Trumpai:
Kai 2019 m. lapkritį Kinijos Hubėjaus provincijoje buvo užfiksuoti pirmieji COVID-19 ligos, kurią sukelia koronavirusas SARS-CoV-2, atvejai, mes dar nežinojome, kaip viskas yra rimta. Apie koronaviruso ekonominį poveikį Europos žiniose rašėme čia ir čia, tačiau ekonomika ir politika yra višta ir kiaušinis — du iš vienas kito kylantys ir nuo vienas kito neatsiejami reiškiniai. Jeigu sutariame, jog koronavirusas paveiks pasaulio ekonomiką, o tai jau matosi plika akimi, tai galime būti tikri, kad ši krizė, kaip ir visos pasaulinės krizės, nubanguos per pasaulio politiką.
Išsamiai:
Tokios krizės, kaip globali pandemija, turi savybę kurti ir griauti politines karjeras. Kaip cunamis, kylantis po žemės drebėjimo, taip ir koronavirusas reikšmingai supurtys pasaulio politinę sistemą. Kaip viskas bus, nežino niekas, o jei ir sakosi, kad žino, — tai arba spėlioja, arba meluoja — viską parodys tik laikas, tačiau tikėtis išeiti iš šios krizės be rimtų pokyčių, būtų mažų mažiausiais naivu. Visų pirma vargas tiems, kieno artimiausiu metu laukia rinkimai — kriziniai prezidentai ir vyriausybės dažniausiai tampa pačių krizių atpirkimo ožiais — tokia jau minios psichologija, ir nieko čia nepadarysi. Kitaip tariant, kas šiemet tikisi perrinkimo, klaidų daryti negali, nes opozicija laukia už kampo su deglais ir gerai išgaląstomis šakėmis.
Istoriniu požiūriu tokio masto krizės įvairių valstybių vidaus politikai gali turėti dvejopą poveikį: a) smarkiai susilpninti situacijos nevaldančių autoritarinių ir diktatūrinių lyderių autoritetus, ilgainiui juos išverčiant iš posto; b) sustiprinti visada, net liberaliose demokratijose, tūnantį gaivališką „tvirtos rankos“ instinktą. Šiuo metu yra prielaidos pamatyti visko po truputį: vienur nedemokratiniai režimai gali kristi, o kitur, atvirkščiai, atsirasti, sustiprėti ir įsitvirtinti — kas, kur ir kaip — absoliučių atsitiktinumų klausimas.
Atitinkamai ir tarptautiniuose santykiuose — pasaulinė pandemija gali suartinti, priversti pamiršti visus nesutarimus ir dirbti išvien siekiant kilnaus bendro tikslo, arbai gali suveikti atvirkščiai — išsiūbuoti senas nuoskaudas ar konfliktus, kiršinti ir versti izoliuotis vieniems nuo kitų. Analogiškai kaip ir su vidaus politika nutikti gali bet kas, ir, ko gero, nutiks su menkai prognozuojamais rezultatais. Kol kas dar gerokai per anksti kažką konkrečiai prognozuoti, tačiau jau ryškėja keletas raudonųjų taškų, kurie turi potencialą netolimoje ateityje išaugti į kažką reikšminga. Taigi mes ir pamėginsime pažvelgti būtent į šiuos akivaizdžiausius lūžius pasaulio politikoje. Šio teksto autorius primygtinai rekomenduoja toliau einančių žodžių nepriimti už visiškai išsipildančias pranašystes — tai viso labo spekuliacijos ir informuoti spėjimai dėl to, kur gali kilti politinės ir geopolitinės įtampos židiniai.
Italija — destruktyvus domino kauliukas
Antra labiausiai koronaviruso paveikta valstybė po Kinijos yra Italija, iš kurios mus pasiekia tikrai siaubinga informacija — visuotinis visko trūkumas: gydytojų, lovų, medikamentų, o svarbiausia – finansavimo. Italijos medikai, mėgindami suvaldyti eksponentiškai augančią pandemiją, masiškai kenčia nuo potrauminio streso. Daug kas pamiršta, kad Italija yra ne šiaip vaizdingų vasaros atostogų taškas, o trečia Europos Sąjungos ekonomika po Vokietijos ir Prancūzijos. Turizmas yra labai svarbi Italijos ūkio šaka, sudaranti maždaug 13 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Kaip žinia, per pandemijas turizmo nebūna, o Italijos, kaip antro pagal dydį koronaviruso židinio pasaulyje, turizmo sektorius dar ilgai stosis ant kojų po tokio stipraus smūgio į paširdžius. Kodėl tai svarbu? Kaip trečia ES ekonomika, Italija yra labai svarbi eurozonos valstybė — jeigu jos ekonomika pateks į gilią finansinę krizę ir jeigu dėl vienokių ar kitokių priežasčių ji bus nesuvaldyta, Roma gali būti priversta atsisakyti euro ir grįžti prie liros. Eurozona tokio žingsnio, ko gero, neatlaikytų, o po to prasidėtų greita dezintegracija.
Tas pats pasakytina ir apie visą Pietų Europą: Ispaniją, Portugaliją, Graikiją, Kiprą, Maltą — visos jos ne tik itin nuo turizmo priklausomos valstybės, bet ir šalys, itin smarkiai nukentėjusios per 2009-2014 m. eurozonos krizę. Dėl to šių šalių viešosios paslaugos yra smarkiai nustekentos, dėl to jos sunkiai tvarkosi su koronavirusu ir balansuoja ant chaoso ribos. Jeigu kris Italija, tai visi, kas turi paminėtų valstybių vertybinių popierių, juos mes kaip karštas bulves. Mat visiems bus aišku, kad po Italijos eis Ispanija, po Ispanijos — Portugalija, po Portugalijos — Graikija ir t. t. Europos centrinis bankas (ECB) jau leido suprasti, kad padarys viską, kad tik išsaugotų eurą ir užtikrintų bendros ES ekonomikos sveikumą ir saugumą, tačiau reikėtų suprasti, kad ECB — tai institucija su labai ribotomis galimybėmis. Janis Varufakis (Yanis Varoufakis) mėgsta dažnai kartoti, kad eurozona — tai centrinis bankas be valstybės ir valstybės be centrinių bankų, todėl bet kokios monetarinės politikos įgyvendinimas dažnai prilygsta virvės stūmimui.
Jeigu manėte, kad Graikijos krizė buvo baisi, melskitės, kad nieko panašaus neprasidėtų Italijoje, nes nuo šios valstybės priklauso eurozonos, o per ją ir visos ES išlikimas.
Tikras siaubas slepiasi tamsoje
Žiniasklaida su savo liguistu potraukiu į nelaimes ir katastrofas, nepraleidžia progos kraupinti mus naujais sergančiųjų ir mirusiųjų skaičiais, tačiau tikras siaubas gali slėptis šešėliuose. Rusija įtartinai tyli, Afrika įtartinai tyli, Graikija įtartinai tyli, Centrinė Azija įtartinai tyli, Balkanai įtartinai tyli, Turkija įtartinai tyli — visa tai yra valstybės su neišsivysčiusiomis sveikatos apsaugos infrastruktūromis ir labai ribotomis diagnostikos bei gydymo galimybėmis, ypač toliau nuo regioninių centrų.
Iš minėtų valstybių ir regionų įdomiausia yra Rusija, nes yra visos prielaidos, kad ji gali tapti nauju pandemijos karštuoju tašku. Su Kinija rusai turi antrą ilgiausią — 4 209,3 km sieną. „Siena“ — labai reliatyvus žodis, nes nei Rusija, nei Kinija per smarkiai jos nesaugojo, prekės ir asmenys judėdavo be ypatingų apribojimų. Rusija turi dar vieną pasienio ruožą — su Kazachstanu — tai yra ilgiausia Rusijos siena, besitęsianti 7 512,8 km. Kartu su Kirgizija Kazachstanas įeina į Eurazijos Sąjungą — joje veikia laisvas žmonių judėjimas, be to, Kazachstanas ir Kirgizija — tai valstybės, kurios palaiko itin glaudžius santykius su Kinija, taigi atitinkamai turi pavojingą kontaktą su koronavirusu. 11 722,1 km — tokio bendro ilgio skylėtas kaip rėtis pasienio ruožas, kurio praktiškai neįmanoma efektyviai apsaugoti, per kurį skverbsis tūkstančiai potencialių koronos nešiotojų. Pasak Rusijos oficialių duomenų, toje valstybėje yra užfiksuoti 93 koronaviruso atvejai. Įsiklausykite – valstybėje, kuri yra Kinijos kaimynė, kurioje gyvena nesuskaičiuojami tūkstančiai kinų, kuri palaiko kuo glaudžiausius santykius su savo Rytų kaimyne, ligos atvejų užfiksuota mažiau nei nykštukiniame San Marine su 6 kartus mažesniu nei Vilniaus plotu ir gyventojų skaičiumi, prilygstančiu Mažeikiams, — čia man vieninteliam kažkas negerai skamba?
Vladimiro Putino atsakas į šią krizę? Uždaryti sienas. Su Norvegija ir Lenkija. Lyg to būtų negana, „Brent“ naftos kaina nuo 63 JAV dolerių už barelį nukrito iki 31 – koranaviruso ir Saudo Arabijos naftos perprodukcijos pasekmė. 63 doleriai Rusijai jau buvo katastrofa — įvairių ekonomistų skaičiavimais, tam, kad ši nuo angliavandenilių pardavimo labai priklausoma šalis galėtų išgyventi, naftos kaina turėtų laikytis ties 120 dolerių už barelį, 100 – mažų mažiausiai. Rusijos ekonomika, jau nuo Krymo aneksijos yra įstrigusi recesijoje — nors pagal BVP ji spėjo atšokti, tačiau ji net nepriartėjo prie iki aneksijos buvusio lygio ir panašu jo ilgai nebepasieks, o recesiją pakeis depresija. Tai gresia rimtais vidiniais neramumais ir galbūt Rusijos konstitucijos keitimo akivaizdoje — realia valdžios kaita. Tačiau dar nevertėtų šokti džiaugsmo šokių, nes niekas negarantuoja, kad Vladimirą Putiną pakeis išties demokratiškas lyderis, o naujasis drakonas nebus baisesnis už senąjį. Rusijos prakeiksmas — šizofreniška valdžios kaita, kai ilgi metai diktatūros ir autoritarizmo išvirsta į anarchijos laikotarpį, kuris visuomet perauga į diktatūrą ar autoritarizmą, ir taip be galo.
Parako statinė Irane
Mes girdėjome apie Kiniją, mes girdėjome apie Italiją, bet mažai ką žinome apie trečią šio ne itin garbingo sąrašo vietą — Iraną. Oficialiais duomenimis, šioje šiitiškoje respublikoje yra nustatyta bemaž 15 tūkst. koronaviruso atvejų, iš kurių 853 baigėsi mirtimi. Dėl Irano uždarumo, jam taikomų griežtų sankcijų ir abejotinos kokybės sveikatos apsaugos paslaugų, daugelio ekspertų nuomone, realios pandemijos apimtys gali būti pusantro ar net du kartus didesnės, o statistika, kurią pateikia valstybė, yra atvirai abejojama tiek užsienyje, tiek šalies viduje. Beveik viena dešimtoji Irano parlamento (23 iš 290 narių) yra užsikrėtusi koronavirusu, be to, serga ministrai, patarėjai ir kiti aukščiausio lygio politiniai funkcionieriai. Kaip korona šienauja žemesniųjų valdžios ešelonų — savivaldybių, ligoninių vadovų, karininkų ir t. t. — gretas, galima tik įsivaizduoti su siaubu. Ir būtent šienauja, nes jau paskelbtos pirmosios koronaviruso aukos: užsienio reikalų ministras Hosseinas Sheikholeslamas, aukščiausiojo Irano lyderio Ali Khamenei aukšto rango patarėjas Mohammadas Mirmohammadi. Bet tai dar ne viskas – didesnė dalis Irano vadovybės nusėdo Kume — šventajame šiitų mieste, kuris yra Irano koronaviruso epicentras.
Irane ir taip jau kuris laikas kyla didžiulė socialinio pasipriešinimo banga — tai labai jauna valstybė, kurioje senosios islamistų gvardijos išmiršta be koronaviruso, ten pilna jaunimo, kuris nebenori barzdų ir hidžabų, o džinsų, simpsonų, naktinių klubų ir kokybiškų narkotikų. Koronavirusas Irane gali suveikti kaip Černobylis Sovietų Sąjungoje — prastai autoritarinės valdžios suvaldyta krizė, sukelianti daug skepsio ir nepasitikėjimo teokratiška valdžia. Irano elitas serga, jis šiuo metu reziduoja labai smarkiai koronaviruso paveiktame mieste, o jo nariai didele dalimi šešiasdešimtmečiai ir septyniasdešimtmečiai senjorai, kurių imunitetas sunkiai priešinasi tokiems užkratams. Panašu, kad Irane bręsta tobula audra — apie kažkokius realius pokyčius dar labai anksti kalbėti, tačiau galimi trys scenarijai: a) Irano ajatolos galutinai praranda kontrolę ir juos nuverčia liberali revoliucija; b) išsigandę perversmų, Irano vadovai ieško kompromisų su opozicija ir įsileidžia šiek tiek liberalizmo; c) valdžią paima ajatolų ajatolos — kaip per 1991 m. Maskvos pučą jėgos struktūrų isteblišmentas nuverčia, jų nuomone, situacijos nevaldančią valdžią ir brutaliuoju būdu sutriuškina bet kokius opozicinius judėjimus. Laikas parodys, kuo viskas baigsis, tačiau Iranas, geopolitiniu požiūriu yra parako statinė, šalia kurios vyksta piromanų konferencija.
Kodėl Iranas turėtų būti įdomus? Dėl to, kad situacija su juo yra analogiška Italijai, — Iranas yra labai svarbi valstybė savo regione, nuo jo daug kas priklauso ir jis turi potencialo tiek stabilizuoti, tiek sugriauti Viduriniuosius Rytus. Istorija byloja, kad po naftos blokadų, demokratijos eksportų ir pabėgėlių krizės, geriau šitas regionas tegul išlieka ramus ir pastovus, nes jame užtenka potencialo išvesti iš pusiausvyros Šiaurės Ameriką, Europą, Aziją ir Afriką — visas vienu metu.
Laisvasis kritimas
Šiandien pusė Europos karantinuojasi, Azija yra pandemijos gniaužtuose, akcijų rinka krečia laisvasis kritimas, o pasaulyje karaliauja nerimas ir neapibrėžtumas. Ko gero klysta tie, kurie paišo postapokaliptinius ateities vaizdus, ir visai galimas daiktas klysta tie, kurie sako, jog korona yra tuščia grėsmė, dėl kurios neverta nerimauti. Ko gero, ateitis bus kažkur per vidurį — nebus taip, kad viskas pasibaigs greitai, nesunkiai ir neskausmingai, nes koronavirusas tikrai paveiks daugelį žmonijos gyvenimo aspektų: judėjimą, socialinę gerovę, ekonomiką ir, be jokios abejonės, politiką. Veikiausiai tai yra vienas iš tų įvykių, pagal kuriuos ateities istorikai matuos laiką: bus pasaulis prieš ir po koronaviruso pandemijos. Tačiau šioje vietoje labai svarbu nepamiršti kiekvieno mūsų atsakomybės. Pasaulio nepakeisi, bet save pakeisti galima visada — tik mūsų rankose ir galvose slypi visų pasaulio problemų sprendimai ir atitinkamai didžiausios jo problemos. Kurį laiką teks pagyventi neramiu laikotarpiu, ir nesvarbu, kas dėl to kaltas, nes gerokai svarbiau, kaip mes šią krizę spręsime — spręsime kolektyviai, kaip žmonija ir pasaulio bendruomenė. Prieš kažką darant, labai svarbu pagalvoti, todėl labai raginu vadovautis šia taisykle — būkite sveiki, būkite saugūs ir nepamirškite, jog jus jau stebi ateities kartos, todėl vertėtų pasistengti, kad jiems būtų dėl ko didžiuotis.