Šį pirmadienį Eurostatas paskelbė informaciją apie faktinį vieno gyventojo asmeninį vartojimą Europos Sąjungos valstybėse narėse 2020 metais. Iš pirmo žvilgsnio tokie skaičiai verčia didžiuotis Lietuva.
Pernai vienas Lietuvos gyventojas palyginamosiomis kainomis suvartojo 96 proc. nuo 27 valstybių bloko vidurkio. Žinant, kokia skurdi šioje srityje buvo Lietuva vos prieš kelis dešimtmečius, šuolis stulbina.
Dideli skirtumai anapus skaičių
Galime džiaugtis ir dėl to, kad, vertinant asmeninio vartojimo lygį atsižvelgiant į kainas, Lietuva ganėtinai aiškiai lenkia ir Baltijos kaimynes — Estiją (79 proc. vidurkio), Latviją (net 72 proc. vidurkio) ir Lenkiją (83 proc. vidurkio). Platesnę informaciją galite rasti lentelėje po šiuo įrašu.
Tiesa, negalime pamiršti, jog anapus šių skaičių slypi tikrai dideli skirtumai: šalia visko pertekusių žmonių matome ir labai sunkiai dirbančius už menkus atlygius, ir šeimas auginančias vaikus bei mokančias būsto paskolas, ir skurstančius neįgaliuosius ar vienišus pensininkus. Matome neįgaliuosius, priverstus už grašius dažnai tiesiog vergauti vadinamosiose socialinėse įmonėse ar be socialinių garantijų paliktus „furų“ vairuotojus. Koks saldus pastarųjų gyvenimas puikiai pademonstravo „Laisvės TV“ sukurtas filmas.
Apie tai kalbėjau ilgus metus. Rašiau apie atskirtį, nelygybę ir neįtraukią, tik daliai žmonių naudingą ekonomiką savo knygose. Nuolat pateikdavau skaičius, vertinimus ir rekomendacijas, kurios būtų galėjusios keisti padėtį.
Baimė, kad praras norą dirbti
Tarp tokių priemonių, kurias jau 70 metų taiko ir remia Vakarų valstybės (dažnai, tarkime, Vokietijos pavyzdžiu, remdamosi krikščioniškojo socialinio mokymo logika) yra progresinis pajamų apmokestinimas; solidarus mokesčių mokėjimas, nekuriant dažnokai lengvatomis pertekusių milijonierių grupelių; adekvatus viešojo sektoriaus — sveikatos apsaugos, valstybės tarnybos ar švietimo, kuris neprašydama atlygio teikia paslaugas absoliučiai daugumai žmonių, finansavimas; valstybės biudžeto lėšomis finansuojamo agresyvaus privataus verslo įtakos mažinimas.
Būtent dėl to, kad kalbėjau apie nelygybę, ir tai, jog šalies sukurtas BVP dalijamas itin nesąžiningai, be aiškių kriterijų ir atskaitingumo, sulaukdavau ir nuolatinių patyčių, ir paniekos, buvau pravardžiuojama komuniste ir svieto lygintoja.
Tarp tokių kritikų buvo ir dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda, kuris nuolat dėstė, jog kiekvienas rinkos sąlygomis gauna tiek, kiek yra vertas, o kalbėti apie progresinius mokesčius net negalima, nes tada darbštieji (na tie, kurie bankuose gaudavo tūkstančius) praras norą dirbti.
Kaip ta gerovė atrodo
Beje, ir dabar, kalbėdamas apie gerovės valstybę, jis niekaip nesugeba rišliai įvardyti, nei koks tas jo proteguojamos gerovės valstybės turinys, nei kaip tą gerovę, jo galva, būtų galima matuoti, jau nekalbant apie tai, kaip išmatuoti, ar jau slenkame gerovės link ar dar ne.
Tarkime, ar didesnė parama smurtą patiriamoms moterims yra G. Nausėdos gerovės valstybės atributas, ar priešingai, pakerta mistinių tradicijų šaknis?
Ar beatodairiškas socialinių įmonių šėrimas biudžeto pinigais, prisidengiant darbo vietų neįgaliesiems kūrimu, tikrai yra gerovės visuomenės atributas?
Ar skirtumo tarp moterų ir vyrų darbo apmokėjimo mažinimas yra G. Nausėdos gerovės valstybės elementas, ar ne?
Kadangi nė karto nesame girdėję plačiau aiškinant, kaip ta G. Nausėdos gerovė atrodo, tai ir vertinti nelabai galime. Tad tiesiog grįžkime į realią ekonomiką.
Labai džiugu, kad palaipsniui situacija pradeda gerėti.
Pinigai vaikams lavinti
Pirmi realūs žingsniai buvo praėjusios kadencijos Seimo priimti vaiko pinigai, kurie iš dalies pagerino šeimų, auginančių vaikus, padėtį. Tiesa, tiesioginė parama šeimoms tikrai ne visada žymiai pagerina šeimos finansinę padėtį ir vaiko perspektyvas.
Ryškiausią takoskyrą galime įžvelgti kalbant apie tai, ar papildomi finansų srautai turi atitekti tiesiogiai šeimoms ar švietimo sistemai.
Tarkime, aš ir anksčiau, ir dabar manau, jog pinigai turėtų eiti tam, kad vaikams atsivertų daugiau aukštos kokybės ikimokyklinio ugdymo, pagrindinio švietimo bei popamokinio lavinimo galimybių.
Siaubinga girdėti, kad tarkime Vilniuje, šiuo metu nerandama net 500 vietų mokiniams mokyklose.
Gerai žinome, kokios bėdos su vaikų darželiais didžiuosiuose miestuose, kur vis daugiau žmonių priversti leisti vaikus į privačius ir dažnai labai brangius daželius.
O tokiu atveju šeima priversta atiduoti ne tik visą valstybės skirtą paramą, bet ir gerokai daugiau. Dėl dažnai abejotino ugdymo mokyklose, dažnokai vidutines pajamas gaunančių žmonių šeimose papildomos įplaukos už vaikus galiausiai nusėda korepetitorių kišenėse.
Mokestinių lengvatų naikinimas
Atėjo laikas žengti toliau, ir realiai, ne žodžiais, o darbais, faktiškai stiprinti viešąjį sektorių, kuris žmonėms teikia daugybę nemokamų paslaugų, ir per papildomą finansavimą gerinti tų paslaugų kokybę.
Puiku, kad dabartinė valdančioji koalicija labai aiškiai pasisako už tai, kad būtų naikinamos visokios atskirų verslo ir gyventojų grupių išsimuštos ir politiškai išsiderėtos mokestinės lengvatos, kurios pačiais kukliausias skaičiavimais Lietuvai kasmet atsieina apie 2,2 mlrd. eurų.
Tai yra tie pinigai, kurių netenka valstybės ir savivaldybių biudžetai. Ir tai yra tos lėšos, kurios galėtų žymiai pagerinti daugelio vidurinės klasės gyventojų kasdienybę.
Žinoma, dalis tų lengvatų yra logiškos ir privalo likti. Bet labai didelė šio biudžetų netenkamo srauto lėšų dalis yra tiesiog įtakingų grupių išsimuštos lengvatos.
Visos šeimos pajamos
Pradėsiu nuo to, kas ganėtinai protinga. Visų pirma tai yra neapmokestinamasis pajamų dydis, kuris šiek tiek padidina mažas pajamas gaunančių žmonių atlygius. Prognozuojama, kad dėl tokios lengvatos šiemet valstybė neteks apie 875 mln. eurų.
Tokia lengvata tikrai palengvina daugelio dirbančiųjų gyvenimą, vis dėlto Lietuvoje šis klausimas nėra galutinai išspręstas.
Visų pirma todėl, kad tiek turintis turto, neturintis šeimos ar vaikų žmogus yra prilyginamas tam, kuris gali turėti vaikų, galbūt net ir neįgalių, kuris priverstas išlaikyti savo nedirbančią žmoną, kuri rūpinasi neįgaliuku, ir t. t.
Taigi labai sveikintina valdančiųjų idėja, kad, taikant šią lengvatą, turėtų būti vertinamos visos šeimos pajamos ir atsižvelgiama į tai, kiek žmonių iš tų pajamų gyvena.
Padidinti biudžeto įplaukas
Labai dideles lengvatas Lietuvoje turi ir tie, kurie vykdo individualią veiklą. Jiems suteikiama teisė pasirinkti apmokestinimo modelį, kai mokesčiai mokami tik nuo 70 proc. pajamų. Atrodytų logiška, nes taip palengvinamas apskaitos administravimas.
Kita vertus, tokia lengvata naudojasi beveik 70 tūkst. žmonių, tarp jų 7 tūkst. tų, kurių pajamos viršija (kartais gerokai) 45 tūkst. eurų per metus.
Ar tikrai mažesnes pajamas gaunantys žmonės turi mokėti nepalyginami didesnius mokesčius, negu tie, kurių pajamos labai solidžios?
Neapmokestinami dienpinigiai sudaro beveik 10 proc. bendro lengvatų paketo. Kalbant, tarkime, apie transporto sektorių, privalu matyti, jog tai yra tiesiog atlyginimai, mokami kitu pavidalu. Tokiu būdu mažinamos ne tik biudžeto pajamos, bet ir dienpinigius gaunančių vairuotojų socialinės garantijos.
Vertinant bendrai numatyta peržiūrėti daugiau nei trečdalį dabar taikomų lengvatų apimties, ir taip potencialiai biudžeto įplaukas padidinti apytikriai 790 mln. eurų.
Dirbtinai mažinamas pelnas
Rimta problema tampa ir itin menkai apmokestinamas pelnas.
Vieša paslaptis, kad verslininkai metų metais savo asmeninį vartojimą nurašinėja kaip verslo sąnaudas. Taip dirbtinai mažinamas pelnas.
Komiška dabar klausyti visų tų, kurie aiškina, kad prabangiais džipais vežioja savo darbuotojus į darbą. Tiesa, malonu, kad galiausiai tai pamatė visuomenė.
Vis dėlto nepakantumo sąžinės dalykus neigiančiam verslui atmosfera pagerintų ne tik biudžeto padėtį, bet ir bendrai visuomenės psichologinę jauseną.
Konkurencija mažais pelno mokesčio tarifais
Vertinant iš platesnio pasaulinio konteksto, itin didelė sėkmė yra ir tai, jog kaip tik šiomis dienomis Didžiojo septyneto (G-7) valstybių finansų ministrai pritarė JAV iniciatyvai, jog pelno mokestis turi būti ne mažesnis kaip 15 proc., o tarptautinių įmonių pelnai apmokestinami ten, kur jie uždirbami, o ne ten, kur deklaruojami.
Taip būtų sustabdytas konkurencinis karas tarp valstybių, o tos iš jų, kurios vilioja tarptautinius verslus itin žemais pelno mokesčio tarifais ir leidžia arba labai susimažinti mokestinę naštą, arba jos visai išvengti, netektų nesąžiningos kovos instrumento.
Manoma, jog ateityje prie šios Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Kanados, Japonijos, Britanijos ir JAV iniciatyvos jungsis ir visos kitos valstybės, priklausančios Didžiajam dvidešimtukui (G-20). Už tokį principą Europos Sąjunga kovojo jau gerą dešimtmetį.
Vertinant bendrai, tarptautinis minimalaus pelno mokesčio tarifo nustatymas yra sena būtinybė, kurios pagalba bus įmanoma surinkti mokestines pajamas iš globalių korporacijų.
Kita vertus, esu ne kartą ir per rinkimų kompaniją kalbėjusi, jog mažų mažiausia nepadoru, kai, tarkime, Lietuva bando konkuruoti pasitelkdama itin mažus pelno mokesčio tarifus, o po to susidariusius biudžeto deficitus reikalauja dengti iš bendrų Europos Sąjungos šaltinių, į kuriuos pinigus suneša Vokietijos ar Prancūzijos verslas, mokantis beveik 2,5 karto didesnius pelno mokesčius.