Praėjusį ketvirtadienį žadėjau tęsti Gitano Nausėdos svarstymų Rytų Europos studijų centre analizę, bet pamąsčiusi tą darbą perkeliu į vėlesnį laiką. Tokį sprendimą lėmė vakarykštis prezidento laiškas dėl jo įgaliojimų apimties ir darbo Europos Vadovų Taryboje.
Ar turi rūpėti balius?
Trečią tekstą apie lietuviškos politikos lauką, kurį, kaip dažnai sakau ir kartoju, formuoja ne tik, o dažnai net ne tiek politikai, kiek šalutiniai žaidėjai — žurnalistai, apžvalgininkai, analitikai, politologai, pradėsiu nuo TV pašnekesių vedėjo Ryčio Zemkausko šios dienos pastabos feisbuke. Ji neilga — vos du sakiniai: „Pašonėje siautėja psichopatas, šalyje pandemija, o mums turi rūpėti, kuris važiuos į balių? Gal, būkit geri, kažkaip jau baikit.“
Žmogaus tikrąjį išsilavinimą visada geriausiai atskleidžia ne forma, kuria jis dangstosi (konkrečiu atveju, intelektualumu), o to žmogaus humoras. Pamąsčiusi leidau sau manyti, kad žodis balius kalbant apie Europos Vadovų Tarybą yra humoras, net jei ir nelabai vykęs. Kita vertus, trumputė pastaba slepia gerokai gilesnius dalykus.
Savo komentare R. Zemkauskas demonstruoja griežtai neigiamą požiūrį į šalia Lietuvos siautėjantį autoritarą. Ar anas yra psichopatas, ar ne — geriau gali žinoti gydytojai, bet viena aišku — tas žmogus (tekste jis neįvardytas, tačiau, akivaizdu, jog kalbama apie Aliaksandrą Lukašenką) negerbia demokratinės politikos taisyklių.
Būtent nepagarba demokratijai ir, kaip to pasekmė, nepagarba žmogaus teisėms bei dabar jau atviras teroras yra šio veikėjo modus operandi.
Teisės viršenybė — smulkmena
Vakarietiška liberalioji demokratiją remiasi aiškiais principais, net jeigu tie principai nuolat išbandomi praktikoje. Bene pagrindinis iš jų — teisės viršenybė, įforminanti ir valdžių atskyrimo principą bei kurianti tam tikrą svertų ir atsvarų mechanizmą. Šio politinio mechanizmo galutinis tikslas yra tokiu būdu perskirstyti politines galias, kad viena kuri valdžios šaka savo rankose neuzurpuotų pernelyg didelių galių.
Vertindami iš valdžių padalijimo principo, R. Zemkausko pastaboje matome aiškią prieštarą. Nors jis ir smerkia autoritarinį vadovą, kita vertus tai, kas uždaro kelią tokiems vadovams atsirasti — teisės viršenybė visomis jos formomis, jam pasirodo esanti smulkmena. Balius.
Lietuvoje buvo ir, deja, tebėra labai daug tokių, kuriems šūkis „Baikit kalbėti apie tas teises ir imkitės darbo“ (tipotvarkykit pandemiją ir psichopatus pašonėje) yra jų mąstymo alfa ir omega.
Ir jeigu panašūs svarstymai iš Algirdo Brazausko ar Viktoro Uspaskicho sekėjų lūpų nors ir liūdina, bet nestebina, konkrečiu R. Zemkausko atveju situacija gerokai liūdnesnė.
Tai, kaip ironiškai vertinamas vienas esminių liberaliosios demokratijos principų intelektualų galvose, yra didelis žingsnis į tos liberalios demokratijos nykimą.
Prezidentas ar premjeras?
Iš karto pasakysiu, jog valdžios galių (o ir atsakomybių) pasidalijimas atsakant į klausimą, kas dirbs Europos Vadovų Taryboje — prezidentas ar premjeras, nėra naujas dalykas.
Jis politiškai ganėtinai aršiai buvo sprendžiamas Lenkijoje ir Suomijoje, kurios turi panašias prezidentines demokratijas kaip Lietuva. Pažymėtina, jog abiem atvejais dalyvavimo teisė buvo paskirta Vyriausybei. Toks sprendimas logiškas bent dėl dviejų priežasčių.
Dauguma Europos Vadovų Taryboje aptariamų klausimų ta ar kita forma yra priskiriami Vyriausybės kompetencijai, tad ir jos atsakomybei. Vyriausybė ruošia ir valstybės pozicijas susitikimuose svarstomais klausimais, ji galiausia atsako ir už tai, kad būtų įgyvendinami prisiimti įsipareigojimai.
Lenkijos problemų grėsmė
Kita vertus, o tai dar svarbiau, būtent parlamento daugumos deleguota Vyriausybė gali nuosekliai atstovauti valstybei, kai sprendžiami vertybiniai klausimai.
Nors konkrečių asmenybių momentas šiame atstovavimo klausime, žinoma, yra tik šalutinis dalykas, bet, tarkime, bent man labai sunku patikėti, jog, priešingai pažadams per rinkimus, realiai savo homofobinių nuostatų neslepiantis dabartinis Lietuvos prezidentas tikrai Vadovų Taryboje palaikys tas valstybes, kurios reikalaus, tarkime, visose valstybėse narėse besąlygiškai laikytis Stojimo sutarties punktų dėl žmogaus teisių.
Nors labai tikiuosi, kad tai nenueis taip toli, kad pasektume Baltarusijos keliu (gelbsti nuo to, beje, tie patys teisės viršenybės principai, reglamentuoti Europos Sąjungos sutartyse), bet va Lenkijos problemos su teisės viršenybės principu Lietuvai dar ir kaip gresia.
Kad mano šita prognozė turi pagrindo, labai gerai rodo ir vadinamasis Gitano Nausėdos laiškas Ingridai Šimonytei dėl to, kuri valdžios šaka turi dalyvauti Europos Vadovų Tarybos susitikimuose. Laišką pateikiu nuorodose, bet jo turinys ir logika, švelniai kalbant, stulbina.
Ar ES skiriasi nuo Kinijos?
Pirma, jau pirmoje šio teksto pastraipoje galima sužinoti, jog Europos Sąjunga yra organizacija. Nors nedrįstama iš karto Europos Sąjungos skelbti tarptautine organizacija (pasitelkiamas būdvardis išskirtinė), tačiau Lietuvos buvimas Europos Sąjungoje deklaruojamas kaip užsienio politikos prioritetas.
Pabrėžiu: Lietuva tapusi Europos Sąjungos nare ir nuolat visais klausimais (nuo žemės ūkio iki nacionalinio saugumo) veikianti kartu su kitomis 26 valstybėmis narėmis, prezidento laiške matoma ne kaip vidaus politikos prioritetas, o kaip užsienio politikos prioritetas.
Tokia logika suponuotų, jog prezidento galvoje Europos Sąjunga yra tik užsienio politikos subjektas. Kyla elementarus klausimas, o kuo G. Nausėdos (ar jo laiško rašytojų galvose) Lietuvos ryšys su Europos Sąjunga skiriasi nuo santykių su, tarkime, Kinija.
Simbolis ir personifikacija
Antroje pastraipoje laiške pripažįstama, jog Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog „tiesioginis įgaliojimų nustatymas Konstitucijoje reiškia, kad viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsakyti“. Apie kokius konkrečiai įgaliojimus kalbama, nutylėta, bet… eikime toliau.
Trečia pastraipa iš esmės prieštarauja antrajai, nes jau čia skirtingų valdžios šakų įgaliojimai atmetami, iš esmės viską pavedant prezidentui. Tokia išvada daroma iš 77-ojo Konstitucijos straipsnio.
Žiūrime, kas rašoma tame 77-ajame straipsnyje. Ten skelbiama, jog „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.“ Paties prezidento išaiškinimas, ką tai reiškia, mažų mažiausia šokiruoja.
2021-aisiais Kristaus metais Lietuvos prezidentas pats save paskelbia (cituoju) „Lietuvos valstybės ir jos visuomenės vertybių simboliu bei Lietuvos Respublikos personifikacija“.
Karalius Saulė
Karalius Saulė — nei daugiau, nei mažiau. Kita vertus, jeigu kalbame apie absoliutinę monarchiją, tai gal verta išimti žodį respublika, ar ne?
Pasiskelbęs absoliutu ir valstybės simboliu, G. Nausėda jau pamiršta, ką rašė antroje pastraipoje. Primenu. Antroje pastraipoje aiškinama, jog Konstitucija nurodo, kad „viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti.“
Vis dėlto ketvirtoje pastraipoje prezidentas, atsiprašau, valstybės simbolis ir jos vertybių personifikacija, ramiausiai pareiškia, kad jis, kaip toks simbolinis veikėjas, gali ir net privalo atstovauti Vyriausybės kompetencijai priskiriamus klausimus.
Kitaip sakant, jis pareiškia, jog privalo perimti Vyriausybės kompetencijos klausimus, kurie jam jokiu įstatymu nepriskirti.
Logikos skylės
Laiškas, kurį viešai skelbia prezidentūra, matyt, vis dėlto sukurtas ne paties prezidento. Stiliaus pompastika lyg ir jo, bet kai kurios nuorodos į dokumentus, Konstitucinio Teismo išaiškinimus leistų manyti, kad kuriant šį dviejų puslapių ir devynių trumpų pastraipų opusą jam talkino kažkas, kas turi teisinį išsilavinimą. Deja, tai tikrai nepagilino nei teksto stiliaus, nei argumentų kokybės.
Ieškoti logikos G. Nausėdos kalbose ir raštuose labai sudėtingas darbas. Nors aš tai darau daugiau kaip 15 metų, ir net jo ekonominius nusikalbėjimus esu įtraukusi į Ekonomikos vadovėlį dešimtokams, vis dėlto pastarojo laiško turinio ir logikos skylės beveik neišbrendamos.
Pavojai daug didesni
Vėl grįžkime prie R. Zemkausko pastabos ir joje slypinčių rimtų grėsmių.
Pirma, pastaba aiškiai rodo, kad net Lietuvos intelektualams teisės viršenybės principas yra kažkas nerimta. Na baliaus dalykas. Nors istorija moko, pirmas žingsnis nuo šito kelio, jau yra žingsnis į autoritarizmo liūną.
Antra. Graudu, kai itin sudėtingus ir labai rimtos kompetencijos reikalaujančius klausimus prilyginame kažkam, kas visai neverta dėmesio.
Kai panašiai sapalioja kokia marytė ar petriukas dar gali nusijuokti ir pamiršti. Kai panašios pozicijos laikosi R. Zemkauskas, aiškiai supranti, jog pavojai daug didesni ir gerokai artesni nei įsivaizduojame.
Vakarų demokratijos kelias
Šiandien yra birželio 3-oji. Tai diena, kai įkūrėme Lietuvos Sąjūdį. Turiu teisę labai tiesiai sakyti — įkūrėme, nes buvau tarp tų kelių šimtų žmonių, kurie tada susibūrė Mokslų Akademijos salėje ir balsavo už pirmąją Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tarybą.
Kur buvo kelio iš sovietinio lagerio pradžia? Suvokime, kad europietiška liberalioji demokratija nepripažįsta asmens kulto. Ji remiasi politinių partijų, kurios atstovauja skirtingoms ideologijoms, kova. Ji suteikia lygias ir vienodas teises visiems žmonėms, neskirstydama jų pagal lytį, seksualinę orientaciją, tautybę ar išpažįstamą religiją.
Liberalioje demokratijoje nėra 6-ojo Konstitucijos straipsnio, kuris visas valstybės galias uzurpuoja komunistų partijos narių rankose. Taip pat kaip Lietuvos Konstitucijoje nėra tokio straipsnio, kuris viską atiduotų į tradicinių šeimų mylėtojų rankas.
Valdžių atskyrimo principas saugo nuo valdžios sutelkimo vienose rankose, despotizmo bei diktatūros. Atmesdami sovietinę totalitarinę sistemą pasižadėjome eiti Vakarų demokratijos keliu.
Tad šiandien sveikindama jus su dar viena, jau 33-ąja Sąjūdžio gimimo diena, aš vėl keliu ranką už vakarietišką liberaliąją demokratiją. Už teisės viršenybę prieš autoritarizmą. Už kiekvieno asmens laisvę prieš daugumos diktatą. Už žmogaus teises prieš neapykantą kitam. Už laisvą kokybišką ir atsakingą žiniasklaidą prieš gandų ir intelektualinės tinginystės sklaidą. Už laisvei ir mąstymui pasiaukojusį mokslą, kuris prasmingas tik tada, kai nepataikauja tuštybei ir geba matyti grėsmes nepaisant asmeninio intereso ir privilegijų.