Gegužės 28 d. Kinijos Nacionalinis Liaudies Kongresas priėmė Nutarimą dėl Honkongo Specialaus Administracinio Regiono teisinės sistemos kūrimo ir papildymo bei įgyvendinimo mechanizmų siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą. Tiek pačiame Honkonge, tiek daugelyje demokratinių pasaulio valstybių šis nutarimas sukėlė pasipiktinimą ir protestus. Baltieji Rūmai reaguoja radikaliausiai: uždraudė JAV mokytis kinų studentams, galimai turintiems ryšių KLR kariuomenėje, grasina atšauksią visas ekonomines Honkongo privilegijas (Honkongui galioja kitoks prekybos režimas, kiti tarifai nei KLR) ir sudarinėja sąrašus Kinijos valdininkų bei Komunistų partijos narių, asmeniškai atsakingų už žmogaus teisių pažeidimus, kad galėtų jiems pritaikyti individualias sankcijas.
Amžinas klausimas – ką daryti?
Tiesa, Donaldo Trumpo veiksmai sulaukė nemažai kritikos. Vieni teigia, jog kai kurie veiksmai yra pavėluoti. Kiti mano, kad jie neturės didelio poveikio, nes KLR greičiausiai yra pasiruošusi. Jeigu jie leidžia sau eiti į konfrontaciją, tikėtina, kad yra numatę, kaip tvarkysis su padariniais. Didžiausią nuostolį kinai patirtų, jeigu jiems būtų uždrausta vykdyti mokėjimus doleriais SWIFT sistemoje. Tačiau tai sutrikdytų tiekimo grandines, kuriose dalyvauja daugybė niekuo nekaltų šalių. Pažadai karine jėga ginti Taivaną didina spaudimą, bet kaži, ar tai privers Kinijos komunistų vadus apsigalvoti. Pasijutę įvaryti į kampą jie, kaip tik priešingai, gali imtis dar griežtesnių veiksmų.
Bet ką gi daryti? Jungtinė Karalystė, Australija, Kanada ir JAV tą pačią dieną, t. y. gegužės 28 d., paskelbė bendrą poziciją, kuria išreiškiamas susirūpinimas, primenama, kad Jungtinė 1984 metų deklaracija įpareigoja Kinija išsaugoti Honkongo autonomiją, teigiama, kad naujasis įstatymas pakirs miesto gerovę, KRL raginama susitarti su honkongiečiais. Taip pat vedamos derybos su visomis Penkių Akių sąjungos šalimis, kaip reikės koordinuoti veiksmus, kai prasidės masinė emigracija iš Honkongo. Britų premjeras Borisas Johnsonas jau pranešė, kad Jungtinė Karalystė pakeis imigracijos taisykles, ypač honkongiečiams gimusiems iki miesto perdavimo Kinijai. Britai pasirengę duoti pasus daugiau kaip 300 tūkst. asmenų.
Birželio 17 d. G7, t. y. JAV, Kanados, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Japonijos ir JK užsienio reikalų ministrai ir ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams paskelbė pareiškimą, kuriame vėl pabrėžiamas didelis susirūpinimas. Tekste sakoma, kad siūlomas saugumo įstatymas prieštarauja Honkongo įstatymams, Bendrajai Kinijos ir Didžiosios Britanijos deklaracijai, kuri yra oficialiai registruota Jungtinėse Tautose, kad jis pažeidžia „vienos šalies, dviejų sistemų“ principą, taip kėsindamasis sužlugdyti sanklodą, kuri leido Honkongui klestėti. Taip pat nerimaujama dėl žmogaus teisių. Ir, žinoma, KLR raginama permąstyti savo sprendimą.
Europos Parlamente birželio 19 dieną ketinama balsuoti dėl rezoliucijos, kurioje smerkiamas KLR kišimasis į Honkongo reikalus, pritariama planams peržiūrėti ES strategiją Kinijos atžvilgiu ir pasisakoma už visapusį tarptautinės bendrijos spaudimą Pekinui, taip pat raginama užbaigti darbą kuriant sankcijų už žmogaus teisių pažeidimus mechanizmus.
Tačiau kinai, regis, nekreipia dėmesio ir jau birželio 18 d. patvirtino Honkongo saugumo įstatymo projektą. Taivanas reaguodamas paskelbė, kad steigiama speciali tarnyba, kuri atvers duris jau liepos 1 d. ir kurios funkcija bus padėti iš Honkongo bėgantiems žmonėms.
Teisės viršenybės pakasynos
Bet kodėl gi tokios reakcijos? Kodėl net paprastai daugelį dalykų nutylėti linkusios vyriausybės ima taip ryžtingai protestuoti? Ar tikrai tik dėl finansinių interesų? Ir plika akimi matyti, kad Honkongas pamažu netenka savo autonomijos. KLR įsipareigojimas 50 metų nekeisti miesto gyvenimo būdo ir teisinės sistemos sulaužytas. Akivaizdu, kad komunistinis režimas negali toleruoti viename regione tokių laisvių, kurias persekioja visoje kontinentinės Kinijos teritorijoje. Mums ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad naujasis įstatymas kriminalizuoja užsienio NVO ir bendradarbiavimą su jomis. Gal tai ir neturėtų stebinti. Prieš 1949-uosius Kinijos Komunistų partija (KKP) naudojo Honkongą savo konspiraciniams susirinkimams. Dabar gal bijo, kad miesto laisve lygiai taip pat pasinaudos jų oponentai?
Be to, naujojo įstatymo teisėtumas abejotinas. Honkongo Pagrindinio įstatymo (savotiškos mini konstitucijos) 18 straipsnis riboja Pekino galimybės taikyti KLR įstatymus jo teritorijoje, išskyrus gynybos ir užsienio reikalų klausimus. Tuo tarpu Liaudies Kongreso nutarimas leidžia savo nuolatiniam komitetui suformuoti tokį įstatymą ir tiesiogiai įsprausti jį į Honkongo Pagrindinį įstatymą, apeinant įstatymų leidžiamąją Tarybą (LegCo). Sukuriamos naujos nusikaltimų kategorijos: separatizmas, antivalstybinė veikla, teroro aktų organizavimas ir vykdymas. Kaip vienoje sistemoje reikės suderinti dviem visiškai skirtingom teisinėm tradicijom priklausančius įstatymus, su skirtingom procedūrom ir skirtingais apibrėžimais?
Žinant, kaip veikia saugumo tarnybos pačioje Kinijoje, akivaizdu, kad naujuoju įstatymu pasikėsinta į tai, ką Honkongas brangina labiausiai — įstatymo viršenybę. KLR įstatymų formuluotės labai plačios ir jomis lengva manipuliuoti. Birželio 17 d. 86 organizacijos paskelbė atvirą laišką Liaudies Kongreso nuolatinio komiteto pirmininkui Li Zhanshu. Laiške rašoma: „KLR įstatymai ‘nacionalinį saugumą’ konceptualizuoja taip plačiai, kad taikūs aktyvistai, žmogaus teisių gynėjai, mokslininkai, etninių mažumų atstovai, žurnalistai ir internautai suimami, apkaltinami ir įkalinami daugeliui metų — kartais net visam gyvenimui — už miglotai apibrėžtus nusikaltimus tokius kaip ‘antivalstybinė veikla’, ‘antivalstybinės veiklos kurstymas’, ‘separatizmas’ ar ‘valstybės paslapčių atskleidimas’.“
Nuo pat Honkongo perleidimo Kinijai 1997, miesto autonomija buvo pamažu silpninama. Komunistų partijos reakcija į bet kokius protestus visada buvo viena — represijos. Praradę viltį laimėti honkongiečių širdis, komunistai, regis, nutarė nebežaisti. Tai, kas sukėlė štai jau metus trunkančius protestus, primetama kitu keliu. Juk ekstradicijos įstatymo projektas, sukėlęs protestus, todėl ir buvo nepriimtinas, kad žmonės nepasitiki KLR teisine sistema. Nenorėjot leisti išvežti kaltinamųjų į didžiąją Kiniją? Ką gi, didžioji Kinija pati ateis pas jus!
Kaip pragmatiškai panaudoti istoriją
Dar 2017 metais, birželio 30 d., KLR Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Lu Kangas pareiškė, kad Honkongo reikalai yra Kinijos vidaus reikalai. Pasak jo, 1984 m. Bendroji Deklaracija tik pažymi miesto perdavimą, tad jos nuostatos tėra istorija ir neturi jokios praktinės reikšmės, niekaip neįpareigoja Kinijos centrinės valdžios. Tiesa, po savaitės, liepos 8 d., Užsienio reikalų ministerijos sutarčių ir įstatymo poskyrio direktorius Xu Hongas „patikslino“ kolegos pasisakymą, teigdamas, kad Bendroji Deklaracija visgi yra teisiškai saistanti. Tačiau pats faktas, kad toks pasisakymas išvis galėjo atsirasti daug ką byloja apie KKP nuotaikas.
Beveik tuo pat metu, 2017 liepos pradžioje kitas tos pačios ministerijos atstovas Geng Shuangas kalbėjo: „Sutarčių reikia laikytis, tai – pamatinis tarptautinės teisės principas“. Ne, kalbama ne apie Honkongą. Tais žodžiais jis reikalavo, kad Indija laikytųsi 1890 metų susitarimo dėl sienos kalnuotame Sikimo regione, besiribojančiame su Tibetu. Kone šimtmečiu senesnė sutartis dabar jau ne istorinis dokumentas. Kodėl? Atsakymas paprastas, todėl, kad tai paranku KLR. Taip paranku, kad galima pamiršti, jos pati Kinija — anuomet dar mandžiūrų imperija — atšaukė tuos susitarimus. Kilus tibetiečių nepasitenkinimui, 1906 metais buvo pasirašyta nauja sutartis. Sienos dalis su Butano buvo nubrėžta dar vėliau, 1913-1914 metais.
Nesidrovima ir selektyviai cituoti kitų šalių politikus. Geng Shuangas rėmėsi buvusio Indijos ministro pirmininko Jawaharlalo Nehru laiškais kinų premjerui Zhou Enlai, rašytais 1959 metais. Jis pateikė tokią ištrauką: „1890 Konvencija nustato sieną tarp Sikimo ir Tibeto; ir vėliau, 1895 metais, siena buvo demarkuota. Tad nėra jokio ginčo dėl Sikimo sienos su Tibetu“. Tačiau laikraštis Hindustan Times tuojau pat reagavo atskleisdamas manipuliacijas. Kinai pateikė nepilną Nehru laiško citatą. Pasirodo, laiške toliau rašoma: „Čia aiškiai kalbama apie šiaurės Sikimą, o ne trijų sienų sandūrą, kurią būtina derinti su Butanu ir kuri kaip tik yra ginčo objektas. Ir, dar kartą, nepamirškime, jog 1890 sutartis buvo nelygi sutartis, nes Tibetas, Sikimas ir Butanas nebuvo įtraukti.“
Tai tik vienas pavyzdys, rodantis, kaip Kinija traktuoja tarptautinius susitarimus. Bet kuri nepalanki sutartis gali labai greitai virsti „istorija“. O bet kuri istorija gali tapti įpareigojimu. Juk ir KLR pretenzijos, pavyzdžiui, į Taivaną grindžiamos istorija — kažkada jis priklausė Kinijai, vadinasi turi jai priklausyti ir dabar. Argumentas, kad tai tik istorinis faktas, nebeturinti praktinės reikšmės, laikomas pasikėsinimu į KLR esminius interesus.
Ko galima išmokti iš Tibeto likimo
Turbūt vienas tragiškiausių tokio „sutarčių laikymosi“ pavyzdys yra Tibetas. Dabartiniai protestai Honkonge neatsiejami nuo Tibeto istorijos. 1951 metais KLR su 14-ojo Dalai Lamos atstovais pasirašė sutartį, trumpai vadinamą „17 punktų susitarimu dėl taikaus Tibeto išvadavimo“. Jo nuostatos labai panašios į tai, ką KKP žadėjo Honkongui. Buvo žadama lygybė ir didelė autonomija. 4-ajame punkte sakoma: „Centrinė Valdžia nekeis Tibete veikiančios politinės sistemos. Centrinė Valdžia nekeis nusistovėjusio Dalai Lamos statuso, jo funkcijų ir galių. Įvairių rangų valdininkai eis savo įprastas pareigas. 5-asis punktas: „Bus išlaikytas nusistovėjęs Pančen Lamos statusas, jo funkcijos ir galios.“
Pažadai ir liko pažadais. Todėl 1959 metais Tibete prasidėjo sukilimas. Kovo 28 d. Kinijos Vyriausybė paskelbė, kad Kašagas (Dalai Lamos vadovaujama Tibeto vyriausybė) paleidžiamas ir sukuriamas Parengiamasis Komitetas, kuriam vadovaus Pančen Lama. Dalai Lama pabėgo. Juo sekdami tarp 1959 ir 1960 metų apie 80 tūkst. tibetiečių per Himalajus perėjo į Indiją. Iki šiol žmonės iš Tibeto bėga tuo pačiu keliu. Kai kurie žūsta kelyje. Kiti pasiekia Indiją nušalusiomis galūnėmis ir palaužta sveikata. Ginkluotas pasipriešinimas Tibete tęsėsi iki 1962-ųjų. Tais metais, gegužės 18 d., Pančen Lama parašė įžymiąją „70000 simbolių peticiją“, adresuotą Zhou Enlai. Peticijoje jis aptarė daugybę aspektų: religijos, demokratijos, ekonomikos klausimus, žemės dalybas. Iš teksto matyti, kiek daug buvo problemų ir kiek neteisybių patyrė Tibeto žmonės. Ir kaip su jais buvo susidorojama slopinant sukilimą:
„Mes neturime galimybių sužinoti tiksliai, kiek tibetiečių buvo suimta po sukilimo, bet iš to, ką stebime, galime spėti, kad įkalintų asmenų skaičius siekia apie dešimt tūkstančių ar netgi daugiau kiekviename rajone. Tad jeigu sakoma, kad visi tie žmonės yra priešai, tai galima tvirtinti, kad tibetiečių tautoje mūsų artimųjų beveik visai nebeliko, išskyrus moteris, senelius, mažus vaikus ir labai nedidelį skaičių jaunuolių… Suiminėti ir kalinti be atrankos visus, gerus ir blogus, tai prieštarauja visiems teisingiems įstatymams pasaulyje… Už demokratinės diktatūros įvedimą atsakingi kadrai savavališkai žaidžia visų visuomenės sluoksnių nekaltų žmonių taikiais ir laisvais gyvenimais… tyčia kalinius apgyvendino netinkamose sąlygose, todėl daugybė jų mirė nenatūralia mirtimi, lavonų net nespėjama laidoti…“
Zhou Enlai susitiko su Pančen Lama ir, atrodė, teigiamai vertino peticiją. Tačiau vėliau sekė tik represijos ir kritika. Pančen Lama buvo išmestas iš Komiteto pirmininko pareigų ir pervežtas į Pekiną, kur gyveno namų arešto sąlygomis. Mao Zedongas peticiją pavadino „užnuodyta strėle, kurią į Partiją paleido reakcingi feodalų žemvaldžiai“. Dokumento tekstas ilgai buvo laikomas įslaptintas ir tik 1996 metais iškilo į viešumą. 1998 metais Tibeto tyrinėtojas Robertas Barnettas išvertė peticiją į anglų kalbą ir išleido pavadinimu „Užnuodyta strėlė: Slaptoji 10-ojo Pančen Lamos ataskaita“ (A poisoned arrow: The secret report of the 10th Panchen Lama). Dar ir šiandien tai yra vienas išsamiausių šaltinių apie komunistų represijas Tibete.
Prieš akis nežinia ir daug sunkių klausimų
Honkongiečiai žino Tibeto istoriją. Todėl jie ypač atkakliai priešinasi. Per 20 metų KLR sudėtyje buvo jau ne viena protestų banga. Ir kiekvieną kartą vis didesnė, pritraukianti vis daugiau žmonių. Daugeliui akivaizdu, kad jų laukia ta pati baigtis, nes komunistų partijos prigimtis nesikeičia. Tai, kaip manipuliuojama istorija, irgi nesikeičia.
Tačiau tai nėra tik kelių milijonų Honkongo gyventojų likimo klausimas. Tai ir klausimas apie tai, koks bus mūsų visų pasaulis. Kaip kurti bendras taisykles pasaulyje, kur viena įtakingiausių ir ekonomiškai didžiausių valstybių nesilaiko susitarimų? Kaip derėtis su Kinija, kai žinai, kad labai dažnai ji sutartį suvokia tik kaip taktinę priemonę, o ne ilgalaikį įsipareigojimą? KLR Vakarus kaltina kišimusi, tačiau pati nevengia politinio ir ekonominio spaudimo, o jos Vieningasis Frontas veikia plačiai visame pasaulyje. Kaip bendrauti ir bendradarbiauti su kinais, bet nebūti išnaudojamam ciniško režimo? Europos politikų laukia nelengva užduotis.