. Kadangi demokratija šiuolaikinėje politinėje tradicijoje yra visų pirma siejama su atstovavimu, šis atotrūkis reiškia būtent tai, kad paprasti piliečiai turi pakankamai menkas galimybes būti atstovaujami ES. Demokratijos deficito problema kyla iš ES institucinės struktūros: iš visų europinių institucijų vienintelis Europos Parlamentas yra renkamas tiesiogiai – tuo tarpu kitos institucijos, veikiančios viršvalstybiniu ar tarpvyriausybiniu lygiu, yra formuojamos iš valstybių narių atstovų, taigi iš esmės jų tiesiogiai nekontroliuoja ES piliečių valia.
Dar vienas demokratijos deficito šaltinis yra technokratinis valdymas, kuris, kad ir kaip keistai tai skamba, iš esmės depolitizuoja politinį procesą. Technokratams neįdomi politika plačiąja prasme, kuri apima atstovaujamosios demokratijos ir pliuralizmo principus, disputus dėl idėjų, vertybių ar strateginių klausimų.
Kitas demokratijos stokos europinėje politikoje pavyzdys yra susijęs su tarpvyriausybiškumo principu grįsta ES veikimo logika, t. y. su iš esmės neginčijamu faktu, jog svarbiausius europinės politikos sprendimus priima ne kas kitas, o valstybės narės. Be kita ko, priimdamos svarbiausius europinius užsienio politikos, saugumo ir gynybos sprendimus, valstybės narės turi galimybę pasinaudoti veto teise – šiuo atveju užtenka vos vienos valstybės maištininkės, blokuojančios fundamentalios svarbos daugumos valstybių narių sprendimus, galinčius apspręsti tolesnės europinės integracijos kursą.
Ko gero, labiausiai demokratijos deficito problemos sprendimu ES yra suinteresuotas Europos Parlamentas. Būdamas vienintele tiesiogiai piliečius atstovaujančia (taigi, galima sakyti, ir demokratiškiausia) europine institucija, Parlamentas jau nuo pat pradžių ypatingai palaiko konsultacijų su ES piliečiais iniciatyvą bei pritaria jos metu suformuluotoms rekomendacijoms – greičiausiai dėl to, kad naujosios institucinės reformos šiai institucijai bent jau teoriškai turėtų suteikti dar daugiau galių.
Apie demokratijos deficito problemą ES diskutuojama buvo jau gana seniai, taigi 2019 metų pavasarį Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pristatė konferencijos dėl Europos ateities idėją, kuri potencialiai turėjo padėti išsiaiškinti europiečių nuomonę aktualiausiais europiniais klausimais ir inicijuoti ES reikalingus pokyčius bei reformas.
Ko nori europiečiai?
2019 metų vasarą naujai išrinkta Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, kuri bent jau savo kadencijos pradžioje itin pabrėžė demokratijos deficito problemą ir pažadėjo siekti tam tikrų institucinių reformų, išreiškė palaikymą šiai idėjai ir paskelbė, kad konferencija turėtų prasidėti 2020 metais ir truks dvejus metus.
Visgi šiuos planus sujaukė COVID-19 pandemija, ir konferencijos pradžia buvo atidėta 2021 metams. Konsultacijų su europiečiais procesas prasidėjo Europos dieną, 2021 metų gegužės 9-ąją, ir truko lygiai metus. Konferencija buvo suorganizuota siekiant, kad visi europiečiai turėtų galimybę pasakyti, ko jie tikisi iš ES, o taip pat atliktų svarbesnį vaidmenį formuojant bloko ateitį.
Svarbiausi europiečių pasiūlymai užfiksuoti solidžios apimties – virš trijų šimtų puslapių – ataskaitoje ir apima devynias plačias sritis: klimato kaitą ir aplinką; sveikatą; ekonomiką, socialinį teisingumą ir darbo vietas; ES pasaulyje; vertybes ir teisę, teisinę valstybę, saugumą; skaitmeninę transformaciją; Europos demokratiją; migraciją; švietimą, kultūrą, jaunimo reikalus ir sportą. Konferencijos metu buvo pateikti 49 pasiūlymai su daugiau nei 300 rekomendacijų, iš esmės skatinančių ES tapti federaline supervalstybe, turinčia daugiau galių ir supaprastintą sprendimų priėmimą. Ko gero, svarbiausias – o taip pat ir daugiausia dėmesio pastaruoju metu sulaukęs – konsultacijų proceso aspektas apima klausimą dėl europinių sutarčių keitimo.
Konkrečiai šis klausimas yra susijęs su valstybių narių veto teisės galimu panaikinimu balsuojant dėl sprendimų tam tikrose jautriose politikos srityse, tokiose kaip užsienio politika, saugumas ir gynyba, naujų narių priėmimas į ES ir kt., kas šiuo metu neabejotinai yra ypatingai aktualu. Panaikinus veto teisę, tokius sprendimus priimti būtų galima, jei už juos balsuotų 15 iš 27 valstybių narių ir jei jų gyventojai sudarytų daugiau nei 65 proc. nuo 450 mln. ES gyventojų.
Toks sprendimų priėmimo tvarkos supaprastinimas būtent ir reikalautų inicijuoti europinių sutarčių keitimą. Tačiau iš pradžių valstybės narės turi įvertinti jau minėtus europiečių pasiūlymus, tarp kurių yra ir šis. Jei paprasta jų dauguma, t. y. 14 valstybių narių, su pasiūlymais sutiks, jos gali balsuoti dėl procedūros, kuria būtų pradėtos derybos dėl galimų europinių sutarčių pakeitimų.
Nevienareikšmiška situacija
Veto teisės (panaikinimo) klausimas priimant svarbius europinius sprendimus diskusijas kelia jau seniai. Tačiau, kaip ir su beveik visais europiniais klausimais, taip ir su veto teise, situacija yra kompleksiška, įvairiapusė ir nevienareikšmiška. Ką veto teisės egzistavimas ar neegzistavimas nustatant europinę darbotvarkę reiškia praktikoje, įdomiausia būtų panagrinėti ES politikos Ukrainos atžvilgiu kontekste.
Neseniai Europos žinios rašė apie amžinos ES maištininkės Vengrijos su ministru pirmininku Viktoru Orbanu priešakyje ir kitų šalių nenorą palaikyti rusiškos naftos embargą Rusijai dėl jos agresijos prieš Ukrainą. Atrodo, kad jei su kitomis šalimis Europos Komisijai susitarti pavyks, pasiūlius šioms įvairių nuolaidų ar tiesiog derybų keliu įtikinus jas nevetuoti pasiūlymo, tai Vengrijos problema yra ne tiek ekonominio pobūdžio, kiek susijusi su politinėmis preferencijomis bei simpatijomis Kremliui, mat panašu, kad Budapeštas rusiškos naftos embargo nėra linkęs palaikyti iš principo.
Taigi šiuo atveju, norint kuo skubiau atsisakyti rusiškos naftos, veto teisės panaikinimas būtų išties naudingas tiek Ukrainai, tiek ją palaikančioms valstybėms narėms, tarp jų ir Lietuvai. Tačiau svarstant, tarkime, Ukrainos stojimo į ES klausimą, veto teisės panaikinimas galėtų atnešti visiškai priešingų ir kai kam galbūt netgi netikėtų rezultatų.
Kaip jau minėta, panaikinus veto teisę, sprendimus būtų galima priimti, jei už juos balsuotų 15 iš 27 valstybių narių ir jei jų gyventojai sudarytų daugiau nei 65 proc. visų ES gyventojų. Toks sprendimų priėmimo formatas yra palankesnis tiems sprendimams, kuriuos palaiko daugiausia gyventojų turinčios valstybės narės Vokietija ir Prancūzija. Tačiau pastarosios iš tiesų nėra didelės Ukrainos narystės ES entuziastės.
Taigi šiuo atveju tokios Ukrainą palaikančios šalys, kaip Lietuva, veto teisės priimant svarbius europinius sprendimus (panaikinimo) aspektu atsiduria gana dviprasmiškoje situacijoje, jau nekalbant apie tai, kad Ukrainos palaikymas ir šios šalies eurointegracija nėra vienintelis tokioms valstybėms narėms aktualus klausimas.
Kuo tai baigsis?
Europinių sutarčių peržiūrėjimas ir galimas keitimas ES nėra naujas klausimas. Kalbant apie veto teisės panaikinimą ir kitas su vadinamosios demokratijos deficito problemos sprendimu susijusias institucines reformas, tokiam žingsniui iš esmės pritaria Europos Parlamentas. Apie institucines reformas taip pat jau ne kartą užsiminusi yra Europos Komisijos pirmininkė U. von der Leyen, visai neseniai pareiškusi, jog vienbalsiškumas priimant sprendimus tam tikrose srityse tiesiog neleidžia ES „greitai judėti į priekį“. Tokios didžiosios bloko valstybės narės, kaip Vokietija, Prancūzija ar Italija, irgi yra atviros diskusijoms dėl potencialaus sutarčių keitimo bei ES judėjimo vadinamojo pragmatiško federalizmo linkme.
Tačiau praeitą pirmadienį, iš karto po konferencijos dėl Europos ateities, kai Europos Parlamente Strasbūre buvo surengta konsultacijų uždarymo ceremonija, grupė valstybių narių iš priešingos stovyklos išplatino dokumentą, prieštaraujantį tokiam žingsniui. Jo tekste teigiama, jog bandymai keisti europines sutartis būtų pernelyg ankstyvi ir neapgalvoti. Dokumentą pasirašė Bulgarija, Čekija, Danija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Rumunija, Slovėnija, Suomija ir Švedija, kurios deklaruoja, jog, nors šiame etape ir neatmeta jokių variantų, visgi nepritaria „ankstyviems bandymams“ pradėti sutarčių keitimo procesą, nes „jau turime veikiančią Europą“, o taip pat „neturime skubėti su institucinėmis reformomis“.
Svarbu pažymėti, jog techniškai nėra jokių privalomų taisyklių, įpareigojančių ES priimti bet kurį konsultacijų proceso pasiūlymą. Visgi Komisija po maždaug pusmečio planuoja suorganizuoti renginį, kuriame suinteresuotos šalys pateiks naujausią informaciją – tuo tarpu iki to laiko Taryba įsipareigojo „rimtai ir atidžiai išnagrinėti“ konferencijos dėl Europos ateities pasiūlymus.
Atsižvelgiant į ne kartą praktikoje patvirtintą prielaidą, jog europinėje politikoje daugiausia įtakos bendriems sprendimams turi didžiosios valstybės narės, ir, visų pirma, Vokietija su Prancūzija (taip pat atsižvelgiant į europinių institucijų pozityvią nuomonę dėl vienbalsiškumo atsisakymo ir europinių sutarčių peržiūrėjimo), galima teigti, jog konferencijoje pasiūlytos idėjos turi išties svarų palaikymą
Visgi kokiomis konkrečiomis institucinėmis reformomis baigsis šis ambicingas ilgalaikis procesas, ir kada tai įvyks, prognozuoti ankstoka, juolab kad ES Taryba dar prieš konferenciją savo pozicijoje yra aiškiai išdėsčiusi, jog konferencijos metu inicijuotos reformos neturėtų būti europinių sutarčių keitimo objektais. Taigi kaip tik todėl kyla gana natūralus ir pagrįstas klausimas, ar konsultacijų dėl reformų procesas nevirs parodomąja akcija su daugybe skambių pompastiškų deklaracijų, tačiau – kaip ES nutinka gana dažnai – be jokių realių apčiuopiamų rezultatų…