Pristatydamas „Kaip tai įvyko? CHRISTOPH DIECKMANN atsako Rūtai Vanagaitei“ intelektualas, disidentas, poetas ir laisvas žmogus Tomas Venclova sakė: galima svarstyti, „kiek yra tikimybės, kad sąžiningas naratyvas laimės“, tačiau „būti sąžiningo naratyvo pusėje atitinka teisybę“.
Antisemitizmas ir bet kokios jo atmainos yra didelė Lietuvos nelaimė, tad aš kausiuosi su tokia antikrikščioniška, žmogiškumui priešinga pozicija net po to, kai kvietimas nematyti žydų kančios Holokauste bus laikomas didžia gėda.
Malonu, jog po mano teksto „Literatūroje ir mene“ ši knyga tapo viena perkamiausių internete, ją pradėjo platinti „Vagos“ knygynai.
Labai kviečiu visus sąžiningus žmones, ir ypač praktikuojančius katalikus, pažiūrėti į savo sielas ir prisiminti Popiežiaus Pranciškaus žodžius, kuriuos jis pasakė sustojęs pasimelsti istorinėje Vilniaus geto teritorijoje: „Kaip kad skaitome Išminties knygoje, žydų tauta perėjo pažeminimus ir kankinimus. Prisimindami šiuos laikus, prašykime Viešpatį, kad suteiktų mums įžvalgumo dovaną, kad galėtume laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas pasirodančias įvairiais pavidalais, kurie atrofuoja to nepatyrusių kartų širdį, kad jie nepasiduotų sirenos giesmių vilionėms“.
Imkite tą knygą ir skaitykite, o toliau trumpa jos santrauka.
Aušra Maldeikienė
Kazimieras Seibutis
Paskutinį birželio ketvirtadienį, kuris šiemet buvo kaip reta karštas ir alsus, kviestiniai svečiai į Vilniaus choralinę sinagogą rinkosi ne melstis. Vienintelė veikianti iš daugiau nei 100 įvairių sinagogų, buvusių Lietuvos sostinėje iki Antrojo pasaulinio karo, šįkart tapo ne maldos namais, beit tefila, tačiau susirinkimo namais — beit knesetu, o progą susirinkti davė vokiečių istoriko ir lietuvės publicistės pokalbių knyga, mėginanti darkart atsakyti į klausimą, kaip ir kodėl Lietuvos teritorijoje per Holokaustą buvo nužudytas didžiausias procentas žydų.
Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ autoriai ir kiti svečiai kalbėjo nuo pakylos, salėje dominuojančio Aron Hakodešo, Šventosios Arkos, kurioje laikomi Toros ritiniai, fone ir atrodė, kad vyksta ne įprastinis naujo veikalo apie praeitį pristatymas, bet veikiau homilija istorijos tema (po)karantinėje Lietuvoje.
Daugiau kaip valandą užtrūkusi Ch. Dieckmanno kalba irgi panašėjo į magido, keliaujančio senų laikų žydų pamokslininko, kurie lankydavo bendruomenes, kad atsakytų į jos klausimus, žodį.
Šį įspūdį sutvirtino ir R. Vanagaitė, anot kurios, „Dievas atsiuntė Christofą Lietuvai“, kad jis paprastais atsakymais atsakytų į jos paprastus, o gal net diletantiškai naivius klausimus. Klausimus, kurie kyla visiems, kas nelaiko įsikibęs tautinio naratyvo, ir norėtų
tapti savotišku katechumenu, kuriam glaustais ir „prastais“, t. y. paprastais atsakymais būtų išdėstyta spragomis tebemarguojanti Holokausto Lietuvoje santrauka.
Istorikas, kuris 2011 m. išleido didelės apimties akademinį veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m“, pažymėjo esąs šimtaprocentinis skeptikas, kuris „netiki gandais ir norįs žinoti faktus“.
Anot Ch. Dieckmanno, jam svarbu, kad skaitytojai savo ruožtu irgi skeptiškai vertintų jo žodžius ir susidarytų savo nuomonę, kuri nebūtų pernelyg supaprastinta.
Istorikas padėkojo R. Vanagaitei už iniciatyvą ir užduotų klausimų sąžiningumą. „Ji buvo taip įsitraukusi į istoriją“, kad atsispirti idėjai parašyti pokalbių knygą, skirtą ne akademinei publikai, buvo neįmanoma.
Savo ruožtu R. Vanagaitė pridūrė, kad vokiečių istorikas atsakė jai „į visus klausimus“.
Moralinė prievolė atsiminti
Ch. Dieckmannas, kuris nuo 2000 m. dalyvauja Tarptautinėje komisijoje nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, sako, kad jis pats netiki kolektyvine kalte, tačiau jaučia „asmeninę ir kolektyvinę gėdą dėl to, ką mano tauta darė kitoms tautoms, ypač žydams.“
„Tai nėra asmeninė našta … greičiau moralinė prievolė tai atsiminti“, – sako jis.
Anot Ch. Dieckmanno, istorikai neturėtų būti teisėjai. Jiems turėtų būti svarbiau klausti: „Kodėl šis žmogus tai padarė?“ ir „Kokios buvo jo galimybės rinktis?“ Vis dėlto, anot istoriko, siekis suprasti vienokį ar kitokį pasirinkimą, nereiškia, kad mėginama jį pateisinti.
Savo metodologiją jis grindžia tokiomis trichotomijomis kaip „Karas-okupacija-masiniai nusikaltimai“ bei „Vokiečiai-lietuviai-žydai“ ir ypač akcentuojama „Patirčių ir lūkesčių“ dichotomija, taip pat dar kita „Galios ir pasirinkimo“ dichotomija.
Remiantis šiomis vidinėmis sąveikomis susietomis analitinėmis sąvokomis galima postuluoti, jog tai vyko, lėmė šalį okupavusių vokiečių iniciatyva, tačiau įvykių rutuliojimasis priklausė toli gražu ne tik nuo okupanto, kuris buvo pagrindinis žaidėjas, bet ir nuo įpykusių vietos vykdytojų bendradarbiavimo.
Toks didžiulis procentas žydų nebūtų buvęs nužudytas Lietuvos teritorijoje, jei daugelis vietos gyventojų nebūtų pasirengę vykdyti vokiečių sprendimus.
O tokį pasirengimą bendradarbiauti kurstė, viena vertus, patirta trauma ir frustracija dėl sovietinio laikotarpio, o antra, lūkesčiai dėl to, kas Europoje bus po karo.
Du naratyvai
Knygoje Ch. Dieckmannas primena, kad iki aštuntojo ar devintojo dvidešimto amžiaus dešimtmečio vyravo nuomonė, anot kurios, nacistinėje Vokietijoje buvo įsigalėjusi vieno vado diktatūra, o visi kiti tik vykdė nurodymus. Po to buvo iškelta prielaida, kad fiureris buvęs silpnas, o įvykių raidą lėmė kitos nacistinės valstybės institucijos, besivaržiusios tarpusavyje dėl savo interesų.
Istorikas pažymi, kad šiais dviem naratyvais po karo kaip gynybos strategijomis naudojosi karo nusikaltėliai. Gindamiesi teisme vieni jų teisinosi privalėję vykdyti įsakymą, todėl kaltė tenkanti ne jiems, o kiti tikino buvę tik anonimiškų struktūrų mechanizmo varžteliai.
Autoriaus nuomone, tiesai artimesnis naujesnis evoliucinis požiūris, anot kurio, Holokaustas nebuvo planuojamas iš anksto, todėl daug kas išsirutuliojo per patį karą.
Kiemsargis galėjo rinktis
Ch. Dieckmannas pažymi, kad abi jo paminėtos gynybos strategijos neatitinka istorinės tiesos, nes paneigia asmens pasirinkimą ir atsakomybę.
Žmonės, anot jo, mėgina neigti savo kaltę: „Tai buvau ne aš.“ / „Tai darėme ne mes“, tačiau Holokausto atžvilgiu pasirinkimo ir atsakomybės dilema esanti taikytina visiems.
Kaip pažymi Ch. Dieckmannas, 1941 metais Vilniuje visų kiemsargių klausė, ar jų name yra žydų. Jei jų buvo, kiemsargis galėjo rinktis, ką atsakyti. Deja, dauguma jų atsakė „taip“, tik keli – „ne“.
Knygoje paminima Rutos Sigal iš Šiaulių istorija. Ši žydų mergaitė penkis mėnesius slėpėsi spintoje, kol ėmė lietuviškai kalbėti taip, kad buvo galima išeiti į viešumą. Ruta virto šeimininkų dukterėčia Urte ir išgyveno todėl, kad trys šeimos, bent dešimt žmonių, rizikavo dėl jos savo gyvybėmis.
Tačiau tai, kad buvo nuogąstaujama dėl jos nelietuviško akcento, rodo kad „pavojų kėlė ne tiek vokiečiai, kiek kaimynai – vietos antisemitai ar žmonės, norintys įsiteikti vokiečiams“.
Norėjo atsikratyti patirto bejėgiškumo
Ch. Dieckmannas pažymi, kad svarbų vaidmenį dėl lietuvių smurto bangosatliko sovietų laikotarpio frustracija ir noras atsikratyti 1940 metų birželį patirto bejėgiškumo.
„Pagrindinė mintis buvo tokia: „Nekovojome prieš sovietus 1940 metais, tai dabar pakovosime prieš žydus, juk jie – komunistai. Prieš kelias savaites žydai bandė mus sunaikinti, dabar mes sunaikinsime juos“, — rašo istorikas.
Vokiečių istorikas griežtai atmeta nuomonę, jog idėja „žydai — bolševikai“ esanti viena iš antibolševizmo atmainų.
„Ne! Tai antisemitizmo atmaina! Žydų žeminimas neturėjo nieko bendra su sovietų elgesiu, tai buvo tik antisemitizmo iškilimas patekus į konkrečią krizinę situaciją“, — rašo jis.
Pasak Ch. Dieckmanno, po ištisų priespaudos ir tremčių metų lietuviai gavo progą atsigauti ir „vėl buvo viršūnėje kartu su pergalingais, kaip jie tikėjosi, vokiečiais“.
„Dabar jie galėjo atkeršyti juos engusiems sovietams ir žydams. Iš dalies ir lenkams – deja, šiuos irgi viešai žemino“, — rašo jis.
Nevartoju žodžio „kolaboruoti“
Dar vienas svarbus vokiečių istoriko principas yra atsisakymas vartoti kolaboravimo terminą.
Anot Ch. Dieckmanno, šis itin neigiamas žodis, kurį pirmas pradėjo vartoti Prancūzijos Viši režimas, yra „prisvilęs“ ir nenaudingas istorinei analizei, nes virto teisiniu terminu, tolygiu „tėvynės išdavystei“.
Vietoje žodžio „kolaboravo“ istorikas vartoja žodį „bendradarbiavo“. Ch. Dieckmannas nurodo, jog su naciais bendradarbiavę žmonės neretai apsigalvodavo.
Kartais, sako istorikas, jie būdavo priversti toliau bendradarbiauti, bet kitais atvejais nebesutikdavo toliau bendradarbiauti, nes manė, kad tai pakenks jų šaliai.
Todėl net turėdamas omenyje galios hierarchijos Ch. Dieckmannas kaip itin svarbią akcentuoja pasirinkimo sampratą.
„Lietuviams nacionalistams bet koks veiksmas prieš lenkus ar rusus buvo tolygus veiksmui Lietuvos labui. Žinoma, ir bet koks veiksmas prieš žydus“, — rašo jis.
Kaip kontrastą vokiečių ar lietuvių pasirinkimui istorikas nurodo žydams tekusį pasirinkimą be pasirinkimo.
„Žydai galėjo išgyventi tik ne žydų padedami. Turėtume galvoti ne apie žydų policijos kaltę, o apie lietuvių visuomenės atsakomybę, apie miestų, kuriuose buvo getai, gyventojus“, — rašo jis.
Santykis 1:20
Istorikas pažymi, kad po pirmų okupacijos savaičių vokiečių karinių pajėgų beveik neliko. Okupacijai įpusėjus Lietuvos administracijoje vokiečių iš viso dirbo 600–900, o lietuvių
– apie 20 tūkst.
„Tad santykis 1:20. Jei skaičiuotume ir tuos Reicho vokiečius, kurie čia dirbo vokiečių įmonėse, iš viso Lietuvos teritorijoje buvo ne daugiau kaip 6 000 vokiečių“, — rašo jis.
Ch. Dieckmanno pateikiamais duomenimis, Šiaulių ir Panevėžio zonoje 1941 metais buvo tik 10–12 vokiečių administratorių, iš viso ne daugiau kaip 80 žmonių, o Vilniaus miesto apygardos komisaro administraciją sudarė tik 10 darbuotojų.
Tad vokiečiams buvo labai svarbu, kad lietuviai bendradarbiautų taikant terorą, nes saugumo, tvarkos ir kriminalinėje policijoje dirbo ne daugiau kaip 500 vokiečių.
Norėjo tarnauti tėvynei
Kaip pažymi mokslininkas, analitinė problema ta, kad dauguma su naciais kolaboravusių žmonių tai darė norėdami pasitarnauti savo šaliai ir vedami tam tikros, dažniausiai fašistinės, jos ateities vizijos – sukurti etniškai gryną, kariškai stiprią tautinę valstybę, žodžiu „sveiką“ valstybę, kurioje nebūtų vietos etninėms mažumoms.
Todėl, kaip pabrėžia Ch. Dieckmannas, visi pagarsėję lietuviai, bendradarbiavę su naciais 1941 metais, — Juozas Ambrazevičius, Kazys Škirpa, Jonas Noreika — nieku gyvu nemanė išduodantys savo valstybę.
Anot Ch. Dieckmanno, faktiškai visos Europos tautos visiškai bendradarbiavo su vokiečiais okupantais tais klausimais, kurie, jų manymu, atitiko šalies valstybinius interesus.
„Kas valdė Prancūziją? 800 vokiečių, o kalbame apie beveik 40 milijonų gyventojų valstybę!“, — klausia jis retoriškai ir priduria, kad nors pusė Prancūzijos liko nepriklausoma, ji vis tiek bendradarbiavo su vokiečiais.
Visiškai pasikliovė vietinių pagalba
Ch. Dieckmannas rašo, kad naciai SSRS šiaurės ir rytų teritorijoje ketino sukurti milžinišką „bado zoną“.
Vokiečių ekspertų nuomone, tai atrodė karinė būtinybė — tik tuo atveju, jei per pusmetį šioje zonoje badu būtų numarinta 30 milijonų rusų, taptų įmanoma laimėti karą. Kad galėtų įgyvendinti šiuos masinių žudynių planus vokiečių saugumo pajėgos pasiūlė pasitelkti ginkluotas vietos pajėgas, kurios saugotų užnugarį.
Vokiečiai, anot istoriko, visiškai pasikliovė vietinių pagalba, nes jie siekė žinoti, kas yra sovietų veikėjai, ir patys nebūtų įstengę atskirti komunistų nuo ne komunistų.
Tad jiems teko tikėti vietos burmistrais, apskričių viršininkais ar paprastų žmonių teikiama informacija.
Ch. Dieckmannas pažymi, kad Lietuvos provincijoje buvo lengva atpažinti tiek žydus, tiek komunistus.
„Visi kaimynai žinojo, kas yra kas. Buvo galima 90 procentų tikslumu sužinoti, kas yra komunistas, o kas – žydas. Lenkijoje ir Vengrijoje, kur žydai buvo daug labiau integravęsi į visuomenę, tai buvo kur kas sunkiau“, — rašo jis.
Faktiškai žydus identifikavo ir gaudė lietuvių pajėgos
Po to, kai keturiuose Lietuvos regionuose buvo nužudyti 21 tūkst. žydų, vokiečiai vietos administracijai davė užduotį rasti vietą likusiems žydams izoliuoti pradėtuose steigti getuose.
„Kokią vietą? Kokią norite. Juk pažįstate savo kraštą. Tik prašom pasiskubinti“, — rašo istorikas.
Lietuvių administracija žydams izoliuoti rinko įvairiausias vietas: sinagogas, tvartus, mokyklas, kartais net kieno nors namus, kiemą ar aptvertą miško teritoriją.
Žydus reikėjo surinkti iš namų. Kartais tą darbą prižiūrėjo vokiečiai, bet didžiąją jo dalį turėjo atlikti kiti, nes vokiečių tose vietose nebuvo.
Ch. Dieckmannas dar kartą pabrėžia, kad be vokiečių iniciatyvos ir priežiūros nieko nebūtų buvę, tačiau faktiškai žydus identifikavo, izoliavo, koncentravo ir užtikrino jų turto nusavinimą lietuvių policija, pagalbinė policija, baltaraiščiai ir šauliai.
Laikinoji vyriausybė turėjo galimybę bent jau protestuoti
Ch. Dieckmannas mano, kad Laikinoji vyriausybė turėjo galimybę bent jau protestuoti prieš įsakymus.
„Okupacijos pradžioje ji turėjo prieigą prie radijo ir spaudos, galėjo pasakyti lietuvių policijai ir miesto administratoriams: „Nenorime ir neketiname dalyvauti vokiečių surengtose masinėse mūsų bendrapiliečių žudynėse“, – rašo jis.
Politinė vyriausybės galia buvo nedidelė, tačiau ji galėjo protestuoti ar sabotuoti žudynes, bet ji nepadarė nei to, nei to.
„Žudynės vyko liepą, kai Laikinoji vyriausybė buvo visiškai veiksni ir aktyvi – per pusantro mėnesio išleido apie 100 įstatymų, tarp jų daug antisemitinių“, — rašo istorikas.
Jis nurodo, kad ši vyriausybė nesitikėjo, kad pirmosios žudynės bus nuolatinių masinių žudynių operacijų Lietuvoje pradžia.
Veikiausiai ji manė, kad žiaurumai yra „tik pirmųjų karo dienų ekscesai, o vėliau žydai, matyt, būsią izoliuoti getuose ar kaip nors kitaip atskirti, o gal kur nors išsiųsti, bet ne žudomi.“
Ch. Dieckmannas primena, kad pirmosios žydų žudynės buvo grįstos ne planu išžudyti visus Lietuvos žydus, o planu palikti sovietus be vadovybės.
„Tai yra krikščioniška laikysena“
Kai į Laikinosios vyriausybės finansų ministrą Joną Matulionį dėl nekaltų žmonių žudymo kreipėsi Jokūbas Goldbergas, tai ministras, apibendrinęs kabineto diskusijas, jam pareiškė, kad esama trijų pažiūrų „žydų klausimu“.
Kraštutinė pažiūra yra ta, kad visi Lietuvos žydai turi būti išnaikinti, o nuosaikesni reikalauja steigti koncentracijos stovyklas, kur žydai krauju ir prakaitu atsiteistų už lietuviams padarytus nusikaltimus.
Pats jis, kaip praktikuojantis katalikas, yra įsitikinęs, jog tik Dievas gali atimti gyvybę žmogui, todėl manąs, kad „lietuviai turi būti atskirti nuo žydų, ir kuo anksčiau, tuo geriau. Dėl tos priežasties yra būtinas getas“.
„Ten jūs būsite atskirti nuo mūsų ir negalėsite mums pakenkti. Tai yra krikščioniška laikysena“, — reziumavo jis ir pridūrė per sovietmetį įsitikinęs, kad bendro kelio su žydais nėra ir nebus.
LAF ir trys etninės valstybės stulpai
Ch. Dieckmannas nurodo, kad Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), didelės aprėpties koalicija, į kurią nebuvo įtraukti tik Lietuvos komunistai ir kuriai vadovavo kraštutiniai dešinieji nacionalistai, norėjo ne tik atkurti prieškario Lietuvą, bet ir sukurti naują valstybę su daugybe fašistinių elementų.
Ši revoliucinė valstybė turėjusi būti „krikščioniška (krikščionybė yra lietuvių moralės kertinis akmuo), radikaliai nacionalistinė, joje turėjo viešpatauti socialinis teisingumas“.
Šie trys naujojo valstybingumo stulpai reiškė, kad „žydų ir lenkų nuosavybė turėjo būti atimta ir perduota etniniams lietuviams“.
Lietuvių rasė turi būti tyra
Filosofas Antanas Maceina, vienas iš LAF įkūrėjų, visa tai sudėjo į programą, kurioje vartojama viena iš retai pasitaikančių sąvokų „lietuvių rasė“.
Ch. Dieckmannas pažymi, jog šiame dokumente teigiama, kad lietuvių rasė turi būti tyra.
Naujas lozungas, kurį lietuviams iškėlė LAF, teigė, kad visi žydai yra bolševikai. Pasak istoriko, populiarumą šis šūkis įgijo tik 1940–1941 metais, pradedant nuo sovietų okupacijos 1940 metų birželį.
Pasak Ch. Dieckmanno, prieš tai buvo peršama mintis, kad „žydai išnaudoja lietuvių tautą ir kenkia jai“, o dabar abi šios idėjos susilydė į galingą antisemitinį šūkį.
„Kokia buvo jo reikšmė? „Neleisime žydams daugiau kenkti Lietuvai, atsikratysime žydų komunizmo.“ Žydai yra komunistai, komunistai yra žydai. Taškas“, — rašo jis.
Miglota žinia dėl valstybingumo
Vokiečiai, pasak Ch. Dieckmanno, niekada LAF nežadėjo, kad už suteiktą paramą įgysite galimybę atgauti valstybę, apsiribodami labai miglota žinia.
„Jie sakė: „Vokietijos vadovybė tinkamai įvertins tai, ką jūs dėl mūsų darote, o tada pažiūrėsime, ką mes galime padaryti dėl jūsų“, — rašo istorikas.
Reicho saugumo biuro vadovas Reinhardas Heydrichas buvo nurodęs kurstyti nepaliekant pėdsakų vietinius pogromus, tačiau stengtis, kad vietos „savigynos veikėjams“ nebūtų suteikta galimybė teigti, jog mes jiems dalijom įsakymus ar politinius pažadus.
Iš tikrųjų Vokiečių reichas buvo numatęs aneksuoti Baltijos valstybes ir paversti jas teritorija, kurią kolonizuotų atsikėlę vokiečiai.
Niekada nebuvo baudžiama už atsisakymą šaudyti
Ch. Dieckmannas pripažįsta, kad lietuviai galėjo rinktis, tačiau priduria, kad jų pasirinkimas buvo labai ribotas ir visada susijęs su galia.
Kaip nurodo istorikas, su vokiečiais bendradarbiavę lietuviai tokio pasirinkimo, kokį turėjo patys vokiečiai, tikrai neturėjo, tačiau galimybė rinktis buvo.
Jis pateikia pavyzdį iš vokiečių pėstininkų bataliono.
Baltarusijoje, kurio trims padaliniams vadovavo vis kitas karininkas. „Visiems buvo įsakyta šaudyti žydus. Vienas karininkas nesipriešinęs vykdė įsakymą, kitas pasakė, kad įsakymo nepalaiko, tačiau vis vien pakluso, o trečiasis atsisakė – ir nebuvo nubaustas.“
Ch. Dieckmannas nurodo mažai žinomą faktą apie Holokausto nusikaltimus, kad tie, kurie atsisakė juose dalyvauti, nebuvo nubausti. Dažnas iš atsisakiusiųjų buvo siunčiamas dirbti kitų darbų.
Po karo, anot jo, nusikaltėliai sakė, kad jei nebūtų šovę, patys būtų buvę nušauti.
Tačiau, anot vokiečių istoriko, „to nėra buvę niekada“.
„Nė vieno tokio atvejo nei Vokietijoje, nei Lietuvoje. Jei žmones persekiojo ir baudė, tai už vagystes, dezertyravimą ar karo įstatymų pažeidimą, bet ne už tai, kad atsisakė šaudyti nekaltus žmones“, – rašo jis knygoje.
„Tiems, kurie atsisakė, tiesiog skirdavo kitas užduotis, galėjo nukentėti jų įvaizdis grupėje – juos galėjo palaikyti bailiais ir silpnais“, — rašo jis.
Boikotavo reikalavimus, susijusius su „mūsų žmonėmis“
Ch. Dieckmannas nurodo, kad formaliai bejėgė lietuvių administracija vis dėlto turėjo galių, nes 1943 metais ryžosi boikotuoti vokiečių norą pašaukti 40 tūkst. etninių lietuvių kariauti už Vokietiją.
Tačiau 1941 metais 150 tūkst. Lietuvos žydų žudynės jiems nebuvo pakankama priežastis protestuoti ar kitaip veikti.
1943 metais vokiečių ir lietuvių interesai susikirto todėl, kad dabar vokiečių reikalavimai buvo susiję ne su „kitais“ (žydais), o su „mūsų žmonėmis“.
Ch. Dieckmannas su apgailestavimu pažymi, kad sabotuojama ir priešinamasi būdavo tik tada, kai kildavo grėsmė etninių lietuvių interesams, o ne tada, kai būdavo izoliuojami, plėšiami ir žudomi žydai.
„Atsikratyti žydų tuo metu tiko pačių lietuvių politikai“, — sako jis.
Skundėsi, kad vokiečiai lietuviams „negrąžina“ konfiskuoto žydų turto
Ch. Dieckmannas Pažymi, kad generaliniai tarėjai, kurie pakeitė paleistos Laikinosios vyriausybės ministerijų vadovus, visiškai nebijojo protestuoti prieš bet kokį jiems netinkamą vokiečių įsakymą. Jie bombardavo vokiečius skundais, kad vienas ar kitas reikalavimas netinkamas ar neteisingas.
„Jie skundėsi, kad vokiečiai lietuviams „negrąžina“ konfiskuoto žydų turto, kaltino, kad naikina Lietuvos ekonomiką, uždaro universitetus, pasisavina per daug žydų turto ir apskritai elgiasi dar blogiau nei bolševikaiׅ“, — rašo istorikas.
Anot jo, vokiečiai į šiuos protestus reagavo labai rimtai. Tarp jų ir lietuvių administracijos nuolat vyko derybos, buvo ieškoma kelio toliau bendradarbiauti.
Tačiau aiškios viešos reakcijos dėl žydų žudynių jie taip ir neišsakė.
Galėjo pasakyti: „Ne, neimsiu.“
Ch. Dieckmannas pažymi, kad vokiečiai visuose okupuotuose kraštuose naudojosi vietos visuomenių godumu ir pavydu ir konstatuoja, kad daug tautų nesugebėjo išlaikyti šio išbandymo.
Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis 1941 metų liepos 29 dieną buvo pristatęs savo projektą, pagal kurį komunistų ir žydų turtas turėjo būti atimtas tik iš aktyviais komunistų judėjimo dalyviais laikytinų žydų.
Po savaitės jį pakeitęs entuziastingas fašistas Jonas Noreika buvo kur kas radikalesnis — pasiūlė iš visų žydų atimti ir kilnojamąjį, ir nekilnojamąjį turtą. Vėliau, rugpjūčio 22 dieną, Noreika įsakė per savaitę išsiųsti visus Šiaulių žydus į Žagarės getą. Ten jie buvo nužudyti.
Ch. Dieckmannas nurodo, kad Urbaitis atsistatydino, kaip rašo šaltiniai, „dėl humanistinių motyvų“.
Jei, anot istoriko, Noreika būtų atsisakęs pasirašyti geto steigimo įsakymą arba įsakymą atimti turtą iš Šiaulių žydų, tai jį „būtų pakeitę kaip Urbaitį, ir tiek“.
Tačiau užuot ryžęsis tokiam žingsniui jis verčiau asmeniškai įsigijo daiktų, priklausiusių į getus suvarytiems žydams, tarp jų šiltų batų porą, tualetinį veidrodį ir du naktinius staliukus.
Negana to, J. Noreika, laikomas lietuvių kovos su sovietais didvyriu, su šeima įsikraustė į apleistą žydų namą ir ten gyveno.
Ch. Dieckmannas kelia moralinį klausimą, ar „turėčiau imti nužudyto ar persekiojamo žmogaus, buvusio savo kaimyno, daiktus, net jei tai būtų tik patalynė?“
„Lietuviai turėjo priimti moralinį sprendimą. Galėjo pasakyti: „Ne, neimsiu.“ Ir buvo tokių, kurie neėmė. Bėda ta, kad 1941 metais ir vėliau pernelyg daug lietuvių pasakė: „Taip, paimsiu“, — rašo jis.
Istorikas nurodo, kad Holokaustas Lietuvoje didele dalimi yra susijęs su žydų turto grobstymu ir kad vietos gyventojai šiame procese dalyvavo aktyviau nei žudynėse, nes manė, kad taip jie iš Lietuvą išnaudojusių žydų atsiima savo labą.
Ch. Dieckmannas priduria, jog lietuvių administracija nežinojo, kad žydus „greit nužudys, bet, matyt, vylėsi, kad jie kaip nors išnyks ir negrįš“.
Etninių lietuvių bažnyčia
Neabejotinai svarbus, istoriko nuomone, buvo Katalikų bažnyčiosveiksnys, nes tai etninių lietuvių Bažnyčia, be to, dauguma Holokausto vykdytojų, taip pat ir šaudžiusieji, buvo lietuviai katalikai.
Negana to, „kiekviename kariniame batalione, lietuvių ar vokiečių, buvo kunigas, kuris rūpinosi kareivių sielomis“.
„Pasvarstykime, kas būtų nutikę, jei Bažnyčia būtų pasakiusi: „Nedarykite to, nes žudyti nekaltus žmones tik todėl, kad jų pažiūros kitokios, – nuodėmė, kaip ir atimti jų turtą“, — rašo jis.
Ch. Dieckmanno neįtikina po karo reikšti Bažnyčios hierarchų teisinimaisi, kad jie negalėję viešai protestuoti dėl masinių žydų žudynių, nes tai būtų sukėlę pavojų visai Bažnyčiai.
„Manau, tai yra prastas pasiteisinimas. Kaip ir daugelis kitų įstaigų, jie nesipriešino Holokaustui, bet tais klausimais, kur Bažnyčia puoselėjo savų interesų, jie protestuodavo!“, — sako jis.
Ch. Dieckmannas nurodo, kad iš 1941–1944 metais vykusių kelių Lietuvos vyskupų konferencijų protokolų matyti, kad juose beveik nebuvo diskutuota jokiais su žydais susijusiais klausimais.
Tačiau bažnytinei vyresnybei užkliuvęs žydų nuosavybės reikalas. Anot hierarchų, „lietuviai neturį imti per daug žydų turto, o paėmę per daug, turį dalį paaukoti Bažnyčiai“.
Patys galėtų būti nulinčiuoti
Arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas 1941 metų liepos 10 dieną, kai buvo pradėtas steigti Kauno getas, dienoraštyje rašė apie žydų bandymus ieškoti hierarchų užtarimo, tačiau jo padėjėjas vyskupas Vincentas Brizgys jiems paaiškinęs, kad jei katalikų dvasininkai „dabar bandytų viešai atsiliepti už žydus, tai patys galėtų būti nulinčiuoti“.
Kita vertus, arkivyskupas Skvireckas pareiškė palaikąs lietuvių gydytojus, kurie atmetė kaip amoralų aušrininko Jono Šliūpo 1943 metais medicinos žurnale išsakytą pasiūlymą žudyti neišgydomus psichikos ligonius.
Šią poziciją palaikius ir Lietuvos vyskupų konferencijai, „eutanazijos programa“ šalies ligoninėse nebuvo įgyvendinta.
Anot Ch. Dieckmanno, tai parodo potencialią viešų protestų galią.
„Galbūt viešas pasipriešinimas žydų žudymui nebūtų perdėm paveikęs nacių, bet jis būtų paveikęs lietuvius, kurie pasirinko bendradarbiauti su naciais“, — rašo istorikas.
Naciai, pažymi jis, negalėjo nereaguoti į visuomenės protestus, nes jų politikos įgyvendinimas priklausė nuo vietos gyventojų bendradarbiavimo.
Pamirštos aukos
Be žydų, gausiausios aukų grupės Lietuvoje, kurių buvo nužudyta apie 200 000, antra pagal gausą aukų grupė — tai sovietiniai karo belaisviai.
Per pirmus devynis vokiečių okupacijos mėnesius jų buvo nužudyta, mirė iš bado, dėl ligų, šalčio ir išsekimo apie 170 tūkst.
Ch. Dieckmannas pabrėžė, kad karo belaisvių likimas buvo vokiečių rankose ir kad lietuviai čia beveik nevaidino jokio vaidmens.
Trečioji didelė aukų grupė, kurios istorija, anot mokslininko, yra tikrai balta dėmė, tai evakuoti sovietų piliečiai. Visi jie buvo nužudyti Alytuje. Ch. Dieckmanno skaičiavimais, šios vokiečių politikos aukų Lietuvoje yra apie 30-35 tūkst.
Istorikas pažymėjo, kad turime kalbėti ir apie juos, nes lygindami šiuos glaudžiai tarpusavyje susijusius nusikaltimus geriau suprasime kiekvieną iš jų.
Paversdavo ūkininką ponu
Ch. Dieckmannas nepamiršo paminėti ir valstiečių, kurių ūkiuose dirbo darbininkai iš karo belaisvių.
„Įsivaizduokite vokietį valstietį, kurio ūkyje dirba keli sovietiniai karo belaisviai, – kaip jį tai veikia? Jis tampa ponu. — rašo istorikas. — Po karo ponai sakė: „Mes gerai su jais elgėmės, maitinome ir panašiai“, — taip, bet kaip tai paveikė jūsų, ponai, asmenybes?“
Lietuvoje, anot Ch. Dieckmanno, priverstiniai darbininkai ūkyje taip pat paversdavo ūkininką ir gal net jo vaikus ponais.
Europa dar nekrikščioniška
Knygos pristatyme dalyvavusi literatūrologė Irena Veisaitė pažymėjo, kad naujasis veikalas „neteisia, bet parodo, kad Holokaustas buvo vokiečių iniciatyva“.
Garbingo amžiaus sulaukusi intelektualė litvakė, kuriai pačiai teko išgyventi Holokaustą, sakė „nesupratusi, kodėl mūsų pradėjo nekęsti“.
„Europa dar nekrikščioniška“, – sakė ji, savaip patvirtindama, kad Senajam Žemynui vis dar reikalingi „Katekizmuso prasti žodžiai dėl krikščionystės“.
I. Veisaitė pabrėžė būtinybę būti kritiškiems tiek praeičiai, tiek ateičiai ir stengtis nepasiduoti ideologizacijai.
Sąžiningas naratyvas laimės
Savo ruožtu poetas Tomas Venclova pažymėjo, kad istorijos naratyvai dažnai nėra sutaikomi ir kartais ima atrodyti, jog ilgai į viršų ritintas Sizifo akmuo vėl virsta pakalnėn.
Poetas pridūrė, jog galima svarstyti, kiek yra tikimybės, kad sąžiningas naratyvas laimės, tačiau, anot jo, „būti sąžiningo naratyvo pusėje atitinka teisybę“.
Jis pažymėjo, kad vis dar tebėra gaji nuomonė, jog viską atperka tai, kad žmonės, talkinę naciams, „kovojo prieš kruvinąjį bolševizmą ir buvo už nepriklausomybę“.
Tačiau, anot jo, vokiečių tauta negarbina savo nacių, kurie juk irgi buvo bolševizmo priešai.
T. Venclova pridūrė, kad „žmogaus smegenys neturi būti išplautos, žmogus turi mąstyti“ ir visuomenė laimės, jei bus nuolat kalbama apie šią praeities tragediją.
Nesukeltų erzelynių
Renginį vedusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pažymėjo, kad „norime kelti klausimus, klausytis“.
Tačiau jos žodyje nuskambėjo ir nuogąstavimas, kad naujos knygos apie Holokaustą pristatymas „nesukeltų kokių nors erzelynių mūsų bendruomenės atžvilgiu“.
Juoba knyga turinti savilaidos požymių, išspausdinta Lenkijoje, o jos autorei R. Vanagaitei tebesusiduria su pilietine ar veikiau antipilietine obstrukcija. Ir ji neklydo, erzelynių, deja, kilo