Šią savaitę, gegužės 24–25 dienomis Briuselyje vyks Europos Vadovų Tarybos susitikimas, kuriame, be kitų klausimų, bus svarstomos Europos Sąjungos kovos su klimato kaita priemonės, atsižvelgiant į naujus šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimo tikslus.
Pažymėtina, jog nors viešojoje erdvėje apie minėtus tikslus kalbama gana dažnai, informacijos ir diskusijų apie šių tikslų įgyvendinimo priemones ir mechanizmus čia aptinkama gerokai mažiau. Tokią situaciją gali lemti tai, kad tokios priemonės ir mechanizmai dar nėra galutinai konkretizuoti, t. y. klausimas, kaip ES žada siekti naujų klimato tikslų dar nėra iki galo atsakytas. Visgi, kalbant apie praktinį naujųjų ES klimato tikslų įgyvendinimą, jau egzistuoja tam tikri preliminarūs pasiūlymai, kuriuos pravartu aptarti.
Susitikimo tikslas
Greta klausimų, susijusių su užsienio politika ir atsaku į pandemiją, vienas iš šią savaitę vykstančio Europos Vadovų Tarybos susitikimo tikslų yra aptarti privalomo europinio tikslo iki 2030 metų sumažinti grynąjį emisijų kiekį mažiausiai 55 proc. įgyvendinimo priemones. ES lyderiai Europos Komisijai pateiks papildomas rekomendacijas dėl šio tikslo įgyvendinimo.
Europos žinios jau rašė apie vasarą Komisijos planuojamą pristatyti „Pasiruošimo 55“ (Fit for 55) paketą, kuris atspindės didelio masto ES klimato ir energetikos politikos teisės aktų bei mechanizmų pertvarką, taigi, minėtos rekomendacijos turėtų patekti ir į šį paketą.
Po preliminaraus susitarimo, kurį pasiekė europinės institucijos, taip pat buvo patvirtintas ir kompromisinis Europos klimato įstatymo (European Climate Law) tekstas. Į šį teisės aktą bus įtrauktas jau minėtas emisijų mažinimo tikslas 2030 metams, taip pat klimato neutralumo tikslas 2050 metams. Dėl Europos klimato įstatymo įgyvendinimo bus diskutuojama šią savaitę.
Bendri aplinkosauginiai standartai
Kaip jau buvo rašyta Europos žiniose, vienas plačiausių užmojų, siekiant europinių klimato tikslų, kuris taip pat turėtų atsirasti „Pasiruošimo 55“ pakete, yra Anglies dioksido pasienio reguliavimo mechanizmas (Carbon Border Adjustment Mechanism, CBAM).
Paprasčiau tariant, šis mechanizmas būtų skirtas apmokestinti į ES importuojamas taršiai gaminamas prekes iš mažiau klimato politikos srityje ambicingų šalių.
Šį mechanizmą iš esmės galima vadinti revoliuciniu taršos mažinimo sprendimu ar kovos su klimato kaita priemone, nes, pritaikiusi jį praktikoje, ES labai realiai, o ne vien deklaratyviai, kaip vadinamoji minkštoji galia, likusiam pasauliui (kuris, reikia pripažinti, galbūt nėra toks ambicingas klimato politikos srityje) galėtų taikyti savo aplinkosauginius standartus.
Kompleksinis požiūris į valstybių sienų nepaisančią problemą
Siekiant reguliuoti produktų gamybos metu susidarančią taršą, ES paprastai taikomi aukšti aplinkosauginiai standartai. Kalbant pakankamai abstrakčiai, tokių aplinkosauginių standartų taikymas gali pakenkti pramonės kompanijų konkurencingumui. Siekiant apeiti aplinkosauginį reguliavimą pramonės kompanijos neretai išsikelia iš ES (carbon leakage) arba dėl aplinkosauginių standartų jų patirti kaštai tenka galutiniam vartotojui. Taigi ES neretai būna paprasčiau pigesnes, tačiau taršiai pagamintas prekes tiesiog importuoti.
Visgi tokia taktika iš esmės nesprendžia klimato kaitos problemos, nes šis reiškinys nepaiso valstybių sienų. Todėl į taršią gamybą būtina žiūrėti kompleksiškai, taikant visam pasauliui bendrus aplinkosauginius standartus.
Kaip tai veiktų praktikoje?
Pasienio taršos reguliavimo mechanizmas iš esmės skirtas balansavimui tarp europinių į(si)pareigojimų siekti naujųjų klimato tikslų (taršos mažinimo) bei konkurencingumo palaikymo. Tai reiškia, jog ambicingesni klimato įsipareigojimai emisijų mažinimui generuoja papildomus kaštus (pvz., apyvartinių taršos leidimų įsigijimas), kas savo ruožtu kenkia ES (ypač pramonės sektoriaus) konkurencingumui.
Taigi šiuo atveju pasienio taršos reguliavimo mechanizmas suteiktų galimybę apmokestinti produktus iš trečiųjų, žemesnius aplinkosauginius standartus taikančių šalių, kad pramonei ES ir už jos ribų būtų sudarytos vienodos sąlygos.
Žodžiu, viena vertus, apmokestinant į ES importuojamas taršiai pagamintas prekes, būtų apsaugoma rinka, o kita vertus, toks apmokestinimas potencialiai būtų puiki paskata likusiam pasauliui taikyti ne žemesnius nei europinius aplinkosauginius standartus, susijusius su žaliavomis, technologijomis ir t. t.
Daugiau klausimų nei atsakymų
Surinkti mokesčiai šiuo atveju turėtų keliauti į europinį biudžetą kaip vadinamieji nuosavi ES ištekliai. Visgi kol kas nėra aišku, kaip šis mechanizmas veiktų praktikoje, juolab kad jis turi būti suderintas su Pasaulio prekybos organizacijos taisyklėmis.
Reikia pastebėti, kad bent jau kol kas klausimų apie pasienio taršos reguliavimo mechanizmą yra daugiau nei atsakymų. Didžiosios pasaulio ekonomikos šį mechanizmą jau iš anksto laiko diskriminaciniu, protekcionistiniu ir baiminasi, jog jis gali tapti prekybos karų įrankiu. Labiausiai juo nepatenkinta, panašu, yra JAV prezidento administracija, kuri mano, kad pasiūlymas dėl pasienio taršos reguliavimo mechanizmo yra „potencialiai toksiškas“ ir gali pakenkti diplomatinėms pastangoms siekiant kolektyviai spręsti klimato kaitos problemą.
Dėl tokio mechanizmo bent jau kol kas kyla prieštaravimų ir tarp pačių ES valstybių narių. Ko gero, labiausiai šią idėją palaiko Prancūzija. Galbūt dėl to, jog pasienio taršos reguliavimo mechanizmo idėją aktyviai palaiko vietos pramoninkai, o gal todėl, kad Lietuva yra ES pasienio valstybė, ji irgi pasisako už tokį mechanizmą.
Dar daugiau neatsakytų klausimų
Kadangi valstybės narės vis dar išlieka svarbiausiais ES politiką formuojančiais ir įgyvendinančiais veikėjais, o Europos klimato įstatymas numatys teisiškai įpareigojančius klimato tikslus, akivaizdu, jog pastangas ir atsakomybę už jų įgyvendinimą reikės dalytis būtent valstybėms narėms.
Kiekvienos valstybės narės konkretus indėlis siekiant 55 proc. emisijų mažinimo tikslo 2030 metams ir klimato neutralumo 2050 metais kol kas nėra aiškus, ir tai kelia dar daugiau neatsakytų klausimų.
Atsižvelgiant į europinę praktiką, diskusijos dėl dalijimosi pastangomis tarp valstybių narių planuoja būti nelengvos, nes, kalbant apie europinę klimato ir energetikos politiką, tradiciškai galima įžvelgti skirtį tarp vadinamųjų turtingesnių senųjų ir skurdesnių naujųjų, po 2004 metų plėtros bangos į ES įstojusių valstybių narių, kurios paprastai baiminasi, jog dėl klimato į(si)pareigojimų gali nukentėti jų konkurencingumas. Šiai problemai spręsti, o taip pat siekiant sąžiningai paskirstyti atsakomybę tarp valstybių narių, europinės institucijos yra numačiusios konkrečius (taip pat ir finansinius) mechanizmus.
Svarbi kryžkelė
Įdėmiau ES klimato politika besidomintys žmonės, ko gero, atkreipė dėmesį į tai, jog europinės institucijos klimato tikslus yra numatę tik 2030 ir 2050 metams, o štai 2040 metams emisijų mažinimo tikslai bent jau kol kas nėra numatyti.
Taip, ko gero, atsitiko dėl to, kad būtent 2040 metai yra svarbi kryžkelė siekiant ES neutralumo klimato atžvilgiu 2050 metais. Taigi galima sakyti, kad 2040 metus ES pasiliko klimato tikslų koregavimui, atsižvelgiant į tai, kaip seksis siekti 55 proc. emisijų mažinimo tikslo 2030 metams, su galimybe prireikus jį padidinti ir atitinkamai formuoti tikslą sekančiam dešimtmečiui.
Kad ir kaip būtų, galima teigti, jog svarbiausi su ES ateities klimato politika susiję sprendimai (Europos klimato įstatymas, „Pasiruošimo 55“ paketas ir kt.) bus priimti jau artimiausiu metu.