Pirmąkart skelbta „Literatūroje ir mene“ 2021 metų balandžio 2 dieną.
Daugiau kaip pusšimtį metų mano gyvenimas buvo surikiuotas pagal aiškią logiką – Bažnyčia, vaikai, virtuvė. Seka kartais keisdavosi, bet esmė – ne. Kol vieną gražią dieną (diena tikrai buvo graži jau vien dėl to atsivėrimo) supratau, kad vaikai užaugo; virtuvės, kaip ir viso kito ploto, kurį galėčiau puoselėti, ravėti ir gražinti, nebeturiu; o Bažnyčia prakalbo keiksmažodžiais.
Keiksmažodžiai pylėsi nuo altorių. Keiksmažodžiais glostė sielas per Gavėnią. Ruklos burtininkas ar mažasis Kretingos broliukas, nešiojantys mano meiliausio šventojo vardą, burnojo ne dėl to, kad jiems skaudėjo širdį dėl Kristaus, kuris prieš save paaukodamas vėl blaškėsi kažkur dykumoje. Jie spjaudė tulžį ir neapykantą, nes kažkas išdrįso pasakyti, jog Kristus myli visus, pasiaukojo dėl visų ir (neduok Viešpatie, ar ne?) netyčia gali paaiškėti, jog smurtas nėra gėris, sutvirtinantis „tikrą“ šeimą.
Siena (pirma): įvairovės spalvos ir gyvenimas
Matyt, panašiai jautėsi Margaret Atwood, kai 1984 m. kažkur Vakarų Berlyne žiūrėjo į nykią ir pilką betono sieną, skiriančią du pasaulius.
Vienas jų buvo tikras – ten virė gyvenimas su visomis jo skirtybėmis: su bėdomis, kančiomis, vargais, ašaromis, smurtu, bet todėl ir su juoku bei džiaugsmais. Ten žmonės mylėjo, kentėjo, klydo ir vėl mylėjo. Pasaulį, kuriame jauni žmonės jau vadavosi iš gėlių vaikų palikimo ir ieškojo naujų ribų, svarbių kiekvienam jaunam žmogui – deja ar laimei, kas žino? – tik todėl, kad vėl galėtų jas peržengti.
Kitas pasaulis buvo žiaurios vaizduotės kūrinys. Ten kiekvienas labai gerai žinojo ribas, kurias peržengus laukė psichiatrijos ligoninė, tremtis, kalėjimas ir gyvenimas paraštėse. Tame pasaulyje taisyklės buvo iškaltos ne akmenyje, o krauju įspaustos smegenyse. Ten tėvai bijojo savo vaikui pasakyti net tokią paprastą tiesą: seneliai buvo tremiami, žudomi, niekinami tik todėl, kad buvo ne tokie, kokių reikėjo valdžiai.
Pirmasis pasaulis buvo realus, tad spalvotas. Antrasis – jėga primestas, tad nuobodžiai pilkas. Vienodas. Sutikus gatvėje tamsiai raudonu drabužiu aprengtą (ne apsirengusią…) tarnaitę baimės kupinos akys vis tiek matė tik juosvą gatvės asfaltą.
Taip žiūrint į Berlyno sieną laisvoje laisvos moters M. Atwood galvoje užsimezgė „Tarnaitės pasakojimas“, kuris jau 36 metus rodo, kaip lengvai žmogus nuslysta į totalitarinį vienodybės siaubą. Siaubą, kur visos šeimos yra „tradicinės“, o vyro pamesta moteris su neįgaliais vaikais ar savo prigimties išsigandęs paauglys tampa nematomi.
Siaurų protų nukalti vartai visa, kas veikia anapus jų sukonstruotos tikrovės, paverčia miražu. Pilka spalva suėda viską: džiaugsmą, skausmą, ašaras, juoką ir atsitiktinumą. Suėda realų gyvenimą, kuris virsta visus vienijančia baime. Ta baimė pakerta kojas ir panaikina gyvenimo kelionės nerimą.
Siena (antra): kelionė sulaužo ir surenka
Sėslumas yra tūkstančius metų žmonėms kalta dorybė. Anais tolimais 1969 m. savo močiutės laidotuvėse sužinojau, kad mano prosenelė, dar prieš karą mirusi močiutės anyta, buvusi atėjūnė. Žodis skambėjo baisiai. Nuolat kartojamas įgavo neapibrėžtos grėsmės. Gąsdino. Niekad nepamiršau, o kai po gerų 30 metų ryžausi galutinai išsiaiškinti, kas gi slypėjo anapus to įvaizdžio, patyriau, jog amžiaus pradžioje mano prosenelę prosenelis į Ragelius prie Rokiškio atsivežė iš Maleišių kaimo dabartinėje Utenos apskrityje. Bemaž 23 km, skyrę šiuodu kaimus, žmogų padarė svetimą. Tiek svetimą, kad ir po pusšimčio metų, kai atėjūnės vardo nešiotoja jau kadais ilsėjosi po beržais kaimelio kapinėse, žodis vis dar skambėjo it nuosprendis.
Kristus Evangelijoje nuolat keliauja. Vos kur užklydęs moko, švenčia, gydo ir iškart vėl leidžiasi kelionėn. Jonas Krikštytojas Kristų pažįsta ateinantį ir prisikėlęs jis vėl pasirodo kelyje. Kelionė leidžia pamilti. Ji leidžia mylėti kitus ir kitokius, priimti įvairovę, su ja gyventi, ir jos maitinami galime bręsti atvirumu grįstais principais.
„Tarnaitės pasakojime“ kalbama apie kelionę, kuri baigėsi nesėkme. Režimo tarnų sugautos mama ir duktė buvo išskirtos. Motina paversta dar viena tarnaite, dukra atiduota nevaisingai elito šeimai. Neįvykusi kelionė užsklendė duris meilei, užmūrijo gyvenimą, pagimdė dar vieną surogatinę tikrovę.
Tai, kas iš esmės skiria „Liudijimus“, pasirodžiusius 2019-ųjų rugsėjį, nuo pirmosios pasakojimo apie totalitarinį Gileadą dalies, yra jau įvykusios kelionės nuojauta. Tos kelionės kvapai. Spalvos. Atsivėrimai.
Pirmiausia atsiveria bene žiauriausia „Tarnaitės pasakojimo“ herojė – teta Lidija. „Kvaiša, kvaiša, kvaiša: patikėjau tomis skambiomis frazėmis apie gyvenimą, laisvę, demokratiją ir individo laisves, kuriomis mus šėrė Teisės fakultete. Tomis neva amžinosiomis vertybėmis, kurias mes visada ginsime. Buvau apduota jų, kaip kokių magiškų kerų“ (p. 137), – dėsto herojė. Ta, atrodytų, ciniška išpažintis ją vis dėlto, priešingai, nei galima tikėtis, pastūmėja išsivadavimo link. Ilgus gyvenimo metus ji kuria gudrius intrigų planus ir galiausia nugali bent jau save pačią aiškiai atsistodama ten, kur baimė praranda galias. Kelionė Gileado valdžios koridoriais ją paskatina sąmoningai ignoruoti tos valdžios priesakus ir galiausiai atmesti.
Dvi jaunos idealistės įseserės – maištininkė ir „paklusnioji“ – blaškosi tarp savo kalėjimo sienų. Pirmoji apdovanojama ilgomis kelionėmis tarp Gileado ir santykinai laisvos kaimyninės Kanados: pats maištas reikalauja erdvės ir laiko. Maištas, nors ir pajėgus išlaisvinti, vis dėlto kartu paradoksaliai įkalina pačiame maište.
Įveikti tokią vidinę prieštarą pašaukta herojės antipodė, kuri patiria, kad nugalėti baimę galima ir skaitant, mąstant, valandų valandas triūsiant bibliotekoje, prie knygų. Neatsitiktinai teokratinė totalitarinė Gileado valstybė skaitymo galias palieka labai siauram vyriškojo elito ratui ir moterims, pašauktoms suvaldyti ir stereotipiniuose pavidaluose įkalinti savo lyties seseris. Skaitymas – irgi kelionė, kuri griauna mąstymo sienas ir geba įveikti ilgai į galvą kaltas taisykles bei ribas.
Siena (trečia): atvirumas yra sielos vaistas
„Tarnaitės pasakojimas“ įkūnija inertiškos galios struktūros svorį ir šaltį. „Liudijimų“ pasakojimai atveria kintančios sielos žaidimą neapibrėžtame pasaulyje. Kuo pasaulis mažiau įžemintas, plačiau mąstantis ir atviresnis, tuo lengviau griūva totalitarinės demoniškos visų pasaulio Gileadų sienos. Kelionės sudaužo sienas. Atvira širdis išgydo sielos kančią ir abejones.
Bandydamas savo pusėn palenkti moteris, numatytas tetų vaidmeniui, Vadas Džadas dėsto: „Tikiuosi, sutinkate, kad būdami apsupti chaoso žmonės yra patys nelaimingiausi? Kad taisyklės ir ribos padeda įsivyrauti stabilumui, vadinasi, ir laimei?“ (p. 203) Stabilumo, įsitvirtinimo tradicijoje laimės prieškambario vizija išties tėra totalitarinės vaizduotės masalas, užveriantis gyvenimą.
Klerikalinė sąmonė, kurią sulaužyti ir atėjo Išganytojas, irgi įkalina ritualuose. Kai fariziejai priekaištavo, kad Jėzus per šabą darąs tai, kas draudžiama, jis atsakė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mt 2, 27–28). Jei laikantis įstatymo pamirštamas gyvas žmogus, atstumiamas Kristus. Jei trūksta meilės ir vietos artimui, nelieka vietos ir Dievui.
„…galima tikėti arba Gileadą, arba Dievą, bet ne abu“ (p. 349), – suvokia dar viena knygos herojė ir taip išsivaduoja iš mirtinų totalitarizmo spąstų. Ir kartu leidžia išganyti savo sielą.
Epilogas
Pagrindinė „Liudijimų“ herojė teta Lidija svarsto, jog žiauriojo Gileado religijos tikratike tapusi „dėl tos pačios priežasties kaip ir dauguma Gileade: taip buvo saugiau“ (p. 208).
Konformizmo katekizmas nėra sudėtingas: „Kas iš to, jeigu dėl moralės principų pulsi po volu, kad tave suplotų kaip kojinę? Verčiau ištirpti minioje – dievobaimingai garbstančioje, meilikaujančioje, mintančioje neapykanta. Verčiau pačiai mėtyti akmenis, o ne būti apmėtomai kitų. Tada vis tiek daugiau šansų išgyventi“ (p. 208). Tai irgi Lidijos mintys.
Tas mintis tūkstantį kartų girdėjome kiekvienas. Ir jau tikrai nesvarbu, kas ir kada jas pasakė. Gileado kūrėjai „visada supranta“, kad pavergti žmogų galima labai paprastai. Reikia priversti bijoti. Tik tiek.
Kodėl kiekvieną pavasarį Kristus vėl ir vėl klajoja dykumoje ir leidžiasi nukryžiuojamas? Tik todėl, kad primintų: ne priešai, o tikratikių minia, apsėsta baimės dėl sugriautų ritualų, pasiuntė jį ant kryžiaus. Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir paprastus žmones, kreipėsi į minią: „O ką gi pikta jis yra padaręs?“ Tačiau minia, tik garsiai šaukdama, „nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn“ (Lk 23, 13–23).
Baimės karalystėje labiausiai bijo sėdintieji viršuje. Besikeikiantis kunigas labiausiai bijo savęs – savo žmogiškos prigimties, savo seksualumo, savo neapykantos sau pačiam. Baimės apimta moteris smūgius noriai sutapatina su meile. Baimės parklupdytas vaikas niekada nebeužauga.
Bet yra išvaduojantis kelias, t. y. slankioti su vienu, matyt, pamišusiu staliaus sūnumi dulkinais Galilėjos keliais – gi klajoja jau du tūkstančius metų be jokiais rodikliais neišmatuojamos naudos, būdamas Mesiju savu noru lipa ant kryžiaus ir aiškina, kad nėra pasaulyje nieko tikresnio už meilę. Ir tą meilę lengva pažinti – ji visada atleidžia.
„Liudijimuose“ M. Atwood atleido net tetai Lidijai.
„Literatūra ir menas“ (2021-04-02)
Tekstas publikuojamas redakcijos sutikimu.