Praeitą penktadienį, gegužės 7 dieną, Klaipėdoje Europos Sąjungos aplinkos, vandenynų ir žuvininkystės komisaras Virginijus Sinkevičius iškilmingai atidarė „The Ocean Race Europe“ jachtų regatos prologo etapą. Lietuvai šiose prestižinėse jachtų lenktynėse, kurios įvardijamos kaip vienas iš trijų svarbiausių sporto renginių pasaulyje, atstovaus „Ambersail2“ komanda. Įdomu tai, jog pasaulyje iš viso yra tik aštuonios „Volvo 65“ klasės jachtos, skirtos plaukti aplink pasaulį, ir viena jų atstovauja Lietuvai. Praeitą penktadienį keturiomis iš šių aštuonių jachtų buvo galima pasigrožėti Klaipėdos uoste.
„The Ocean Race“ Lietuvos uostamiestį ir Baltijos jūrą aplankė pirmą kartą, ir tai galima laikyti istoriniu įvykiu. Ne mažiau įdomu ir tai, jog šios pasaulinio garso jachtų lenktynės yra ne vien sporto renginys — jų organizatoriai remiasi nuostata, jog varžymasis turi vykti su tikslu (racing with purpose), taip pat atlikti tam tikrą socialinę ir aplinkosauginę misijas. Taigi, „The Ocean Race Europe“ lenktynės — puiki proga paskatinti visuomenės susidomėjimą europiniu žaliuoju kursu, atkreipti dėmesį į pasaulinio vandenyno taršą, o ypač į apverktiną Baltijos jūros būklę.
Viena labiausiai užterštų jūrų
Galbūt ne kiekvienam žinomas faktas, jog Baltijos jūra laikoma viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Tai didele dalimi lemia šios jūros geografinė padėtis, t. y. jos baseino uždarumas, nes su Atlanto vandenynu ji jungiasi netiesiogiai.
Baltijos jūra unikali tuo, jog per siauras Danijos salų protakas, taip pat per Kategato bei Skagerako sąsiaurius ji jungiasi su Šiaurės jūra, kuri savo ruožtu susisiekia su Atlanto vandenynu. Dėl šios priežasties vanduo Baltijos jūroje keičiasi rečiau, o nepakankama vandens recirkuliacija savo ruožtu kelia visą virtinę problemų Baltijos ekosistemai.
Viena vertus, Baltijos jūra yra gana sekloka, o susisiekimas su vandenynu vyksta per protakas, taigi ji yra ir mažai druskinga. Dėl to joje jau savaime aptinkama palyginti mažiau floros ir faunos rūšių.
Giliuosiuose sluoksniuose Baltijos jūros vandenį prietekis iš vandenyno pakeičia gana retai, todėl gelmių vandenyse trūksta deguonies ir kaupiasi sieros vandenilis bei kitos dujos. Deguonies stygius neigiamai veikia jūros ekosistemas ir sudaro nepalankias sąlygas čia gyvenančiai florai ir faunai.
Tarkime, viena iš labiausiai paplitusių rūšių Baltijos jūroje yra menkė. Menkės paprastai neršia tik tam tikram gylyje, tačiau jei vanduo nepakankamai cirkuliuoja ir jame trūksta deguonies, žūsta ikrai.
Tačiau visa tai tik dalis problemos, nes šiuo atveju kalbame tik apie geografinius ir biologinius Baltijos jūros ekosistemos faktorius, neliesdami žmogaus veiklos. O juk antropogeniniai faktoriai tik dar labiau apsunkina ir taip gana sudėtingą pačios gamtos nulemtą situaciją.
Antropogeniniai faktoriai
Baltijos jūra skalauja net devynių valstybių krantus, o jos baseine gyvena apie 80 mln. žmonių. Žmogaus veiklos šalutiniai produktai per įtekančias upes ir jų intakus, pradedant Neva, Dauguva, Nemunu, Vysla ar Oderiu ir baigiant Švedijos ir Suomijos didžiosiomis upėmis, patenka į Baltijos jūrą.
Šiomis upėmis į jūrą suteka azotas, fosforas ir kiti augimą skatinantys teršalai, dėl ko, paprastai tariant, vanduo „žydi“. Šio proceso, moksliškai vadinamo eutrofikacija, metu biologinio užterštumo medžiagos skatina dumblių dauginimąsi.
Dumbliai savo ruožtu aktyviai naudoja deguonį (kurio ir taip nepakanka dėl menkos Baltijos jūros vandens recirkuliacijos), taigi jo nepakanka kitoms, aukštesnėms gyvybės formoms, tokioms kaip žuvys ar jūros augalai.
Daugelio mokslininkų teigimu, būtent azoto ir fosforo junginiai, kurių išsiskyrimą lemia antropogeniniai faktoriai (ypač žemės ūkio sektoriuje), labiausiai lemia deguonies mažėjimą Baltijos jūros vandenyje.
Pastaruoju metu taip pat galima stebėti padidėjusią Baltijos jūros taršą kitomis kenksmingomis medžiagomis, tokiomis kaip farmacijos produktų — hormoninių kontraceptikų ar antibiotikų — liekanomis, kurių poveikis ekosistemai dar nėra pakankamai ištirtas, taip pat fenoliais ir ftalatais, dažnai sutinkamais kosmetikoje ir higienos priemonėse.
Klimato kaita, šiukšlės ir tarša naftos produktais
Situaciją dar labiau apsunkina klimato kaita, nes šiltesnis oras lemia ir didesnį deguonies poreikį. Be to, dėl šiltesnio oro deguonis prasčiau tirpsta vandenyje.
Dar viena Baltijos jūros problema — jūros šiukšlės. Jos nėra unikali Baltijos jūros problema, tačiau, kaip ir kitur, itin aktuali. Baltijos jūros pakrančių tarša šiukšlėmis pastaruoju metu didėja, o didžiąją šiukšlių dalį sudaro plastikas, kurio tarša, deja, toli gražu nėra vien estetinė problema — tokias šiukšles dažnai praryja ar į jas įsipainioja jūros gyvūnai, tad jos tampa ir tiesiogine grėsme vandens faunai.
Verta paminėti, jog paplūdimių būklės vertinimui Europos šalys neseniai įdiegė specialią sistemą, pagal kurią 100 metrų atkarpoje yra skaičiuojami šiukšlių vienetai. Simbolinė riba geros būklės paplūdimiams pagal šią sistemą yra 20 šiukšlių vienetų 100 metrų atkarpoje — tuo tarpu Lietuvoje vidutinis jūros šiukšlių kiekis 100 metrų atkarpoje yra 167 vienetai.
Tačiau tuo Baltijos jūros ekosistemos problemos nesibaigia. Šiuo atveju taip pat būtina atkreipti dėmesį į taršą nafta ir jos produktais. Tokio pobūdžio tarša būdinga naftos platformoms, kurias Baltijos jūroje yra ypač pamėgusios eksploatuoti tokios valstybės kaip Lenkija ar Rusija.
Tarkime, liūdnai pagarsėjusi kompanijos „Lukoil“ platforma „D6“ yra taip arti Lietuvos, jog ją pamatyti tiesiog plika akimi galima iš į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktos Kuršių nerijos. Tai nuolatos kelia nerimą dėl šio „Mėlynosios vėliavos“ paplūdimiais garsėjančio unikalaus gamtos kampelio.
Cheminių ginklų kapinynas
Lyg būtų negana Baltijos jūros ekosistemai nepalankios jos geografinės padėties, lemiančios baseino uždarumą ir nepakankamą vandens apykaitą, žmogaus keliamos taršos azoto ir fosforo junginiais, taip pat naujosios kartos teršalais, tokiais kaip fenoliai ir ftalatai, Baltijos jūra yra liūdnai pagarsėjusi ir kaip Antrojo pasaulinio karo cheminių ginklų kapinynas.
Tai, kas Baltijos jūroje vyko po Antrojo pasaulinio karo, ko gero, sunkiai telpa netgi į tokio termino kaip „ekologinė katastrofa“ rėmus — tiek naciai, tiek sovietai Baltijos jūros dugne po Antrojo pasaulinio karo palaidojo dešimtis tūkstančių tonų cheminio ginklo.
Sąjungininkai Antrojo pasaulinio karo metu iš Vermachto konfiskuotą cheminį ginklą taip pat laidojo keliose vakarinės Baltijos jūros dalies vietose ir sąsiauriuose bei Šiaurės jūroje.
Šiuo atveju galime pasidžiaugti nebent tuo, kad yra žinoma cheminio ginklo laidojimo vieta, o tai leidžia lengviau stebėti ir vertinti jo būklę. Tačiau tai įmanoma ne visais atvejais, nes, tarkime, sovietai ne visuomet pasivargindavo fiksuoti tikslių cheminio ginklo palaidojimo vietų.
Padėtį apsunkina tai, kad cheminis ginklas chaotiškai dreifuoja jūros dugne, dėl ko per kelis dešimtmečius gali pasislinkti iš vienos vietos į kitą — kartais bombos medinėse dėžėse netgi būna išmetamos Danijos ir Švedijos pakrantėse arba tampa pavojingu laimikiu vietiniams žvejams (iš jūros kartais ištraukiami apie 100 kg svorio pavojingų cheminių medžiagų gabalai).
Ekologine katastrofa grasinantys karo šešėliai
Pavojingiausias į aplinką išmetamas cheminis ginklas yra ipritas, kitaip žinomas kaip garstyčių dujos. Tai ypač toksiška medžiaga, galinti pakeisti DNR ir sukelti vėžį, kuri, kontaktuodama su vandeniu, ir dėl nuotėkio iš suslėgto apvalkalo, tampa dar pavojingesnė.
Ipritas ypač kenkia laukinei gamtai, sukelia mutacijas žuvims ir jūros gyvūnams — jei tik, anot genetikų, kelios garstyčių dujų molekulės patenka į žuvų arba jomis mintančių jūros gyvūnų organizmus, jos gali sukelti mutacijas net po trijų-keturių kartų.
Baltijos jūroje palaidotas cheminis ginklas ne tik pavojingas savaime — kadangi dalis jo dreifuoja, o, kita vertus, nėra aiškios jo palaidojimo vietos, visa tai kelia dar vieną svarbią problemą. Tiesiant dujotiekius, cheminis ginklas gali būti netyčia užkabintas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, netgi galinčiomis virsti didelio masto ekologine katastrofa.
Apie šią problemą intensyviai (bet, ko gero, nepakankamai garsiai) buvo kalbama pradėjus vykdyti „Nord Stream 2“ dujotiekio konstrukcijos darbus. Aplinkosaugininkų ir aplinkosaugos teisės ekspertų bandymų užginčyti „Nord Stream 2“ projektą būta nemažai, apie tokias jų pastangas taip pat nemažai kalbėta (bent jau užsienio) žiniasklaidoje, tačiau visos jos iš esmės nuėjo perniek.
Iš šio proceso rezultatų matyti, kad projektas buvo tiesiog stumiamas buldozeriu, o politiniai ir ekonominiai interesai buvo iškeliami aukščiau aplinkosauginių standartų — kadangi rusai su aplinkosauga draugauja tiek pat kiek ir su liberaliomis demokratinėmis vertybėmis, aplinkosaugininkų susirūpinimo balsai buvo užgožti politinių lozungų ir patikinimo, kad „situacija kontroliuojama“, „konstrukcijos procesas esąs saugus“ ir apskritai, jog „viskas bus gerai“.
Kuo čia dėtos jachtų lenktynės?
Ko gero, nesuklysime sakydami, kad aplinkos atžvilgiu atsakingas sportas (racing with purpose) — tiek pasaulyje, tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje yra gana naujas reiškinys. Remiantis „The Ocean Race“ patirtimi, skirta atkreipti visuomenės dėmesį ir skatinti sąmoningumą tvarumo klausimais, gegužės 7 dieną Klaipėdoje buvo suorganizuota speciali konferencija „Žaliasis kursas 2021“, kurią ir šiuo metu galima pamatyti virtualiai.
Konferencijoje buvo kalbama tiek apie patį Naująjį žaliąjį kursą, tiek apie Baltijos jūros užterštumą ir sprendimus jam mažinti, tiek apie „The Ocean Race“ patirtį, siekiant žaliojo kurso tikslų.
Neįkainojama „The Ocean Race“ dovana Lietuvai — ir jų pačių sukurta bei į lietuvių kalbą išversta mokomoji programa apie vandenynų tvarumą, skirta skirtingo amžiaus vaikams ir jaunimui, kurią „Ambersail“ komanda tikisi perduoti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai.
„The Ocean Race Europe“ prologo etapo atidarymo metu lenktynių globėjas komisaras V. Sinkevičius dalyviams ne tik įteikė ES vėliavas, bet ir pažymėjo, jog šiomis lenktynėmis, kurios į Baltijos jūrą atkeliavo pirmą kartą, buvo atkreiptas pasaulinis dėmesys į Baltijos jūros problemas.
Tiek komisaras, tiek premjerė Ingrida Šimonytė taip pat atkreipė dėmesį į „The Ocean Race Europe“ regatos sąsajas su ES Naujuoju žaliuoju kursu. V. Sinkevičius kalbėjo apie tai, kad žaliojo kurso sėkmė priklauso ne tik nuo politinių sprendimų, bet ir nuo visuomenės palaikymo. Tam, jo nuomone, gali pasitarnauti pasaulio sporto bendruomenės dalyvavimas diskusijose apie aplinką, klimato kaitą ir tvarumą.
„Relay4Nature“
Projektas „Relay4Nature“ vienija pasaulinio vandenyno apsaugos entuziastų bendruomenę iš įvairių sektorių ir yra skirtas skatinti valstybių vyriausybes bei privatų sektorių prisiimti ambicingesnius aplinkosauginius įsipareigojimus, o taip pat skleisti žiniai apie bendrą atsakomybę jūrų ekosistemų išsaugojimui.
Projektas taip pat apjungia net tris pasaulinio masto aplinkosaugines konferencijas — Jungtinių Tautų vandenynų konferenciją (United Nations Ocean Conference, UNOC), globojamą Portugalijos ir Kenijos vyriausybių, Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (International Union for Conservation of Nature, IUCN) organizuojamą Pasaulio išsaugojimo kongresą (World Conservation Congress) Marselyje ir Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (United Nations Framework Convention on Climate Change) šalių 26-ąjį susitikimą (Conference of Parties, COP26) Glazge.
„The Ocean Race Europe“ prologo atidarymo metu „Ambersail2“ komandai buvo įteiktas specialus „Relay4Nature“ simbolis, kuris lenktynių metu bus perduodamas dalyviams estafetės principu, kaip tam tikras raginimo veikti vandenynų labui simbolis.
Taigi, „Ambersail2“ komanda „The Ocean Race Europe“ ne tik lenktyniaus, bet taip pat, naudodamasi specialia įranga, skirtingose vietose ims mėginius, kurie vėliau bus tiriami laboratorijose, siekiant identifikuoti Baltijos jūros užterštumo lygį.
Pirmajame prologo etape Klaipėda – Gdynė „Ambersail2” užėmė antrąją vietą, o nugalėtojais tapo „Sailing Poland“.
„The Ocean Race Europe“ prologo dalyvių dar laukia penki etapai. Prologo finišas numatomas birželio 20 dieną Genujoje. Europos žinios visiems lenktynių dalyviams linki gero vėjo.