Karantinas Europos valstybėse jau tęsiasi antrą, trečią, ketvirtą ar net penktą savaitę, o politikai visame žemyne (ir ne tik) svarsto, kada gi visa tai baigsis ir kada bus galima džiugiai paskelbti, kad visos ypatingosios priemonės yra panaikinamos.
Daugybė nežinomųjų
Bėda ta, kad paprastas atsakymas į šį klausimą tiesiog neegzistuoja — visų pirma, dėl to, kad dar negalima daryti tikslių apibendrinimų apie naujojo koronaviruso pandemiją; antra, Europoje (ir juo labiau pasaulyje) nėra bendro sutarimo dėl socialinės izoliacijos strategijų, taigi, kiekviena šalis elgiasi savo nuožiūra; ir, galiausiai, trečia, egzistuoja net keli požiūriai į situaciją pandemijai atslūgus.
Aukščiausi ir profesionaliausi Europos užkrečiamų ligų stebėjimo ir kontrolės specialistai informuoja, kad kas dieną atidžiai stebi bei analizuoja situaciją, tačiau atsakymo į klausimą, kada gi visa tai baigsis kol kas, deja, neturi ir tik gūžčioja pečiais.
Be kita ko, jie teigia, kad socialinė izoliacija ir kitos ypatingosios karantino priemonės gali pristabdyti pandemiją, tačiau pašalinti ar sulaikyti koronaviruso plitimą, esą, jau yra per vėlu [1.].
Didžiausi sunkumai prognozuojant pandemijos — o tuo pat metu ir karantino — trukmę, kyla iš to, kad koronaviruso pandemija yra toks naujas reiškinys, jog politikai ir epidemiologai vis dar neturi (ir laukia) išsamių duomenų apie naująjį virusą. Šie duomenys savo ruožtu yra susiję su tokiais aktualiais ir situaciją iš esmės pakeisti galinčiais klausimais, kaip, ar šis virusas gali nustoti (aktyviai) daugintis atšilus orams, kaip, tarkime, gripo virusai, kaip koronavirusas gali mutuoti, kuriam laikui susirgę žmonės įgyja imunitetą ir pan.
Būrimas iš kavos tirščių
Atsižvelgiant į visa tai, iš esmės galima teigti, kad bent jau kol kas visos prognozės dėl koronavirusui suvaldyti skirtų priemonių trukmės ir apskritai dėl pandemijos pabaigos yra tarsi būrimas iš kavos tirščių.
Vokiečių virusologas, sukūręs koronaviruso testą ir teikęs patarimus aukščiausiems Vokietijos pareigūnams dėl viruso protrūkio suvaldymo, Christianas Drostenas teigia, kad politikai šiuo metu priima sprendimus greičiau remdamiesi tam tikra intuicija, o ne pagrįstais duomenimis [2.].
Ko gero, konkrečių prognozių dėl pandemijos eigos ir dėl to, ką daryti toliau, dar teks palaukti kelias savaites, tačiau epidemiologai kruopščiai renka duomenis ir daro viską, kad padėtų pareigūnams iki Velykų priimti atitinkamus sprendimus [3.]. Be to, reikia turėti omenyje tai, kad skirtingose šalyse viruso pikas — ir, atitinkamai, atoslūgis — bus pasiektas skirtingais laikotarpiais.
Egzistencinė dilema
Taigi, šiuo metu aišku yra viena, jog niekas neaišku. Aišku yra nebent tai, kad bent jau šiuo metu daugelyje valstybių pandemijos suvaldymas reikalauja gana griežtų karantino priemonių. Pasaulio sveikatos organizacijos generalinis direktorius Tedros Adhanom Ghebreyesus aiškiai įvardijo, jog reagavimo į šį protrūkį pagrindą turėtų sudaryti masinis testavimas, izoliacija ir kontaktų atsekimas — PSO vadovo žodžius puikiai patvirtina Azijos šalių, kurioms šį virusą suvaldyti pavyko su mažiausiais nuostoliais (bent jau lyginant su Europa), pavyzdžiai.
Trumpuoju laikotarpiu karantino priemonės atlieka paprastą ir aiškią funkciją — minėtų Azijos šalių duomenys, rodo, kad socialinė izoliacija yra pakankamai veiksmingas būdas sulėtinti infekcijos dažnį ir užkirsti kelią sveikatos sistemų perkrovimui.
Tačiau, tokiu būdu kovojant su pandemija, ilguoju laikotarpiu kyla rimta dilema, kuri iš esmės reiškia ne ką kitą, bet pasirinkimą tarp gyvybių išsaugojimo ir kiek įmanoma efektyviau veikiančių sveikatos sistemų bei rimto ekonominio nuosmukio, o galbūt — ir depresijos.
Strategijų ir prognozių įvairovė
Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas, kuriam, beje, taip pat buvo diagnozuotas koronavirusas, neseniai paskelbė, kad protrūkio banga užtruks maždaug dvylika savaičių, o, praeitą pirmadienį šalyje įvedus karantiną, jis tarsi apsidraudė, sakydamas, kad vyriausybė per tris savaites persvarstys naująsias karantino taisykles ir jas galimai sušvelnins, jei tik bus „įrodymų, kad tai padaryti galima” [4.]. Tiesa, jis nedetalizavo, ką tokie „įrodymai” iš tiesų galėtų reikšti.
Vienuolikos Prancūzijos mokslininkų patariamosios grupės ataskaitoje socialinę izoliaciją rekomenduojama taikyti mažiausiai šešias savaites [5.]. Šie mokslininkai teigė net negalintys išanalizuoti, ar tokia izoliacija iš tiesų veikia, praėjus mažiau nei trims savaitėms nuo jos pradžios, jie taip pat pažymėjo, jog sprendimas panaikinti suvaržymus turėtų būti priimamas, atsižvelgiant į pacientų srautų valdymą ligoninėse, ir ypač — į ligoninių pajėgumus atlikti plaučių ventiliaciją. Ši mokslininkų grupė taip pat pažymėjo, kad bet kokiems vertinimams šiuo metu, visų pirma, reikalingi duomenys iš ligoninių, kuriuos surinkti yra pakankamai sunku, nes padėtis ligoninėse dabar yra įtempa.
Tuo tarpu Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas buvo vienas iš nedaugelio politikų, nustačiusių konkrečius kriterijus karantino sąlygų sušvelninimui — tai, anot jo, turėtų įvykti tuomet, kai infekcijos atvejai dvigubės tik kas keturiolika dienų [6.]. Vis dėlto jis pridūrė, kad valdžios institucijos turi rasti priemonių, kurias būtų galima taikyti, kad situacija išliktų stabili, kuomet viešasis gyvenimas pagaliau bus atkurtas.
Yra iš ko mokytis
Vienu iš pavyzdžių, iš kurių reikėtų mokytis Europai, gali būti Pietų Korėja. Po vieno didžiausių pradinių protrūkių globaliu mastu už Kinijos ribų jai pavyko kasdien identifikuoti bei izoliuoti naujus koronaviruso atvejus, netaikant drakoniškų viešojo gyvenimo suvaržymo priemonių.
Taip teigti leidžia Italijos palyginimas su Pietų Korėja, kur skirtumai yra išties dramatiški — kovo 1 d. Italijoje buvo tik 1701 infekcijos atvejis ir 41 mirtis nuo koronaviruso, o Pietų Korėjoje atitinkamai — 3736 atvejai ir 21 mirtis [7.]. Tuo tarpu po trijų savaičių, kovo 22 d., Italijoje infekcijos atvejų skaičius išaugo iki 59138, o nuo viruso jau buvo mirę 5476 žmonės, kai tuo tarpu bendras Pietų Korėjos atvejų skaičius padidėjo tik dvigubai (iki 8897), o nuo koronaviruso mirė tik 104 asmenys [8.].
Pietų Korėjos sėkmės raktas yra greitas ir savalaikis masinis testavimas, griežtas kontaktų atsekimas bei privalomas karantinas asmenims, turėjusiems kontaktą su viruso nešiotojais. Šalyje, kurioje gyvena daugiau nei 51 mln. žmonių, per dieną testuojama apie 20 tūkst. pacientų, o testai atliekami daugiau nei šešiuose šimtuose testavimo vietų [9.]. Negana to, žmonėms, kurių koronaviruso testo atsakymai yra teigiami, Pietų Korėjoje taikomos mobilios programėlės, kurios ne tik informuoja asmenis, jei jų koronaviruso testai pasitvirtino, bet ir įspėja, jei jie galėjo būti susiję su jau identifikuotais atvejais [10.].
Drąsiausios strategijos
Tuo tarpu JAV ir Jungtinėje Karalystėje iki šiol dar vyksta viešos diskusijos dėl testavimo apimčių ir svarbos, o ypač tiems, kuriems pasireiškia tik nežymūs koronaviruso simptomai.
Kovo 20 d. duomenimis Pietų Korėjoje buvo tiriami 6148 žmonės milijonui gyventojui, Jungtinėje Karalystėje — tik 960 žmonių milijonui gyventojų, o JAV – viso labo 314 žmonių iš milijono [11.].
Jungtinės Karalystės vyriausybė kovo 12 d. priėmė strateginį sprendimą netestuoti žmonių, kuriems būdingi lengvi koronaviruso simptomai, taip pat nedaryti testų į ligonines atvykstantiems, bet nepriimamiems pacientams ir net šalies sveikatos priežiūros specialistams [12.]. Tiesa, kiek vėliau buvo susivokta, kad tai buvo išties pavojingas ir trumparegiškas sprendimas, taigi, ministras pirmininkas Borisas Johnsonas pažadėjo, kad Jungtinėje Karalystėje bus atlikta 25 tūkst. testų per dieną.
Testuoti, testuoti, testuoti
Visų pirma, testavimas reikalingas dėl to, kad žmonės yra daug labiau linkę izoliuotis, jei jiems iš tiesų yra patvirtintas virusas — nors daugelis vyriausybių rekomendavo ar net įpareigojo kai kuriuos piliečius izoliuotis, praktika ir viruso plitimo tempai akivaizdžiai demonstruoja, kad šios priemonės iki galo paprasčiausiai neveikia. Koronaviruso, kaip ir ŽIV atveju, informacija apie žmogaus būklę gali užtikrinti, kad jis iš tiesų supras savo veiksmų padarinius ir elgsis atsakingai [13.]
Antra, norėdami nutraukti perdavimo grandinę, visuomenės sveikatos priežiūros specialistai turi atsekti, kam galėjo būti perduotas virusas. Atsižvelgiant į tai, kad kai kuriais tyrimais nustatyta, jog ikisimptominis koronaviruso perdavimas sudaro maždaug 50 proc. atvejų, testavimas būtinas tam, kad būtų galima užtikrinti, jog viruso nešiotojai nesąmoningai neperduotų jo kitiems [14.]. Be to, būtina informuoti artimus viruso nešiotojų kontaktus, kad jie izoliuotųsi — tai yra klasikinis visuomenės sveikatos metodas ir beveik vienintelis būdas susidaryti patikimą vaizdą apie viruso paplitimą.
Trečia, testavimu identifikuodami koronavirusą ankstyvoje stadijoje, medikai turi duomenis apie tai, kokiam procentui nuo identifikuotų viruso nešiotojų reikės tolesnės priežiūros ligoninėse, o, besiremdami tokiais duomenimis, jie savo ruožtu gali užtikrinti racionalesnį išteklių naudojimą.
Ketvirta, kaip parodė Kinijos, Pietų Korėjos ar Italijos precedentai, tam tikri šalies regionai gali tapti karštaisiais taškais, pasižyminčiais daugeliu viruso atvejų, o testavimas savo ruožtu gali padėti identifikuoti ir netgi prognozuoti karštuosius taškus — neturėdami tikslių skaičių medikai ir politikai tik bando kovoti su gaisru, nežinodami, kokio dydžio yra liepsna ir kur yra nematomi gaisro židiniai. Galiausiai, PSO kasdien rengia ataskaitas, kuriose nurodomas patvirtintų atvejų skaičius kiekvienoje šalyje, kad būtų galima sekti ligos protrūkio raidą. Šių duomenų tikslumas priklauso nuo faktiškai atliekamo testavimo. Neatliekant plataus masto testavimo visais atvejais, įskaitant ir tuos, kuriems būdingi tik lengvi ar nebūdingi jokie simptomai, realiai neįmanoma žinoti ir apie tikrąjį problemos mastą.