Aušra Maldeikienė
Kaip įprasta plenarinės sesijos metu, Europos Parlamento nariai balsuoja dėl daugelio įvairių Europos Sąjungai, vienijančiai 27 šalis, svarbių klausimų.
Šią savaitę kalbėta apie migracijos politiką, Turkijos ir ES santykius, smurtą Baltarusijoje, Lenkijos ir Vengrijos bandymą blokuoti daugiametę finansinę perspektyvą, naujas vartotojų teisių apsaugos priemones bei geresnį jų informavimą, taip pat pagalbą pandemijos gniuždomam sveikatos sektoriui.
Aštrėjantis žiniasklaidos laisvės klausimas
Ypač rimto ES asamblėjos palaikymo sulaukė aštrėjantis žiniasklaidos laisvės klausimas. Rezoliucijoje, priimtoje 553 balsais, konstatuota, jog daugelyje ES valstybių narių žiniasklaidos laisvės padėtis blogėja, žurnalistai patiria smurtą, priekabiavimą bei spaudimą, o visuomeninė žiniasklaida kai kuriose ES šalyse palaipsniui tampa vyriausybėms naudingos propagandos įrankiu.
Priimtoje rezoliucijoje minimi ir konkretūs atvejai, kai Maltoje automobilyje buvo susprogdinta garsi žurnalistė Daphne Caruana Galizia, tyrusi vieno iš šalies oligarchų verslo machinacijas, ir valdžios korupciją nagrinėjusio Slovakijos žurnalisto Jáno Kuciako bei jo sužadėtinės nužudymas.
ES lėšos neturėtų būti skiriamos politinei propagandai
Didesnę žiniasklaidos laisvę bei skaidrumą užtikrintų jos koncentracijos ribojimas, piliečiams lengvai prieinama informacija apie žiniasklaidos priemonių savininkus, finansavimo šaltinius ir valdymą.
Rezoliucija kritikuoja vyriausybių vykdomas reklamos kampanijas žiniasklaidoje (šis klausimas tikrai itin aktualus Lietuvai) ir pabrėžia, kad ES lėšų negalima skirti valstybės valdomoms žiniasklaidos priemonėms ar politinei propagandai.
Rezoliucijoje taip pat nerimaujama dėl dažnėjančios neapykantos retorikos ir įvairių rasizmo formų, kurias skatina ne tik ekstremistiniai judėjimai, bet ir valdžios atstovai ar politikai. Parlamentas taip pat labai aiškiai ragina uždrausti visas neofašistų ir neonacių grupuotes.
Kovos su smurtu prieš moteris problema vis dar tebėra aktuali
Kalbėsiu labai atvirai ir tiesiai. Kadangi geriau išmanau konkrečią Lietuvos situaciją, tai Lietuvai teks ir didesnis dėmesys, tačiau nereikėtų pamiršti, jog ši problema yra aktuali visai tarptautinei bendruomenei.
Plačiau, kaip įprasta, sustosiu ties klausimu, kuris patenka į komiteto, kurio narė esu, darbo lauką.
Lapkričio 25-oji yra Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena. Būtent todėl Europos Komisija tą dieną Parlamente pristatė eilinį pranešimą apie Stambulo konvenciją ir kovą su smurtu prieš moteris.
Taigi pirmas klausimas. Kodėl smurto artimoje aplinkoje klausimas yra toks aktualus, jog jam skiriamas nuolatinis ir labai rimtas dėmesys?
Daugiau nei trečdalis moterų yra patyrusios smurtą
Trumpas atsakymas būtų labai paprastas — smurtas artimoje aplinkoje yra labai paplitęs. Kiekvieną savaitę ES namuose artimieji nužudo apie 50 moterų. Kas trečia vyresnė nei 15 metų moteris ES yra patyrusį fizinę prievartą, o 43 proc. nuolat susiduria su partnerio psichologiniu smurtu.
Daugiau nei trečdalis moterų yra patyrusios fizinį ir (arba) seksualinį intymaus partnerio smurtą. Liūdna sakyti, bet skaičiai rodo, jog dėl pandemijos, kai aukoms tenka ilgam likti vienoms su smurtautoju, tokių atvejų labai padaugėjo. Lietuvos padėtis čia, deja, yra prie blogesnių.
Dar dabar su siaubu prisimenu vieną savo mokinę, kurią prieš 16 metų kartu su mama nušovė jos tėvas. Su juo, beje, teko kartu dirbti mokyklos tėvų komitete, kur jis palikdavo protingo, išsilavinusio žmogaus įspūdį. Sąžiningai perkratę savo širdis ir protus bemaž visi prisimintume gal ne tokių tragiškų, bet vis tiek labai skaudžių atvejų.
Moterys patiria gerokai didesnę nelygybę
Antras klausimas. O kodėl nuolat kalbame apie moteris, juk nuo smurto artimoje aplinkoje kenčia ne vien jos?
Statistika negailestinga: apytikriai 80 proc. panašių smurto artimoje aplinkoje atvejų auka yra moteris. Nuolat šiame kontekste prisimenamos vyrų mirtys yra labai skaudžios, ir jų taip pat neturėtų būti, bet dabar moterys patiria gerokai didesnę nelygybę — joms užkraunama nepalyginamai didesnė vaikų ar senatvės negalių paliestų tėvų priežiūra, jos priverstos tenkintis mažesnėmis pajamomis, patiria visuomenės panieką, jeigu atsisako kentėti ir gyvena vienos.
Senokai stebiu komentarus po straipsniais čia aptariamomis temomis, ir tenka nuolat skaityti, jog, komentuotojų galva, „pati buvo kalta, privedė žmogų“.
Beje, jeigu jau kalbėsime apie Stambulo konvenciją, tai ji yra skirta apsaugoti visoms smurto artimoje aplinkoje aukoms — ne tik moterims, bet ir vyrams, vaikams, neįgaliesiems ar senoliams.
Stokojama teisinės bazės įgyvendinti įstatymui dėl smurto aukų
Trečias klausimas. O kam dar reikia papildomų įstatymų, juk mes Lietuvoje jau sureguliavome šią sritį?
Išties, Lietuva turi įstatymą, kuris gina smurto aukas, tačiau tai, kad tokių atvejų skaičius išlieka labai aukštas, o pandemijos metu tik dar padidėjo, rodo, jog nėra pakankamos teisinės bazės jam įgyvendinti.
Moterims privalu suteikti pagalbą, saugią gyvenamą vietą trumpam pasitraukti, skaitmenines platformas ar mobilias programėles, kurios leistų joms pranešti apie patiriamą smurtą.
Turėtų būti skiriamas pakankamas finansavimas, kad šios prieigos būtų ne vien formalios, bet ir realiai pasiekiamos visą parą, įskaitant savaitgalius ir šventes.
Būtinybė galėti pasitraukti iš smurto aplinkos
Būtina kurti specialius finansinės pagalbos fondus moterims, kurios norėtų pasitraukti iš smurto aplinkos, tačiau yra ekonomiškai labai priklausomos nuo savo partnerio.
Šis dalykas ypač paaštrėjo pandemijos metu, nes, priešingai nei per 2009-2010 metų krizę, dabar darbo neteko gerokai daugiau moterų, ir jų nedarbo augimo tempas yra beveik trečdaliu didesnis nei vyrų.
Reikia paminėti ir tai, jog Lietuvos įstatymai nepakankamai aiškiai apibrėžia psichologinį smurtą ar seksualinę prievartą šeimoje, negana to, pastaroji tradiciškai dažnai net nelaikoma smurtu.
Bažnyčia smurtą prieš moteris sieja su vyriškuoju mačizmu
Ketvirtas klausimas. Kodėl kalbant apie Stambulo konvenciją dažnai remiamasi Lietuvos vyskupų konferencijos nuomone?
Klausimas keistas, žinant, jog Lietuvoje valstybė ir religija yra atskirtos. Vis dėlto argumentuojant, kodėl stringa konvencijos ratifikavimas, vis girdime esą tai nesuderinama su Katalikų Bažnyčios mokymu. Ar tikrai Stambulo konvencija prieštarauja Bažnyčiai?
Faktas tas, kad Katalikų Bažnyčia nėra oficialiai jokiuose savo dokumentuose pasisakiusi dėl aptariamos Konvencijos.
Vis dėlto 2016 metų balandį paskelbtame popiežiaus Pranciškaus apaštališkajame paraginime „Amoris laetitia“ („Meilės džiaugsmas“) Bažnyčia aiškiai sako, jog smurto prieš moteris ištakos yra vyriškasis mačizmas, su kuriuo turi būti kovojama.
Tačiau po pusantrų metų, 2017-ųjų spalį, Lietuvos vyskupų konferencija laiške Lietuvos vyriausybei pripažino, jog „kova su smurtu prieš moteris ir kitus asmenis, yra neabejotinai kilnus ir remtinas siekis“, tačiau atmeta Konvenciją, kuri esą „įstatymo lygmeniu įtvirtina stereotipinį požiūrį, supriešinantį vyrus ir moteris“.
Gaila, bet laišką pasirašęs Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas nepaaiškino, kaip reikalavimas padėti smurto aukoms supriešina vyrus ir moteris, ir ką reiškia iš esmės nepaaiškinami teiginiai, jog „pasirašius ir ratifikavus Konvenciją, Lietuva būtų priversta ideologizuoti socialinę politiką“, o prigimties nulemtus lyčių skirtumus traktuoti kaip išgyvendintinus „stereotipus“.
Šis sakinys, beje, radikaliai kertasi su Bažnyčios ne kartą išdėstyta pozicija, taip pat ir minėtame paraginime „Amoris laetitia“.
Ar godotinos vingių jonų tradicijos?
Cituoju toliau. Vyskupai rašo, kad konvencija „ragina imtis būtinų priemonių, kuriomis būtų skatinami socialinių ir kultūrinių moterų ir vyrų elgsenos modelių pokyčiai, siekiant panaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamus žemesnės moterų padėties idėja ar stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis.“
Pasak Lietuvos vyskupų laiško, „tokių nuostatų priėmimas sukurtų prielaidas radikaliai keisti požiūrį į visą Lietuvos kultūrinę tradiciją, laikant ją nuolatiniu grėsmės moterims šaltiniu“.
Apie ką konkrečiai čia vis dėlto kalba Lietuvos vyskupai? Jie nemato problemų? Jie sutinka, kad dabartinė situacija, kai smurto skaičiai siaubingi, yra normali ir remiasi kažkokia godotina tradicija?
Kokia konkrečiai ta Lietuvos kultūrinė tradicijas, vyskupai, žinoma, nepatikslina, tad sunku pasakyti, ar jiems tikrai simpatiški vingių jonų išsišokimai, bet kad ir kaip būtų, tokios tezės prieštarauja paraginimui „Amoris laetitia“.
Nors vyskupai ir tvirtina, jog Konvencija esą „įtvirtina vyro kaip potencialaus smurtautojo stereotipą bei požiūrį, kad skirtingi lyčių socialiniai vaidmenys lemiami tik visuomenes nuostatų (socialinių stereotipų)“, tačiau faktas tas, kad laiškas tik demonstruoja, jog arba vyskupai pasirašė neskaitę Konvencijos, arba jie patingėjo labiau įsigilinti į Bažnyčios dokumentus. Abu atvejai mažų mažiausiai apgailėtini.
Priedanga siekti totalinės visuomenės kontrolės
Penkta. Kodėl vis dėlto Lietuvoje ir kitose keliose buvusiose socialistinio lagerio valstybėse (Konvenciją ratifikavo visos senosios Europos Sąjungos šalys), ištraukus išgalvotus argumentus apie neva prievartinį visuomenės tradicijų laužymą, atmetamas išties kilnus smurto mažinimo siekis?
Atsakymas vienas. Kai kam (tiek galios žaidimus bandančiai žaisti Lietuvos katalikų bažnyčiai, tiek kai kurioms partijoms ir judėjimams bei nevyriausybinėms organizacijoms) klerikalizmas yra puiki priedanga siekiant totalinės visuomenės kontrolės.Kiek tai susiję su Bažnyčios mokymu palieku sąžinei tų, kurie vadina save Kristaus