Šią savaitę Europos Parlamente virė aistros dėl trijų klausimų. Visi jie viena ar kita forma kalba apie pasirinkimus akistatoje su krize.
Pirma, europarlamentarai ir toliau kovojo, kad Atsigavimo nuo pandemijos padarinių fondo lėšų dalybos vyktų skaidriai bei būtų aiškus atsiskaitymo už jas mechanizmas.
Susigrąžino kontrolės funkciją
„Europos žiniose“ Sąjungos biudžetų peripetijas esame aprašę plačiai ir ne kartą. Čia dar viena to paties klausimo detalė.
Pernai, prasidėjus pandemijai ir valstybėms narėms nutarus kurti Atsigavimo fondą, iš Europos Parlamento buvo atimta jo kontrolės funkcija.
Vis dėlto Europos Sąjungos asamblėja nenusileido, ir šį trečiadienį didele balsų dauguma ji tas teises susigrąžino. Už tai balsavo net 582 europarlamentarai, nepritarė šiam siūlymui 40 parlamentarų, o dar 69 susilaikė.
Nutarta, jog valstybių narių planai lėšoms iš fondo gauti bei Europos Komisijos tų planų vertinimai vienu metu pasieks tiek Europos Vadovų Tarybą, tiek Parlamentą. Tai mažų mažiausiai garantuos papildomą skaidrumą.
Baimė nuskęsti neatleidžia nuo atsakomybės
Nors formaliai Europos Parlamentas ir neturės galimybės keisti ar stabdyti minimų projekcijų, tačiau galite būti garantuoti — jei valstybės narės ims piktnaudžiauti, apie tai tikrai sužinosite.
Kita vertus, jau dabar aiškėja, jog kai kurios valstybės narės teikdamos savo planus Europos Komisijai atsainiai vertina prievolę lėšas iš šio fondo naudoti atsižvelgiant į ES iškeltus skaitmenizavimo ir klimato kaitos tikslus. Papildomos Europos Parlamento akys pagelbės ir šiuo atveju.
Taigi pirmoji krizių valdymo pamoka: net ir krizės akivaizdoje nevalia pamesti ilgalaikių tikslų. Jei laivo korpusą pažeidžia skylės, jas, žinoma, reikia užkamšyti, tačiau baimė nuskęsti neatleidžia nuo atsakomybės laikytis numatyto kurso.
Vakcinų nacionalizmas
Antra, ypač pavojinga ES laivo skylė, jau grasanti, kad tuoj laivo įgula pradės kariauti tarpusavyje, yra aštrėjanti nesantarvė dėl prieigos prie vakcinų. Vienas europarlamentaras šią padėtį labai taikliai pavadino vakcinų nacionalizmu.
Dalis valstybių ir Europos Parlamento narių dėl stringančio vakcinų tiekimo kaltina Europos Komisiją, kuri esą nesugebėjo sudaryti tinkamų tiekimo sutarčių ir taip iššvaistė Europos mokesčių mokėtojų pinigus; kiti kaltina vakcinų kūrėjus; to treti kalba apie nepakankamus gamybinius pajėgumus.
Man atrodo, kad kilęs ažiotažas yra nelogiškas ir netinkamas.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen trečiadienį plenariniame posėdyje atvirai pripažino, kad jos vadovaujama Komisija deramai neįvertino skiepų gamintojų techninių galimybių garantuoti suderėtą vakcinų srautą.
Kita vertus, o kaip ta Komisija galėjo tuos pajėgumus įvertinti, jeigu kita pusė — skiepų gamintojai — jau ne kartą patys keitė savo pažadus.
Lietuvą vasario 1-ąją pasiekusios pirmosios „BioNTech“ vakcinų „Pfizer“ siuntos priešistorė siekia dar 2019 metų pabaigą, kai ši įmonė gavo Europos investicinio banko 50 mln. eurų paskolą.
Kovojo su augančia grėsme
Pabrėžiu, kalbame apie 2019 metų pabaigą, kai baisusis kovidas dar ką tik buvo aptiktas Uhano provincijoje Kinijoje, o apie grėsmingą pandemiją Europoje ar net visame pasaulyje nė minčių nebuvo.
Tuo metu, kai pernai birželį Lietuva šventė savo pergalę prieš virusą (istorija parodė, gerokai per ankstyvą pergalę) „BioNTech“ gavo antrąją, dabar jau 100 mln. eurų, paskolą. Taigi kol mes šventėme, Europos Komisija toliau derėjosi ir kovojo su augančia grėsme.
Ar yra bent vienas mąstantis Lietuvos gyventojas, kuris nuoširdžiai tikėtų, kad šalis dabar turėtų daugiau vakcinų, jeigu Europos Komisija tuomet nebūtų prisiėmusi lyderystės? O ar ne baisu pagalvoti, kas būtų buvę, jei Lietuvai dėl vakcinų būtų tekę kovoti vadinamojoje laisvoje rinkoje su Vokietija, Britanija ir Amerika?
Jau nekalbant apie tai, kad be viešųjų finansų, t. y. mokesčių mokėtojų pinigų, nė tų vakcinų nebūtų buvę.
Ciniški kaltinamai Komisijai
Kita vertus, Europos Komisija valstybėms narėms jokia forma nedraudė ir nedraudžia pačioms rūpintis papildomomis vakcinų partijomis.
Dabar, kai dėl ES finansavimo COVID-19 vakcinų kūrimo tempai viršija rekordus, ciniška kaltinti Komisiją ir Sąjungą dėl to, kad vakcinų gamybos pajėgumai kol kas atsilieka.
Panašiai būtina suprasti, kad ir ekonomikos bėdas bei įtampas kelia ne karantinas, o virusas. Tai kol kas nelabai sėkmingai, nors labai taikliai Lietuvoje akcentuoja Raimondas Kuodis.
Antroji krizių valdymo pamoka: norint sėkmingai pasiekti uostą, privalu matyti, kas dirba, o kas tik bando krautis populiarumo dividendus. Ir žinoma, reikia padėti tiems, kurie realiai ieško sprendimų.
Išrišo kelis įtemptus interesų mazgus
Trečioji krizė buvo aukščiausio ES diplomato Josepo Borrellio vizitas į Rusiją, kuris bent jau Baltijos šalyse sukėlė tikrą ažiotažą.
Vasario 8-ąją ir aš tiek tviterio žinute, tiek pasirašydama Europos Parlamento narių atitinkamą laišką pareikalavau, kad dėl šios kontroversiškos kelionės Borrellis atsistatydintų. Juk tikrai dar iki Maskvos susitikimų buvo akivaizdu, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas šį vizitą išnaudos tam, kad pažemintų tiek Sąjungą, tiek jos diplomatą. Taip ir nutiko.
Vis dėlto dabar vertindama šio vizito pasekmes, jau nebebūčiau tokia kategoriška ir netgi esu linkusi manyti, jog vizitas buvo naudingas, mat padėjo išrišti kelis labai įtemptus interesų mazgus.
Antradienį kalbėdamas parlamente Borrellis, priešingai nei dauguma jo oponentų, aiškino, kad vizitas į Maskvą tikslą pasiekė: Rusija akivaizdžiai pademonstravo, jog ji kalbėtis neketina.
Tai, mano galva, suponuoja kelias rimtas pozityvias išdavas.
Leis suartinti skirtingas pozicijas
Pirma. Priešingai, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio, Borrellio vizitas tikėtina taps tuo katalizatoriumi, kuris leis suartinti skirtingų ES valstybių ganėtinai skirtingas pozicijas dėl Sąjungos santykių su Rusija.
Vertinant iš Lietuvos, o ir viso mūsų regiono perspektyvos, Rusijos klausimas atrodo aiškus.
Vis dėlto formuojant ES užsienio politiką būtina įvertinti mažiausiai tris skirtingus įtampos židinius, kur šalia Rusijos iškyla ir santykių su Turkija bei Kinija klausimai.
Dalyje pietinių valstybių narių dominuoja santykių su Turkija problema, o ir Kinija nuolat bando įkišti pleištą tarp ES valstybių.
Padėtį dar labiau komplikuoja Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pozicija, kuris, koketuodamas su prancūzų pramonininkais, yra nuolat linkęs palaikyti pragmatiškus santykius su Rusija ir Kinija.
Susilpnino radikalių pacifistų pozicijas
Vasario 5-osios Borrellio vizitas Maskvoje padidina jai aiškiai oponuojančių valstybių sąrašą. Pažymėtina, kad iš karto po pastarojo vizito savo anksčiau jei ne palankią, tai mažiausiai neutralią poziciją pakeitė tokios šalys kaip Austrija ar Italija.
Antra vertus, Borrellio regima nesėkmė Maskvoje labai susilpnino Europos radikalių pacifistų pozicijas.
Pastarieji, kaip ir antradienio diskusijoje dalyvavusi kairiųjų atstovė airė Clare Daly, garsėja „kalbėtis, o ne kariauti“ retorika. Tiesa, po to, kai Borrellio pastangos kalbėtis atsitrenkė į Maskvos iškeltą karo kirvį, argumentai sunkiai įtikina net jų autorius.
Galų gale, trečia. Borrellio nesėkmė suvienijo Europą, o Lavrovo lūpomis pademonstruota Rusijos arogancija ir panieka ES dar kartą sustiprino pozicijas tų, kurie reikalauja griežtų sankcijų nukreiptų prieš Rusiją.
Vis dėlto iki galutinio sprendimo kelias ilgokas. ES užsienio politika sukonstruota taip, jog be visų valstybių narių pritarimo pats Borrellis negali padaryti praktiškai nieko.
Šiame kontekste būtina paminėti Andriaus Kubiliaus iniciatyvą, kurią jis išdėstė per debatus parlamente.
Nors Kubilius ir nepasirašė laiško dėl Borrellio atstatydinimo, jis pateikė puikų dešimties privalomų Rusijos pretenzijų užkardymo žingsnių planą.
Jis sėkmingai pasinaudojo situacija, kad būtų siekiama naudingų politinių tikslų, o ne nubaustas diplomatas. Juolab kad įvertinus platesnį kontekstą dabar jau ir aš, kaip minėjau, abejoju, jog Borrelliui reikėtų atsistatydinti.
Chaotiškai valdoma flotilė
Trečioji pamoka: nors stebint iš atokiau ir gali atrodyti, kad laivas skęsta, vis dėlto gal pati laivo metafora šiuo atveju tėra pernelyg grubus palyginimas. Realiai vertinant, ES panašesnė į chaotiškai valdomą 27 valčių flotilę.
Norėdami turėti aiškią ir nuoseklią bendrą Sąjungos užsienio politiką, turime siekti glaudesnės integracijos. Kita vertus, dauguma valstybių narių, tarp jų ir Lietuva, to kratosi.
Kas vienija visus tris šią savaitę keltus klausimus? Nors jie kalba apie skirtingas krizes, tačiau jų įveikos mechanizmus vienija solidarumo reikalavimas.
Reali finansinė tarpusavio parama negalima be sutarimo ir paramos ją vykdančioms institucijoms.
Norėdamos įveikti pandemiją, valstybės narės turi solidariai dalytis ribotus vakcinų išteklius.
Na o rūpindamiesi pasauliu už ES ribų, negalime pamiršti europiečius jungiančių vertybių.