Aistrų ir įvairių kultūrinių įtampų kamuojamoje Lietuvoje Europos Sąjunga dažnokai piešiama niūriomis spalvomis.
Būtent todėl dabar kalbėsiu šios Sąjungos solidarumo dvasią. Bene akivaizdžiausias tokio solidarumo pavyzdys yra pernai ES sukurtas naujas finansavimo instrumentas vadinamasis „Naujos kartos ES“.
Naujas finansavimo šaltinis
Prasidėjus pandemijai gimė ir labai sparčiai buvo realizuota mintis, kaip vaduotis iš pandemijos sukeltų ekonomikos bėdų tuo pačiu modernizuojat valstybių narių ekonomikas.
Bendrai kalbant, „Naujos kartos ES“ yra naujo pobūdžio finansinis instrumentas, atsiradęs šalia jau veikiančios Daugiametės finansinės perspektyvos (taip vadinami ES septynerių metų biudžetai) ir esamų finansinių mechanizmų.
Kodėl prireikė dar vieno finansavimo šaltinio? Priežasčių ne viena, bet paimkime, tarkim, mums artimiausią Lietuvos pavyzdį. Nors pandemijos poveikis mūsų šalies ekonomikai buvo švelniausias visame 27 šalių bloke, o Lietuvos ekonomikos augimo perspektyvos išskirtinai geros, vis dėlto kaina, kurią už tai sumokėjome, didelė.
Lietuvos ekonomika pernai susitraukė 0,8 proc. (palyginus su 6,6 proc. Sąjungoje), tačiau tai pasiekta drastiškai — net 11,4 proc. punkto — iki 47,3 proc. nuo BVP padidėjus valstybės skolai, 8 proc. punktais padidėjus biudžeto deficitui ir daugiau nei 2 proc. punktais — iki 8,5 proc. išaugus nedarbo lygiui.
Išvada ganėtinai paprasta: karantino pradžioje pasirinktas nevaldomas pinigų dalinimo kelias trumpu laikotarpiu amortizavo drastišką nuosmukį (ir tai gerai!), bet vidutiniu ir ypač ilguoju periodu gali nemažai kainuoti Lietuvos gyventojams.
Vienu šūviu du zuikiai
Tad vengiant beatodairiško pinigų švaistymo trumpalaikiams poreikiams, pradėtas kurti finansavimo kanalas skirtas ilgesnio laikotarpio valstybių narių ekonomikų problemoms spręsti.
Ateityje tokiu būdu tikimasi vienu šūviu nušauti du zuikius: ne tik padėti ekonomikoms atsigauti nuo pandemijos, bet ir kuriant šiuolaikinį ūkį spręsti esmines klimato kaitos ir skaitmenizavimo užduotis.
Šio fondo lėšomis taip pat siekiama spręsti ir konkrečias vienos ar kitos valstybės ūkio problemas, Lietuvos atveju ypatingai akcentuojant ilgametes šalies viešojo sektoriaus bėdas.
Vis dėlto jau pradiniame etape pasigirdo ir skeptikų balsai.
Įtampą kėlė prie nenutrūkstamo europinių lėšų srauto prisikabinę verslai, kurie nenori, jog būtų užsuktas kranelis, net jeigu tai papildomas kranelis.
Įprastos paradigmos laužymas
Būtent tai, kad pirmą kartą skirstant europines lėšas pradėta reikalauti įrodymų, jog projektai išties atitinka ES tikslus, kėlė audras visoje eilėje valstybių. Kodėl?
„Naujos kartos ES“ savotiškai laužo per ilgus metus įprastą ekonomikos paradigmą Lietuvoje, kad lėšos visų pirma turi skatinti darbo vietų kūrimą privačiame versle.
Tarkime, buvusi vyriausybė savo DNR plane jau buvo verslui pažadėjusi šimtamilijoninius finansų srautus, kurie dabar perskirstomi akcentuojant bendrų klausimų sprendimą — švietimą regionuose, sveikatos apsaugą ar skaitmenizavimą. Tai, žinoma, didina politinę įtampą.
Vis dėlto, mano galva, puiku, jog šį kartą Europos Komisija labai aiškiai reikalauja lėšas kreipti į visai visuomenei svarbius dalykus ir taip dėlioti, jog valstybių narių ūkiai taptų ir modernesni, ir atsparesni išorės smūgiams.
Aistros dėl skolinimosi
Pradiniame „Naujos kartos ES“ formavimo etape dideles aistras kėlė numatytas pinigų skolinimąsi Komisijos (o tuo pačiu ir šalių narių) vardu kapitalo rinkose? Labai plačiai aiškinta, kad va skolinsis visi, o grąžinti gali tekti tiems, kurie atsakingiau leis pinigus. Ar pagrįstos tokios baimės?
Skolinimasis visada numato ir pinigų grąžinimą, tad visų pirma šalyse donorėse, tose valstybėse, kurios į bendrą biudžetą skaitine išraiška įneša daugiau nei iš jo gauna, natūralu, kad kyla debatai, o ką ta skola gali reikšti jų ekonomikoms.
Svarstant šį klausimą, žinoma, įsiterpia ir valstybių narių vidinės politinės kovos.
Pirmas toks įtampų raundas buvo dar pernai kovą, kai vadinamasis taupusis ketvirtas — Danija, Nyderlandai, Austrija ir Švedija — bei prie jų gana netikėtai prisijungusi Suomija (ir tam tikru mastu juos remianti Vokietija) labai griežtai oponavo pačiai idėjai skolintis Europos Sąjungos vardu.
Taupieji atsitraukė
Padėtis pasikeitė gegužę, kai Vokietija atsiliepė į Prancūzijos kvietimą kurti 500 mlrd. eurų atsigavimo fondą.
Galiausiai po ilgų debatų pernai liepą taupieji nenoriai atsitraukė, tačiau su dovanomis: jie sugebėjo užtikrinti mažiausią ES biudžeto projektą per paskutinius 20 metų, taigi ir mažiausias savo įmokas.
Apie papildomą Atsigavimo fondą nebūtų galėję būti ne kalbos. Šalys nesutiko ne tik su didesniu (ar net esamo biudžeto lygiu), tačiau ir su europinėmis obligacijomis — įrankiu, kuris iš tiesų būtų atidaręs duris Europos Sąjungai skolintis.
Atsigavimo fondui buvo uždegta žalia šviesa suradus gerokai mažiau ambicingą kompromisą — ribotą skolinimosi mechanizmą dengiamą naujai sukuriamais nuosavais ištekliais. Taip ir gimė aptariamas „Naujos kartos ES“. Ir vėl nugalėjo solidarumo dvasia.
Vertinant plačiau galima minėti Vokietiją. Pagrindinės šios valstybės partijos, įskaitant ir jau karjerą baigiančią kanclerę Angelą Merkel, visiškai palaiko aptariamą finansų šaltinį.
Gąsdinimai dėl rizikos
Vis dėlto radikalūs dešinieji į Vokietijos politinę areną veržiasi kalbėdami, jog Vokietijos našta ir įsipareigojimai gali būti neproporcingai dideli.
Paprasčiau kalbant, jie aiškina, kad jeigu, tarkim, Italijai teks daugiau Sąjungos vardu pasiskolintų lėšų, tai dėl neatsakingos tos valstybės fiskalinės politikos Vokietijai gali tekti prisiimti didesnę riziką nei planuota.
Čia privalu pažymėti, kad, pirma, Sąjungos mastu neįmanoma visiškai skaidriai suskaičiuoti, kas išties gauna naudą ir kiek už tai moka. Fiskalinės drausmės kriterijai naudingesni tokioms į gamybą labai orientuotoms šalims kaip Vokietija, kuri, beje, vis dar sugeba turėti teigiamą prekybos balansą, nei, tarkime, Italijai.
Kita vertus, ES parama dažnai tenka keliose valstybėse veikiantiems verslams. Ir tada kyla natūralus klausimas — tai kurią šalį galiausiai pasiekia ta parama?
Reikia paminėti, kad gąsdinimai Vokietijoje ir Vokietija yra tos pačios radikalios dešinės arkliukas, kurios visa politinė platforma ir yra gąsdinimas. Beje, tai, žinoma, ne vien Vokietijos fenomenas.
Mitas apie skriaudžiamą šalį
Visų atspalvių radikalūs dešinieji — nesvarbu Vokietijoje, Lietuvoje, Britanijoje ar pastarosiomis dienomis Suomijoje — veikia panašiai: sukuria melais apraizgytą mitą apie skriaudžiamą jų šalį ir pasiskelbia mesijais, pakviestais gelbėti nuo vidaus ir išorės priešų.
Jeigu katastrofos nėra, ji sugalvojama. Tokie išskirtinės įtampos kupini laikotarpiai, kaip dabartinė pandemija, jiems gali būti dangiška mana, tai jie tuo ir naudojasi.
Ta pati Vokietijos radikali dešinė net du kartus pabandė pasinaudoti šalies Federaliniu Konstituciniu Teismu. Neturėtų stebinti, kad abu kartus jos atstovams nepavyko. Protas ir solidarumas nugali ne tik Vokietijoje.
Štai, pavyzdžiui, Suomijos Konstitucinis komitetas neseniai nutarė, jog šalis galėtų pritarti solidariam ES skolinimuisi, tiesa, tik tuo atveju, jeigu tam pritartų du trečdaliai parlamento narių. Atrodė, jog itin rimtos bėdos ir galimas klausimo atmetimas neišvengiamas. Vis dėlto istorija galiausiai pakrypo gera linkme.
Nors Radikalų frakcija iš karto pasakė, jog balsavime nedalyvaus, ir tai susilpnino paramą susitarimui, vis dėlto susitarimą remiančius valdančiuosius parėmė opozicija.
Panašiai nutiko ir Lenkijoje, kur valdanti Tvarkos ir teisingumo partija, viena, tikriausiai, radikaliausių politinių partijų Europoje, sulaukė paramos iš opozicinės kairės partijos.
Skolinimosi skrynios atvėrimas
Tai gražūs politinio solidarumo pavyzdžiai, kai oponuojančios politinės jėgos kritiniu atveju suvokia, kad ilgalaikiai tikslai yra svarbesnis už istorinius nesutarimus.
Lieka dar vienas neatsakytas klausimas: o kiek toli gal žengti solidarumo dvasia? Gal „Naujos kartos ES“ atsiradimą galima vertinti, kaip tam tikrą žingsnį į priekį glaudesnės finansų sąjungos link?
Į šį klausimas atsakys tik laikas. Kai kurie kolegos, tarp jų, tarkime, Andrius Kubilius, spėlioja, kad jei jau atveri skolinimosi skrynią, tai amžiams. Kita vertus, leidimas skolintis Sąjungos vardu yra laikinas, ir tas laikinumas įtvirtintas šalių susitarime.
Svarbesnis momentas — nuosavų išteklių klausimas, kuris glaudžiai susijęs su bendruoju skolinimusi.
Du iš trijų mokesčių, kurie įvedami skolai finansuoti, yra nukreipti į ekologinių bėdų šalinimą. Šiuo metu numatoma, jog suplanuoti mokesčiai, kurių pagalba bus dengiama skola, yra regresyvūs, kitaip sakant, menkstantys.
Kadangi tuos mokesčius ketinama surinkti iš gamtą niokojančių praktikų, tai ilgainiui, ekologinei situacijai gerėjant, jų generuojamos pajamos turėtų mažėti. Kad ir kaip žiūrėtum, kol kas kalbama tik apie tokį pajamų srautą, kuris būtinas skolai finansuoti.
Tiesą pasakius, valstybių susitarime netgi įtvirtinta, kad iš mokesčių surinkus daugiau nei planuota, pajamos vis vien prioriteto tvarka teks skolos grąžinimui.
Žingsnis į glaudesnę sąjungą
Bendrais europiniais mokesčiais grįsti nuosavi ištekliai, žinoma, būtų žingsnis į tikrai glaudesnę sąjungą, tačiau, kaip jau minėjau, kol kas tie nuosavi ištekliai akivaizdžiai susieti su skolinimosi galimybe ir turėtų baigtis ateityje.
O jei mokesčiai ilgalaikėje perspektyvoje generuos vis mažiau pajamų, pats skolinimasis yra laikinas, tai vargu, ar čia galime įžvelgti glaudesnę finansų sąjungą.
Apibendrinant galime sakyti, jog iki tol, kol Europos Sąjungoje nėra užtikrintos teisinės galimybės skolintis esant reikalui be specialių atskirų procedūrų, iki tol kalbėti apie bendrą fiskalinį veikimą yra tikrai per anksti.
Kol kas tai daugiau bendro prekybos bloko solidarumo išraiška, nei rimti ilgalaikiai pokyčiai.